Juokauju, ne todėl, bet gal kam nors bus įdomi universiteto žmogaus patirtis mokykloje. Nedidelė patirtis, bet galėjau pamatyti, kaip sistema veikia iš vidaus. Dirbau visiškai laisvomis rankomis, privačios mokyklos administracijos pakviesta kurti lietuvių kalbos pamokų turinį taip, kaip man atrodo prasmingiausia. Taigi – kokios išvados?
Nėra iš ko mokyti
Pirmasis mano nusivylimas buvo vadovėliai. Kliuvo pergrūdimas informacija, temų ir tekstų fragmentiškumas, neįkvėpė užduotys, dizainas dažnai atrodė baisus. Kita vertus, aš galėjau jų nenaudoti, o kiek mokytojų turi tokią prabangą? Vadovėliai sutaupo laiko, be to, jie paraidžiui kartoja programą, o programoje kiekvienas žingsnis apibrėžtas, į reglamentus įspraustas, lietuvių kalbos egzaminų vimpelais apkaišytas. Neabejoju, kad leidyklos (ir vadovėlių autoriai) sakys – mums surištos rankos, jei darytume kitaip – vadovėlio nepriimtų. Bet ar užklijuotos ir burnos?
Neseniai nuaidėjo skandalas, kad iš privalomosios mokyklinės literatūros sąrašo išbraukti „užsienio“ autoriai. Keturi tebuvo, nepaliko nė vieno. Ministrė parodė valią ir nušalino nuo sprendimo kelis švietimo bebrus.
Mano feisbukas džiūgavo, žmonės svajojo, ką kas įtrauktų į tą sąrašą, jei būtų jo(s) valia. O aš čia matau lokalią pergalę, kuri virs eiliniu pralaimėjimu, jei lietuvių švietėjai nepamatys sisteminės bėdos. Man atrodo bėda mąstyti apie mokyklinę lietuvių kalbą prievoliniais sąrašais. Sakot, be iš viršaus nuleisto nurodymo mokytojai nesupras ką skaityti? Sakot, mokinių per egzaminą nebus kaip įvertinti, jei jie – o siaube – savarankiškai interpretuotų savarankiškai perskaitytą kūrinį? Švietimo sistemos ribotumas neturi riboti jauno žmogaus išsilavinimo. Pažiūrėkit, kaip dirba kitur, reformuokit pagaliau lietuvių kalbos egzaminą ir pusė lietuviško švietimo bėdos išsispręs savaime. Liks mokyklos inercija, bet net ir su ja jau judėtume pirmyn. Kita pusė bėdos – aprūpinti mokytojus kokybiška skaitmenine medžiaga.
Labai trūksta skaitmeninės medžiagos
Įsivaizduokim scenarijų, kad privalomos literatūros nebėra, egzamino balas nebėra lemiamas, į diplomą įskaičiuojami paskutinių metų pažymių vidurkiai, yra rekomendacijos, yra laisvė mokytojams su mokiniais spręsti patiems. Dveji paskutiniai mokyklos metai panaudojami darbui, o ne beprotiškam šuoliavimui per dešimtis privalomų kūrinių, ne kalimui „teisingų“ interpretacijų „teisingo“ žanro rėmeliuose. Atsiranda profesionalų, kuriems tokia mokykla darosi patraukli. Pedagogikos diplomas nebūtinas, tik motyvacija ir kad suprastum vaikus. Mokytojai pasiūlo skaitymo džiaugsmą. Tampa įmanomas lėtasis ir gilusis skaitymas. Valstybinių mokyklų pamokos kai kur priartėja prie tarptautinio bakalaureato kokybės. Gimnazistai ruošiami universitetui.
Jei ši elementarybė kada nors pasieks lietuvišką švietimą, kaip pasiruošti? Ko jau vakar reikėjo savarankiškiems mokytojams, kurie turi administracijos paramą dirbti kitaip?
Švietimo sistemos ribotumas neturi riboti jauno žmogaus išsilavinimo. Pažiūrėkit, kaip dirba kitur, reformuokit pagaliau lietuvių kalbos egzaminą ir pusė lietuviško švietimo bėdos išsispręs savaime.
Reikia profesionalių skaitmeninių portalų su daug legalios dalykinės ir grožinės literatūros, tekstine, vaizdine, garsine, video medžiaga, pamokų idėjomis, užduotimis, surūšiuotos ir sudėliotos pagal įvairią tematinę logiką ir mokymo tikslus. Dabartinėms lietuviškoms svetainėms (vos kelios tėra) profesionalumo trūksta. Arba turinys nevykęs, arba nepanašu į skaitmeninį produktą XXI a. mokyklai. Toks pat vargas kaip lietuviški vadovėliai. Medžiagos mokytojams praktiškai nėra, tik „programiniai“ grožinės literatūros kūriniai ir tie nepatraukliais pdf.
Ką daryti, jei nori klasei pasiūlyti „neprograminį“ lietuvių literatūros kūrinį? Naują, šiuolaikinį? Verstinį? Kaip gauti keliasdešimt kopijų, jei paisai autorinių teisių? Pasirinkimas labai ribotas arba jokio.
Trūksta ir dalykinių tekstų, mokyklai specialiai parengtų, pagal amžių pritaikytų, paskaitoma kalba parašytų (arba įrašytų, nufilmuotų). Kultūriniai dienraščiai orientuojasi į kitą auditoriją, naujienų portalai kartais gera išeitis, bet kartais pritrūksta profesionalumo, kokio norėtųsi mokyklai. Plius dar sąlyga, kad būtų įdomu, kad skatintų pažinti kultūrinius ar socialinius reiškinius. Galų gale, pratintų prie dalykinės kalbos, analitinio, recenzijos ar publicistinio stiliaus, padėtų mokytis cituoti, nurodyti autorystę, dokumentuoti. Tokių labai trūksta. Tiksliau, lietuvių kalba trūksta.
Lietuviškai trūksta, angliškai – sočiai
Apie pasaulinę kultūrą ar socialines aktualijas įvairiausios medžiagos (tekstų, meno, filmų, animacijos, net paruoštų užduočių) apstu. Mes su mokiniais ir naudojom, padėjo dar anglų kalbos mokytoja. Pavyzdžiui, Anne Frank dienoraštį buvo gerai papildyti vaizdais iš virtualaus jos muziejaus Amsterdame. Williamo Goldingo „Musių valdovą“ – filmu (rež. Harry Hook, 1990) ir dokumentine istorija apie į negyvenamą salą iš tikrųjų pakliuvusius berniukus. Beje, visiškai priešinga istorija nei Goldingo.
Kalbant apie Shakespeare’ą, galima virtualiai pasivaikščioti po atkurtą jo teatrą – vienintelį Londono pastatą šiaudiniu stogu. Paklausyti Pink Floydų gitaristo Davido Gilmouro įdainuotų sonetų. „Romeo ir Džuljetos“ skaitymo kančią tobulai atpirks (arba neskaitymą kompensuos) paaugliams pritaikyta ir sušiuolaikinta režisieriaus Bazo Luhrmanno versija (1996), kur Romeo vaidina Leonardo DiCaprio.
Girdėjau ne vieną mokytoją džiaugiantis, kad mokyklinėse programose yra graikų mitologija. Vaikai kažkiek žino iš popkultūros, o internete medžiagos tiek, kad gali toliau naršyti ir patys. Aš tik pasiūliau truputį muzikos – Christopho Glucko (1762) „Orfėjo ir Euridikės“ Palaimintųjų vėlių šokį su garsiuoju fleitos solo ir Pina Bausch choreografija. Tiesiog pažinimui. Spotify dar yra fantastiškas islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono „Orphée“. Labai rekomenduoju. Ir vaikai bus dėkingi už „Troją“ (rež. Wolfgang Petersen, 2004), ten Achilą vaidina Bradas Pittas. Su šituo filmu graikai garantuotai paklius į kategoriją „visai nieko“.
Pakartosiu, kas man atrodo labai svarbu: mokytojai turi gauti daug, geros ir tinkamai sutvarkytos skaitmeninės medžiagos patiems įvairiausiems pasirinkimams, kad galėtų didumą laiko skirti darbui su mokiniais
Filmai, animacijos, dokumentika ne tik papildo skaitomus tekstus, bet gali būti vertingi savaime, duoda gerą pagrindą analizei, diskusijoms, rašiniams, padeda pamatyti, kad ne vienas esi su įtampa klasėje ar namuose. Per karantinus buvo atverta įvairių edukacinių svetainių, meno kolekcijų. Puiki alternatyva, kol mūsų švietimo sistema pasiūlys adekvačios lietuviškos medžiagos.
