Tai, ko tikėjomės, Lenkijos pasienio šturmas, prasidėjo. Kiek ilgai tai tęsis? Kiek truks šitas stumdomų šimtų ir tūkstančių migrantų buvimas prie sienos? O kasdien į Minską atvyksta pilni lėktuvai naujų. Dauguma jų jauni vyrai. Dabar šturmuojama Lenkijos siena, bet galbūt netrukus ir Lietuvos. Tačiau prieš mus dažniausiai tik vaizdas.
Matome, kaip beveidės, ekipuotos Lukašenkos jėgos struktūros, švelniai ar su šunimis, ragina migrantus tinkamai pasiskirstyti prieš vykdant nusikaltimą – nelegalų ir masinį sienos kirtimą. Tačiau pats nusikaltimas žiūrovui nėra suvokiamas, juk jie tik kerta sieną, nors ir ne vietoje, lygiai taip, kaip mes keliaujame. Kitoje pusėje stovi tokie pat anoniminiai, beveidžiai Lenkijos kariai ir pareigūnai, o kitur ir mūsų.
Prieš juos dažnai filmuojamos migrantų šeimos su paaugliais ar net mažamečiais vaikais. Patrauklus vaizdinis kontrastas: vaikai ir kariai yra banali, bet gerai veikianti manipuliacijos ir propagandos priemonė, greitai pasiekianti rezultatą: žiūrovas užjaučia migrantus ir ima nemėgti pareigūnų. Informacinis karas jau pralaimėtas. Sukurta iliuzija, kad kažkokie anoniminiai, neaiškūs, pikti pareigūnai kariauja prieš vaikus ir moteris, su kuriais mes, žiūrovai, tapatinamės. Atlikti priešingą veiksmą pacifistinei visuomenei labai sunku. Ji nelabai supranta, kas yra jėgos struktūros, kaip jos veikia ir kaip mūsų gerovė tiesiogiai priklauso nuo šių pareigūnų veiksmų. Žiūrovai užjaučia bėglius ir tiki tik tuo, kas jiems rodoma. Mačiau, vadinasi, taip yra.
Manau, tai opiausias šio rudens ir žiemos ES darbotvarkės klausimas: kokiu būdu ir kaip spręsti migrantų aklavietės krizę ir kaip gelbėti mažamečius vaikus prasidėjus šalčiams, esant humanitarinei krizei Lenkijos bei Lietuvos pasieniuose su Baltarusija, nepataikaujant nusikaltėliams?
Įstatymas ir nusikaltimas nėra tiesiogiai matomi, kaip ir nėra su vaizdu palyginama organizuota ir teisėta migracijos tvarka, kurios beveik niekas nei reklamuoja, nei aiškina. Šeimos taip pat suprantamos tik kaip aukos, o ne kaip neatsakingas tėvų elgesys. Juk jie bučiuoja, myli savo vaikus, nesvarbu, kad čia tempė šalti tūkstančius kilometrų. Manome, kad kalti kiti – karai, imperialistai... Nėra propagandinių filmų su sienos punktais, kuriuos teisėtai kerta laimingi vaikai su šeimomis, kuriuos būtų galima kontrastuoti su vaikais už spygliuotos tvoros.
Valstybės neinvestuoja į migracijos tvarką ir jos reklamą, todėl smarkiai pralaimi informacinį karą migrantams, jų pirkėjams-pardavėjams bei Baltarusijos jėgos struktūroms. Lenkijos pareigūnai migrantams garsiai šaukia: eikite į nustatytas sienos kirtimo vietas ir pateikite dokumentus bei prašymus. Tačiau migrantai nė nesiklauso. Kaip ir žiūrovai, nes niekas netiki savo pačių sukurta tvarka. Nors valstybė yra mūsų, piliečių, susvetimėjimas toks didelis, kad atsiribojama nuo to, kad suprastume, kas vyksta.
To propagandai ir reikia. O ir migrantai labiau pasitiki prekeivių žmonėmis – „turizmo agentūrų“ – ir savo pačių platinama informacija: juk nufilmavus verkiantį vaiką priartėjama, bent iliuzijoje, prie Vokietijos. Todėl vaikai ir verks, todėl jie ir reikalingi. Dauguma migrantų puikiai žino: jie nėra jokie politinio prieglobsčio prašytojai, tačiau ir jie bando patikėti, kad yra persekiojami, nuskriausti, gal net homoseksualai, kovotojai už žmogaus teises, ko tik neprisigalvoja, juk taip lengviau ir tikriau vaidinti. Tarp jų melo beveik nematyti tų, kurie turi teisę į politinį prieglobstį ar humanitarinę pagalbą. Tiesa užtepta melo dažais.
Dauguma bėglių yra asmenys, tiesiog ieškantys geresnės duonos, taip ir neišsireikalavę iš savo korumpuotų vyriausybių atitinkamos, turintys teisę į politinį prieglobstį. Jų vyriausybes korumpuoja ir prekeiviai žmonėmis, ir Baltarusijos tarnybos, kurioms įsakyta skatinti migraciją. Lietuvoje neretai užmirštama, kad darbo migracija vyksta nuolatos. Galima įsidarbinti Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje vežėjais, statybininkais, reikia tik organizuoti tinkamą tvarką, ir tokia nuolatos organizuojama, ir darbdaviai nuolat veda derybas su vyriausybe dėl kvotų. Tačiau tam, kad įsidarbintum, reikia turėti kvalifikaciją, tvarkingus dokumentus, skaidrią gyvenimo istoriją, darbo vizą, vadinasi, ir suderintus tarpvalstybinius santykius ir santykius su Europos Sąjunga (ES). Visa tai yra darbai, kuriuos galėtų nuveikti korumpuota Irako vyriausybė.
