Nuomonės

2021.11.14 07:42

Algimantas Čekuolis. Indija – auksinė. Ne paauksuota

Algimantas Čekuolis, žurnalistas ir rašytojas, LRT.lt2021.11.14 07:42

Jaučiame nepaaiškinamą simpatiją Indijai. Gal todėl, kad mūsų šaknys tenai. Kalbos Europoje, ypač baltų. Išskyrus vengrų, estų ir suomių. Gal dar viena kita. Net kai kurie kasdieniai žodžiai – ranka, ugnis, dievas, baltas – lietuvių kalboje beveik nepasikeitę per tas klajones iš Indijos į, ledynams nuslinkus ir nutirpus, žemes dabartinėje Europoje.

Kai ėmė kurtis kelionių agentūros, pakvietė mane vadovauti grupėms po įdomias šalis.

Į Indiją su grupe iš Lietuvos (epidemijai nusiraminus) greičiausiai jus nuskraidins lėktuvu, galbūt su persėdimais, o paskui bus autobusas su vienu vairuotoju ir gidu. Dar prieš išvažiuojant reikia sutarti, raštu ar bent žodžiu, kuriais keliais būsite vežami. Indijoje yra gerų asfaltuotų kelių, net autostradų. Jų nedaug, ir už važiavimą jomis vairuotojas turi mokėti.

Nesakau, kad indai – sukčiai. Bet jie – verslininkai. Jeigu jiems apsimoka vežti šalutiniais vinguriuojančiais žvyrkeliais, tai jais ir veža. Tokių kelių Lietuvoje jau nedaug likę. Molis, purvas arba smėlis. Gali poros jaučių ar asiliuko traukiamas vežimas užstoti kelią, ir vilksitės paskui juos 4 km per valandą greičiu.

Indų maistas skanus. Šviežias, dažniausiai aštrus. Tris dienas mūsų vegetarai galbūt džiaugsis naujove, bet po to lietuviškas pilvas pradeda liūdnai ilgėtis mėsos, žuvies ar paukštienos. Todėl pasitikrinkite, ar ta lietuviška firma, kurią nusižiūrėję, turi patirtį Indijoje. Ir jai žinomą gidą. Jeigu ne, privalo pasirūpinti tokiu, kuris angliškai gerai kalba.

Indiją pamatyti verta. Sapnuosis ji iki dienų pabaigos. Nesklandumai užsimirš. Ta šalis griauna bet kokį šablonišką mąstymą apie ją. Sakoma, labai susigrūdę. Teisybė. Iš 1,38 mlrd. gyventojų maždaug ketvirtadalis (apie 350 mln.) gyvena pusbadžiu, nelabai siekia mokslo. Arba negali jo pasiekti. Net palaimintoji a. a. Motina Teresė, kartą atsidūrusi vaikų prieglaudoje, vos neprarado savo tikėjimo. Sušuko: „Viešpatie Dieve! Jeigu Tu esi, kodėl tokį siaubą leidi?!“ Skurdas mažėja, bet lėtai.

Tuo pačiu metu tai viena turtingiausių šalių pasaulyje. Keralos provincijoje, Travanko mieste, visų turistų grupių autobusai turėjo sustoti, praleisti vestuvinę koloną jaunamarčių, tuoj po jos – koloną jaunikių. Iki palaiminimo jie žengia atskirai. Kad vestuvių ceremonija vyksta urmu, keliolika porų iš karto, tą žinojome.

Nustebino tai, kad nuotakos – mergytės, atrodo tarsi 12–14 metų, ir kad visos, jų buvo gal 20, nepaprastai išsipuošusios, ir beveik vien auksu. Kiekviena nuotaka aukso ant galvos turėjo tikrai daugiau negu Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. „Išnuomotos brangenybės“, – pasakė vienas iš mūsų grupės.

Kad nekiltų ginčų, nutylėjau.