Lietuvių kultūra nėra tokia skurdi kaip lietuvių pamokos
O pasiūlyti mokyklai tikrai yra ką. Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ (man labai tiko sutrumpinta versija, radau internete). Palieka įspūdį net paaugliams. Portale pakartot.lt yra visa Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ – ir muzika puiki, ir gerai palyginti, kaip Shakespeare’ą interpretuoja skirtingi kūrėjai.
Beje, ir kultūrinės animacijos po truputį randasi. Pagal Andriaus Tapino „Vilko valandą“ sukurtas filmukas „Akmens ir garo miestai“ (2015, viešai neprieinamas).
Buvusi beveik nurašyta šiandien atgyja Žemaitė. Ją tobulai galima panaudoti kalbėti apie dabartį. Tik „Marčiai“ perskaityti jau praktiškai reikia vertėjo (kol koks kūrybingas žmogus sugalvos kitą versiją). Ačiū Vilniaus mažajam teatrui už Gabrielės Tuminaitės „Marčios“ įrašą. Ačiū Ievai Baltrėnaitei už pasidalintas menines Žemaitės įvaizdžio interpretacijas. Jolitos Vaitkutės klasikų portretų serija „Težydi“ yra prieinama viešai. Dar yra Miglės Anušauskaitės komiksuota Žemaitė ir Elenos Gasiulytės pasakojimas knygoje „Lietuvos vizionierės“. Klaipėdos Jaunimo teatro merginų žemaitiškai įdainuota Žemaitės biografija „Graži ir ta galinga“.
Žodžiu, daug visko ir Žemaitė iš feminizmo perspektyvos yra ta tema, kuria mielai domėsis šiuolaikiniai vaikai. Kokia skarelės simbolika, koks gyvenimas! Moterų teisės, meilė be amžiaus ribų. Kieta? Ištirpsta daugiau kaip šimto metų atstumas? Natūraliai išeina paklausti, kokias „tradicijas“ kursite jūs? Ar tarp jų bus teisė mylėti?
Menas būtų dar viena tema. Labai reikia meno mokykloje – vaizduotei išlaisvinti, kritiškumui, estetiniam skoniui. Ačiū Vilniaus Dailės akademijos galerijos „Titanikas“ direktoriui Vidui Poškui – už patogiu laiku atvertas duris ir ekskursiją. Išeiti į muziejų (ne vien meno) mokykloje turi būti legalu, tam turi rastis laiko.
Kultūros žmonės dar tęstų ir tęstų vardydami mokyklai tinkamus lietuvių kultūros šaltinius. Holokausto tema. Partizanų tema. Skaudžios istorijos, turtinga medžiaga. Gal ne visi žino, kad Vilniaus Gaono žydų muziejaus palėpėje yra slėptuvės ekspozicija ir kad – kaip Anne Frank Amsterdame – Vilniuje dienoraštį rašė Icchokas Rudaševskis.
Tai ką dabar daryt?
Nestudijavau vadovėlių visumos, dirbau nedaug ir tik su priešgimnazinių ir pirmųjų klasių gimnazistais, tad priimkite mano išvadas kaip subjektyvią patirtį. Pakartosiu, kas man atrodo labai svarbu: mokytojai turi gauti daug, geros ir tinkamai sutvarkytos skaitmeninės medžiagos patiems įvairiausiems pasirinkimams, kad galėtų didumą laiko skirti darbui su mokiniais. Būdama mokytoja neprivalai gyventi šalia muziejaus, teatro ir turėti pažįstamų menininkų.
Lietuvos valstybė privalo užtikrinti tokias darbo sąlygas, padaryti šaltinius prieinamus, jei reikia, nupirkti licencijas, pasirūpinti vertimu, subtitrais. Decentralizuoti ne tik programų turinį, bet ir jo rengimą. Nuo prievolių pereiti prie rekomendacijų, idėjų, tikslų. Įtraukti daugiau žaidėjų, leisti konkuruoti leidykloms (tegu samdosi profesionalus).
Yra teorija, kad sovietų imperija griuvo žmonėms nebeatlaikius deficito. Nebeįmanoma buvo nuslėpti, kad už sienos gyvenama geriau. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistema jau byra. Ar atsiras valios paversti „lietuvių kalbą“ „visai nieko“ dalyku?