Aklavietė yra miškai, kur Baltarusijos pusėje prie sienos su Lenkija stumdomi migrantai: link lenkų ir atgal, gali būti link Lietuvos ir atgal. Tai aklavietė.Ta aklavietė pučiasi naujais migrantais kaip koks maišas, į kurį gali tik patekti. Kada jis sprogs ir kaip – neaišku, nes nei Lenkija, nei Lietuva, nei ES tam neturi aiškaus plano. O Lukašenka turi: prigrūsti į aklavietę kaip galima daugiau vaikų, motinų ir dar daugiau vaikinų, kad jie būtų alkani, nebegalėtų tverti ir šoktų ir per spygliuotas tvoras, ir per karius.
Prieš tai bus nufilmuota šimtai filmų su verkiančiais vaikais ir sušalusiais migrantais.Todėl, kai maišas neišlaikys, sprogs, visuomenės jau palaikys jį, diktatorių. Jau palaiko, jau vaizdai veikia. Mūsų ir Lenkijos pareigūnai kol kas ruošiasi tik kaip užlaikyti aklavietę, besipučiantį maišą, iš kurio migrantai nebegali ištrūkti. Daugeliui ekspertų ši auganti įtampa kelia nerimą. Lukašenka investuos daug, pūlinys tikrai sprogs. Prieš mus – aštrėjanti problema, privesianti prie nenumatytų pasekmių. Moksle tai vadinama juodosios gulbės efektu: kai mūsų prognozės remiasi neteisingu matymu, esą visos gulbės baltos, bet viskas apsiverčia, kai pamatai, kad tai melas. Dabartinės prognozės yra baltų gulbių skaičiavimas.
Kada jis sprogs ir kaip – neaišku, nes nei Lenkija, nei Lietuva, nei ES neturi aiškaus plano. O Lukašenka turi: prigrūsti į aklavietę kaip galima daugiau vaikų, motinų ir dar daugiau vaikinų, kad jie būtų alkani, nebegalėtų tverti ir šoktų ir per spygliuotas tvoras, ir per karius.
Tačiau politika ir yra tam, kad rastume organizuotą, tvarkingą išeitį iš sunkiausios padėties. Civilizuotas problemų sprendimas iš esmės skiriasi nuo kurstomos suirutės ir sprogimo. Kita vertus, būtina rasti tokį „aklavietės“ sprendimą, kad nepataikautume teroristui ir įkaitų grobikui Lukašenkai ir jo režimui. Manau, tai opiausias šio rudens ir žiemos ES darbotvarkės klausimas: kokiu būdu ir kaip spręsti migrantų aklavietės krizę ir kaip gelbėti mažamečius vaikus prasidėjus šalčiams, esant humanitarinei krizei Lenkijos bei Lietuvos pasieniuose su Baltarusija, nepataikaujant nusikaltėliams? Nieko neveikti, neužsiimti politiniais, skubiais sprendimais ir tik saugoti sieną. Vadinasi, viską stumti tragedijos link. To diktatoriui ir reikia: už jį dirba televizijos kameros ir tvinkstanti aklavietė. Kuo bus kietesnė siena, tuo didesnis sprogimas. Reikia nedelsiant rasti būdą, kaip įleisti dalį migrantų.
Pagaliau atsižvelkime ir į pareigūnų psichiką. Negalima kurti situacijos, kai patys keiksime mums tarnaujančią sienos apsaugos tarnybą ir kariuomenę. Juodosios gulbės efektas įtrauks juos į chaosą ir prievartą ir reikia padėti mūsų pareigūnams to išvengti. Jie užtikrina mūsų saugumą ir vykdo mūsų išrinktų politikų priimtus įstatymus. Todėl reikia peikti ne juos, o save pačius ir kokius įstatymus mūsų išrinkti asmenys, mūsų balso atstovai, priėmė. Įleisti šeimas kaip papuola, einant raistais ir miškais, – nusikalstamumo skatinimas. Būtina sukurti aiškią ir teisėtą tvarką ir, svarbiausia, realias galimybes migruoti per legalius sienų kirtimo punktus, neskatinant didesnio pabėgėlių srauto ir smurto. O tai padaryti bus nelengva.
Teroristo Lukašenkos tikslas aiškus: vienais ar kitais būdais, per masinę migraciją ar sukuriant aklavietės sprogimą priversti Vakarus jį pripažinti Baltarusijos prezidentu ir sėsti prie derybų stalo. Jokie migrantai jam nerūpi, kaip ir savi piliečiai. Jie tik – sveriama mėsa, vaikai taip pat. O jei įkaitų grobikui nusileisime, pasipils kiti jo reikalavimai ir kiti įkaitai bei mainai.
Jis taip elgiasi nuo 2010 metų. Jo tarptautinis šantažas pabaigos neturi, dabar per Rusiją jis jau kalba apie milijardus, kuriuos turime jam sumokėti už sienos apsaugą. Galbūt už jo nugaros tūnantis Kremlius turi ir didesnių tikslų: destabilizuoti padėtį ES pasienyje, parodyti ES ir NATO politikos neefektyvumą, siekti, kad Putinas tarpininkautų kalbant su psichopatu kolūkių prezidentu. Rusija niekada nebuvo mažesnis imperialistas, o visa ši bėglių istorija buvo ir yra derinama su Kremliumi, antraip neveiktų jų ką tik atnaujintos bendros gynybos ir sienų sutartys.