Sikhų genties vyrą nesunku atpažinti: į kietą mazgą surištas turbanas, kurį sikhui leidžiama dėvėti net tada, kai parsisamdo dirbti britų muitinėse Londone, rūsti veido išraiška, tvarkinga barzda. Matai tokį, vadinasi, sikhas.

Nuėjome į garsiąją jų šventyklą. Langai – aukštai, prietema, bet viskas blizga. Pasirodo, sienos išklotos aukso plytelėmis. Nelabai storos, bet šventykla didelė. Brangiojo metalo turėtų būti keliolika tonų.

Indai aukso negarbina, nekeliaklupsčiauja prieš jį. Tai labai racionalūs žmonės, geri šachmatininkai. Nuo seno jie įsitikino, kad pinigai – ar namuose paslėpti už sąsparos, ar banke padėti – po truputį, bet nuolatos devalvuojasi, nutrupa jų vertė. Dabar dauguma bankų už pinigų palaikymą nemoka palūkanų, nors, kai skolina jūsų pinigus, palūkanas ima. O aukso kaina, nors po truputį, visada auga. Auksas nedevalvuoja, nepraranda vertės. Dažniau brangsta.

Žmonai ar dukrai auksinė apyrankė ar sagė perkama nebūtinai iš karštos meilės. Tai investicija. Patogi laikyti, telpa į dėžutę, sugebėsi išnešti, jei gaisras ar potvynis. Galima pasidabinti per šventes. Kai dukra tekės, žmonės žiūrės, mintyse skaičiuos, nors gali būti ir mamos, ir bobutės brangenybės. Parduoti dalį savo aukso, jeigu prireikia, nėra jokios gėdos. Ypač dabar, kai siaučia pandemija, o Indijoje ji nemažėja.

Dabar net ir šventyklos gali parduoti svarą kitą suaukoto aukso. Indijoje tai vyksta savotiškai. Pagal įstatymus, šventyklai paaukotos brangenybės juridiškai priklauso dievams. Pasamdomi advokatai. Teismas neklausia, ar advokatai turi dievų įgaliojimus. Dievai prilyginami neraštingiems kūdikiams. Įvyksta sandoris, ir visi patenkinti.

Bet Indijos valstybė, jos modernizacijos planai – milžiniški. Jai reikia didinti savąjį aukso rezervą. Sugalvojo: kviečia iš valstybinio banko skolinti pinigus, kaip užstatą paliekant šimtmečiais kauptas brangenybes. Duoda geras palūkanas. Tas planas indus visgi nelabai patraukė. Per 6 metus gyventojai į bankus sunešė vos 20 tonų aukso. Tai lašas jūroje. Apskaičiuota, kad šventyklose ir tarp žmonių šiuo metu sukaupta 4 milijonai tonų aukso.

Indijos ekonomika tvarkosi sėkmingai. Lėtokai, bet stumiasi pirmyn. Vidurinioji klasė auga. Indijai būtų gerai, jeigu santaupos per bankus ar taupomąsias kasas įsilietų į šalies ekonomiką. Jos būtų galingas variklis. Dabar ji vienu metu žengia ir pirmyn, ir atgal.

Indijoje yra toks priežodis: nėra aukso, nebus jungtuvių.

Bet nuotakos iš namų atsinešti papuošalai netampa naujos šeimos nuosavybe. Jie priklauso marčiai. Gali būti – marčios šeimai. Tai komplikuota.

2021-ieji gali būti ypač sėkmingi. Aukso kaina pašoko 50 proc., būna net 70 dolerių už 1 gramą. Gal todėl, kad Europa ir Amerika priverstos spausdinti daugiau popierinių pinigų, jais nelabai pasitikima, ir visame pasaulyje perkamas auksas. Pasiturintieji žmonės tai irgi daro. Pirkėjų skaičius išaugo trečdaliu.

Panaudota „Time of India“ medžiaga.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt