Nuomonės

2021.12.07 15:02

Gintautas Mažeikis. Kremliaus politika: įtampų didinimas ir dauginimas

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2021.12.07 15:02

Vienas iš politikos kilmės ir raidos šaltinių yra įtampos didinimas tarp draugų ir priešų. Kuo didesnė įtampa, ypač vieša, tuo daugiau gimsta politikos, tuo reikšmingesnė ir intensyvesnė ji yra. Ir net jei daugelis šalių kritikuoja įtampos didinimą ir net jos „gamybą“, vis dėlto būtent įtampos kūrėjai ir valdo dienos temas, lemia diskusijas, kreipia vyriausybių sprendimus. 

Įtampos kūrimas nėra tiesiogiai susijęs su administraciniu racionalumu, juo labiau su gerovės visuomenės kūrimu. Todėl ją inicijuoja ne valdančioji biurokratija, ne įvairiausių skyrių vedėjai, kurie iš to tiesiogiai mažai gali uždirbti, o aktyvių politikų ir didžiojo verslo jungtys, kurios gali veikti ar keisti egzistuojančius tarptautinius ir vidinius santykius.

Tarptautiniu požiūriu tai atsitinka, kai perdalijamos įtakų sferos, užimamos svetimos rinkos, kai vyksta imperijų plėtra. Rusijos atveju matome visus tris elementus: siekiama paveikti Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą, manipuliuojama dujų ir naftos tiekimu ir plečiama Rusijos teritorija (okupuotas Krymas). Šiandien Rusijoje intensyviai skatinamos imperinės nuotaikos, atmintis, tapatybė, didžiarusiškasis šovinizmas, kurie keičia sovietinę nostalgiją ir sovietinį mentalitetą.

Geriausias to įrodymas yra vieša V. Putino prabudusi meilė imperatoriui Aleksandrui II. Tačiau politines įtampas ir karo grėsmes lemia ne tik keisti, bet suprantami ketinimai, pavyzdžiui, imperijos plėtra, tačiau ir sunkiai suprantami, autoritariški ir paranojiški diktatorių sprendimai, pavyzdžiui, asmeninis V. Lukašenkos noras nusodinti „Rynair“ lėktuvą Minske. Be siekių plėsti imperijas ar paranojiškų – grobti, vaikyti, sodinti, įtampas siekia didinti karinis industrinis kompleksas ir didžiosios informacinės korporacijos. Vadovaujamasi: bus daugiau įtampos, daugiau išorės ir vidaus priešų, bus didesni valstybės užsakymai, naudingas kapitalo paskirstymas ir pelnas.

Putinas kalbėdamasis su įvairiais pareigūnais, pavyzdžiui, su Rusijos užsienio reikalų ministerijos valdininkais, viešai reikalauja veikti „sukuriant maksimalią įtampą“. Ši nuostata pakeitė pasyvesnę – „kieto atsako“ politiką. Putinas nekonkretino, kokiu būdu politinės, suprask, karinės, energetinės, migracijos, finansinės ar informacinės įtampos galėtų būti kuriamos. Kuo daugiau, tuo geriau.

Įtampų didinimas paveikiose užsienio šalyse leidžia įkaitinti politinį lauką taip, kad atsiranda galimybė galbūt efektyviai įsikišti. Sinergetikoje tai vadinama įkaitinti sistemą tiek, kad ji beveik pasiektų sprogimo – bifurkacijos – tašką. O tada sprogimo kryptį galima pabandyti suvaldyti parenkant tinkamus „sprogdiklius“ bei įsivaizduojamas „sprogimo“ judėjimo trajektorijas – atraktorius.

Šiandien Rusijoje intensyviai skatinamos imperinės nuotaikos, atmintis, tapatybė, didžiarusiškasis šovinizmas, kurie keičia sovietinę nostalgiją ir sovietinį mentalitetą.

Rusijos politikoje sinergetinė teorija jau porą dešimtmečių yra viena iš dominuojančių. Dėl abstraktumo, panašiai kaip dialektinis materializmas, dažnai veikia kaip antimokslinis, paramokslinis, abejotinas metodas. Tačiau ir dialektikoje, ir sinergetikoje įtampos didinimas, situacijos kaitinimas yra metodologiškai pagrįstas pasirinkimas. „Sprogdikliais“ gali tapti nebūtinai Kremliui palankūs asmenys, bet „deglai“, nors ir labai tautiški, tačiau „psichopatai“, „pasionarijai”.

Pasionarijumi vadinamas asmuo, kuris visą savo energiją ir aistrą, kurių turi labai daug, skiria kokiai nors abstrakčiai idėjai, pavyzdžiui, Kijevo Rusios ar LDK atkūrimo vizijai. Svarbu, kad šį sprogimą valdytų Kremlius, o ne Vakarai, kad tai nebūtų demokratijos reikalaujančios demonstracijos, ne dar vienas Maidanas. Geriau vietoje gali būti tariamas Maidanas, kad ir antivakserių. Vėliau viešai tai bus apibrėžta kitaip: dirbtinai sukeltos įtampos rezultatas – sprogimas, tai yra demonstracijos, riaušės, gal net streikai bus pavadinti chaosu, o Rusija – tvarkdare, gelbėtoja, kuri iš chaoso kuria kosmosą, tvarką ir teisingumą. Šiandien kaip chaoso pasaulis vaizduojama Ukraina, tačiau tas pats laukia Lenkijos ir Baltijos respublikų.

Maksimali, daugialypė ir daugiakryptė įtampa kuriama aplink Ukrainą ir pačioje Ukrainoje siekiant maksimaliai destabilizuoti padėtį, išskaidyti galios institucijas, jų veikimo kryptis, paskatinti šalyje vidinius neramumus, idealiu atveju – perversmą. Šalia Ukrainos suburiamos bent kelios armijos. Kryme, prie Rostovo ir Belgorodo, kurių didžiausia gerai ginkluota grupuotė siekia arti šimto tūkstančių, tą skaičių Kremlius gali bet kada padvigubinti.

Žinoma, kad tai vis dar šantažas, ne karas, esamo dydžio kariuomenės neužtektų užkariauti Ukrainai, jei nebūtų vykdomi kiti destabilizacijos veiksniai. Nepamirškime, kad vien Kijeve gyvena trys milijonai gyventojų, kurių didelė dalis ginsis, o Ukrainoje ginklai parduodami liberaliau nei Lietuvoje, visuomenė yra smarkiai apsiginklavusi. Tačiau visi šie piliečių ginklai yra niekis prieš dujų ir naftos manipuliaciją žiemą, ypač atmenant, kad kol kas tikslas yra ne kariauti, o kurti maksimalią įtampą.

Tam ir reikalinga, būtina Rusijai paleisti dujotiekį „Šiaurės srautas 2“, kuris padidins neramumų Ukrainoje tikimybę. Kai kurie iš šių veiksmų primena Rusijos politiką prieš Sakartvelą (tuomet dar Gruziją) 2008 metų išvakarėse, kai Rusijos „taikos pajėgos“ bei valdomi Pietų Osetijos ir Abchazijos separatistai nuolatos rengė provokacijas, didino įtampą ir ieškojo „sprogdiklio“ pačioje Sakartvelo karinių struktūrų pusėje. Galbūt tokiu „pasionarijumi“ tapo prezidentas M. Saakašvilis. Tąkart planas jiems pavyko ir Saakašviliui labai sunkiai sekėsi paaiškinti pasauliui, kad visa operacija buvo tiksliai suplanuota Rusijos. Kodėl Saakašviliui nepasisekė pasauliui paaiškinti, kas atsitiko? Nes pasaulis vadovaujasi matomų ir akivaizdžių priežasčių logika, o ne analizuoja Rusijos „politinę sinergetiką“. Tik analitikams, „smegenų centrams” (Think tank) šis neregimasis įtampos, provokacijų ir sprogdiklio santykis buvo aiškus. Tačiau Sakartvelas pralaimėjo ir propagandinį karą.

Sakartvelo ir Ukrainos istorijos panašumas skatina klausti – ar karas bus? Noras taip klausti Maskvą skatina nutekinti „planus“ apie planuojamas karines operacijas, taip audrinamas dėmesys ir klaidinami politikai. Kariškiai, paprastai, geltonąja spauda nesiremia. Neva atskleidžiami žemėlapiai yra sukurti lyg filmuose apie II pasaulinį karą, kas jau savaime yra iliuzija. Taigi, situacija bus kaitinama, provokuojama beveik iki sprogimo, o po to gali sekti nešvari invazija pusiau savomis, pusiau svetimomis rankomis, jos siekiai tariamai taikūs: įvesti tvarką, sušildyti, pamaitinti, nuraminti, padėti „broliškai tautai“, tai yra padėti separatistų grupėms, ne visoje Ukrainoje, o tik tam tikrose jos dalyse.

Aktyvi Kremliaus spaudimo politika naudojasi iš Vakarų, iš Balkanų karo 1992–1996 metais perimtu žodynu: prievarta deryboms, prievarta Minsko įsipareigojimų vykdymui, prievarta taikai, interesų balanso užtikrinimas, karinė humanitarinė pagalba, tvarkos įvedimas, chaoso suvaldymas. Šį standartinį sąrašą Kremlius papildo savais šūkiais: rusakalbių teisių gynyba, rusų pasaulio plėtra, užgrobtų teritorijų išvadavimas. ES, kitaip nei JAV, naudojasi pasyvios gynybos retorika: ekonominėmis sankcijomis, demokratijos finansavimu ir dialogu.

Stebina šios strategijos konceptualusis skurdumas. JAV, dabar ir Didžioji Britanija naudojasi platesniu žodynu ir strategija, kuri aprėpia ir dalį Rusijos žodyno, visą ES idėjų ratą bei papildomas dvi koncepcijas: išankstinio atgrasymo ir raudonųjų linijų brėžimo, sprendimus remiant masyvia ir agresyvia karine taktika. Panašiai mąsto ir galvoja ir Turkija, turinti specifinių interesų šiame regione ir neketinanti būti stebėtoja. Ji šiandien yra faktorius X.

Viešas įtampos didinimas, o ne operaciniai planai – medus žiniasklaidai. Ji šia tema yra itin susidomėjusi: naujienos yra paklausios, greitai platinamos, tarptautiškos, apie jas ilgai kalbama, jos gali net kokį pusmetį išsilaikyti pasaulio žiniasklaidos centre. Todėl žiniasklaida, kaip antai vokiečių bulvarinis laikraštis „Bild“, yra pasirengę spausdinti Rusijos štabų nutekinamas provokacijas: žemėlapius, planus. Vakarų žiniasklaidos įvairovė, politinių partijų poliarizacija sukūrė situaciją, kai itin sunku mobilizuoti visuomenes ir, neturint rimtų kariuomenių, ES paverčia turtinga vartotoja, kuri yra imli žiniasklaidos sensacijoms.

Todėl „nukenksminti“ arba bent jau smarkiai apsunkinti Vakarų visuomenės mobilizaciją Kremliui nėra labai sunku. Rusijos pusė naudojasi visų spalvų propagandiniais pranešimais: maišo juoda, balta ir kitas spalvas, derina tiesą, melą, kontroliuoja informacinius išteklius ir bando primesti savo aktyvias, puolamąsias sąlygas ir taisykles. Ir nors rimti karo ekspertai pabrėžia, kad visa tai kol kas tėra gąsdinimai, tačiau pasaulio žiniasklaidai patinka šitos karo imitacijos, nes vartotojai mielai perka gąsdinimus.

Taigi, situacija bus kaitinama, provokuojama beveik iki sprogimo, o po to gali sekti nešvari invazija pusiau savomis, pusiau svetimomis rankomis, jos siekiai tariamai taikūs: įvesti tvarką, sušildyti, pamaitinti, nuraminti, padėti „broliškai tautai“, tai yra padėti separatistų grupėms, ne visoje Ukrainoje, o tik tam tikrose jos dalyse.

Kariniu požiūriu Putinas kuria karines grėsmes ir įtampas, o Ukraina ir NATO atsako didindami savo karines ir politines pajėgas. Kiekviena pusė priešišką laiko kalta, o savąją – teisia, ir remia plačias propagandos akcijas. Taip vyksta ginklavimosi varžybos. Todėl karinės įtampos didinimas yra labai naudingas Rusijos kariniam industriniam kompleksui. Karinės politinės įtampos didinimu yra suinteresuoti ir vadai, siekiantys patenkinti savo imperines vizijas, didybės kompleksus, ir prorusiškos tariamos Luhansko ir Donecko respublikos.

Patriarchališkai išauklėtų gatvinių bernų kompleksai reguliuoja piliečių mąstymą, užmirštama žalioji energetika, socialinė ir ekonominė nelygybė ir darbuotojų išnaudojimas didelėse korporacijose. Apskritai, socialiniai darbo apsaugos ir sveikatos klausimai tampa antraeiliai, o švietimu domimasi tik tiek, kiek jis atitinka propagandos reikalavimus.

Negalima lyginti dabartinės situacijos su Sovietų Sąjunga: ta turėjo pasaulinio komunizmo ir gyvenimo be prievartinio darbo utopiją ir ideologiją, ja tikėjo daug ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir pasaulio žmonių. Buvo galima atrasti „internacionalistų“, kurie mielai ne tik parduodavo, bet ir dovanodavo savo šalių karines ir technologines paslaptis, tikėjo ideologija. Šiandien Rusija ir juo labiau Baltarusija nebeturi tarptautiškai patrauklios ideologijos. Rusijos imperinė ideologija dar šiek tiek yra veiksni „rusiškajame pasaulyje“, o lukašenkiška patyrė krachą.

Klausimas – ką gali Vakarai, Lietuva, Lenkija, Ukraina nuveikti? Pirma, suprasti ir atsispirti informaciniam karui, kuris siekia destabilizuoti padėtį šalyse, naudojantis visomis įmanomomis audrinimo priemonėmis: remiant įvairiausius „tiesos“ ir „laisvės“ frontus. Antra, viskas priklauso nuo ES šalių solidarumo ir Ukrainos gebėjimo įveikti vidinę savo šalies korupciją. Trečia, nuo JAV ir Britanijos aktyvios atgrasymo politikos.

Įtampos didintojai, kad ir kokie sinergetiškai protingi būtų, pakliūva į trijų aktyvesnių, nepriklausomų kūnų santykio neapibrėžtumą, kai situacija tampa nenuspėjama ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai, pasauliui. Įtampos didinimas paprastai yra siejamas su augančia dalyvių kontrole ir savikontrole siekiant išvengti nepageidaujamų incidentų.

Pavyzdžiui, siekiama, kad nesusipratimai ir susišaudymai, kurie įvyksta kuopos ar bataliono lygiu ar mūšiuose dėl vieno miesto (pavyzdžiui, Debalcevo Ukrainoje), netaptų konflikto išplėtimo priežastimi, o būtų lokalizuojami. Dėl to situacijos kontrolė perkeliama į aukštesnį lygį. Kadangi dalyvauja daug konflikto pusių, taip pat ir charizmatiški politikai, kurie nei supranta situacijos, nei geba patys valdytis, bandys valdomą karą pakeisti į nevaldomą, o reguliarius kariuomenės dalinius – partizanais, nevaldomais pilietiniais batalionais.

Visa tai Ukrainos analitikai supranta kaip sinergetinę įtampų ir karo doktriną. O ir ši žiema ne begalinė, baigsis. Tada bus kuriamas scenarijus kitam sezonui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt