Prasidėjus valstybės masto krizei – pandemijai, neteisėtai migracijai ar karui, – būtina mobilizacija bei subalansuotos prievartos priemonės. Žvelgiant į tai, kaip sekasi ar nesiseka Lietuvoje, ES ir kaimyninėse valstybėse spręsti problemas, galime įvardyti, kada mobilizacijos ir išimties tvarkos represinės priemonės veikė gerai, o kada šalys apsileido.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė su daugelio kitų pagalba (krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado Rustamo Liubajevo) suvaldė sienos krizę gana gerai, nežiūrint to, kad kritikuojame sprendimus dėl pabėgėlių sulaikymo sąlygų ar tvoros racionalumo.
Tačiau visai kita istorija yra COVID-19 pandemija, kur statistika aiškiai rodo, kad Sveikatos apsaugos ministerija, ministras Arūnas Dulkys nesugeba tinkamai spręsti ne tik vakcinavimo, bet ir kovos su antivakseriais problemos. Dėl šio negebėjimo, baimės, ryžto stokos suvaldyti antivakserių agitacijas, akcijas, melagingą informavimą Lietuva, Vyriausybė stumiamos į augančią krizę. Ir problema yra ne tai, ko reikalauja antivakseriai, o tai – kad didžioji, pasiskiepijusi, visuomenės dalis vis labiau nepasitiki Vyriausybe, kuri stokoja griežtų mobilizacijos bei prievartos priemonių, kad padidintų paskiepytųjų skaičių.
Dėl šių nesėkmių, manau, A. Dulkys turi tuoj pat atsistatydinti, ir ne tam, kad patenkintų Šeimų maršo ir antivakserių reikalavimus, o tam, kad kitas ministras imtųsi žymiai griežtesnių priemonių prieš asmenis, ignoruojančius kitų sveikatą ir gerovę. Jei užsikrėtusiųjų skaičius augs, o padirbtų galimybių pasų daugės, akivaizdu, kad ši Vyriausybė spaudimo neišlaikys. Dauguma žinome, kodėl valstybė ritasi į krizę: sveikatos ministras neturi aiškaus plano ir gebėjimų kaip įveikti antivakserius, o vakcinuotoji, sąmoninga, visuomenės dalis su kiekviena diena vis labiau nepakęs chaoso jos sąskaita.
Skirtumas tarp krizės ir katastrofos tiesiogiai priklauso nuo skiepijimo masto. Ten, kur vakcinuotų asmenų apie 30 proc. – katastrofa, kur 60–70 proc. – krizė, kur apie 90 proc. ir pradėta revakcinacija, padėtis stabili, valdoma, o valstybė ir visuomenė gali gana ramiai funkcionuoti. Atitinkamai reikia ir vertinti: Vyriausybės ir ministrai, kur vakcinuotų skaičius 60–70 proc., turi būti kritikuojami ir keičiami, o kur mažiau 30 proc. – jau reikalinga revoliucija arba karinis perversmas.
Informuoti asmenis ir taip susitarti visuomenėje nepavyks be specialių mobilizacijos priemonių, ir jokios demokratijos ar apšvietos utopijos čia nepadės. Ir dešinieji, ir kairieji taiko panašias ribojančias ar net represines priemones prieš visuomenės priešus pandemijų ir karo metu. Svarbiausias veiksnys mobilizuojant visuomenę yra autoritetai, paskatos, bausmės, tikslinga, į socialines grupes nutaikyta agitacija ir net masinė propaganda.
Jei užsikrėtusiųjų skaičius augs, o padirbtų galimybių pasų daugės, akivaizdu, kad ši Vyriausybė spaudimo neišlaikys.
Kovidas jau yra biologinio karo būklė, ir taip į šią problemą reikia žiūrėti. Ministras A. Dulkys, kad ir koks kompetentingas būtų tikrindamas statistikas (buvęs valstybės kontrolierius), jis nėra viešas autoritetas, ir tai jau pakankamas faktorius, kad mobilizacija būtų sužlugdyta. Ir nesvarbu, kokia jo kompetencija: autoritetas matuojamas viešos komunikacijos gebėjimais, charizma vesti dideles žmonių grupes, drąsa įtikinti savus ir priešus, gebėjimu būti pavojaus zonoje akis į akį ir laimėti. Dulkys turėjo laimėti mūšį ne tik su virusu, bet ir su antivakseriais, kurie neatsakingu elgesiu kelia grėsmę mūsų tėvams, motinoms ir visuomenei.
Svarbu atminti: platus visuomenės informavimas apie pandemijos priežastis ir pasekmes nėra pakankama mobilizacijos priemonė, lygiai kaip informavimas apie rūkymo, narkotikų, alkoholio, greičio viršijimo, ilgo žaidimo kompiuteriais, nutukimo ir kitą žalą nenutraukia šių veiklų ar procesų. Todėl ir yra taikomos svarios bausmės. Kovido negali įveikti nuolatiniu statistikos aiškinimu ir kvietimu būti geručiams. Piliečiai arba yra vienišiai individualistai, kurie mąsto kiekvienas pats sau, arba vienas kitam padeda, solidarizuojasi, arba vienas kito nemėgsta ir net vienas prieš kitą kariauja, vienas kitam yra vilkai.
Karo visų prieš visus principas nei iš vienos visuomenės nebuvo pašalintas ir pilietinio karo bacila visada gyva ir auga per kiekvienus neramumus. Todėl ir būtina stabdyti pilietinio susipriešinimo užkratą per pandemiją, tai geležinė taisyklė. A. Anušauskas ir A. Bilotaitė savo srityje jau suprato, kad susitarti, susiderėti su Lukašenkos režimu dėl jo vykdomos agresijos neįmanoma. Kol tarsiesi, jie tave puls, tave griaus, meluos. Ir tik svarbu atskirti tuos, kurie tikrai kenčia ir jiems reikia pagalbos, ir tuos, kurie yra hibridinių atakų prieš valstybę priemonės ir prieš kuriuos, reikalui esant, gali būti naudojamas ginklas. Ar tai būtų tautinė, ar kairioji, socialinė valstybė, ji turi gebėti gintis. Tačiau šiandien gintis jau turime nuo neatsakingų, suklaidintų ar klaidinamų kovotojus prieš vakcinaciją.
Dulkys turėjo laimėti mūšį ne tik su virusu, bet ir su antivakseriais, kurie neatsakingu elgesiu kelia grėsmę mūsų tėvams, motinoms ir visuomenei.
Palyginimui pažvelkime į jau Lietuvoje aptarinėjamą Portugalijos fenomeną. Prieš metus ten buvo kovido košmaras ir pagal sergamumą, ir pagal mirčių skaičių. Pradėjus skiepijimo kampaniją, Portugalijoje buvo apie 30 proc. antivakserių arba skiepus ignoruojančių asmenų, kaip pas mus. Tačiau tada ir buvo padaryti Vyriausybės pakeitimai, o būti atsakingam už vakcinavimą pakvietė profesionalų kariškį, viceadmirolą Henrique Gouveia e Melo.
Apie jo fenomeną rašyta daug: įvedė karinę tvarką, mobilizavo įvairius išteklius, proporcingai paskirstė bausmes ir paskatas, vykdė agresyvią kasdienę agitaciją, pats ėjo ir stojo akis į akį su kritikais ir labai greitai nusipelnė visos Portugalijos simpatijos. Pabrėžiama, kad jis nebuvo politikas, neatstovavo vienai grupuotei, pabrėžė savo misijos laikinumą, įgaliojimų ribas, o jose veikė labai ryžtingai, drąsiai, planingai, gerai paskirstydamas agitaciją, išteklius ir bausmes (tikrinimus, kontrolę, prievartą).
Negalima buvo palikti antivakserių minių be dėmesio. Mūšius reikia laimėti, negalima pabėgti, negalima priešininko niekinti ir jo nuvertinti. Lietuvoje atvira agitacija prieš vakcinaciją galėtų būti įvertinta kaip tautinę nesantaiką skatinanti veikla ir atitinkamai būti baudžiama. Tik dalis mūsų tautininkų patriotų aiškiai pasirinko ne tą barikadą. Asmenys, kurie kalba su protestuojančiaisiais, turi būti verti pagarbos ir gebėti ištverti, išsaugoti savo orumą, aiškiai argumentuoti ir, svarbiausia, neleisti miniai pajusti silpnumo, sutrikimo, nebūti mažiems biurokratams.
H. Gouveia e Melo pavyzdys rodo, kad visuomenės autoritetas yra lyderis, turintis pakankamai didelį pasitikėjimą ir kartu gebantis valdyti mobilizacijos ir vakcinavimo procesus, tačiau jis neprivalo būti medikas ir, juo labiau, statistas. Jo užduotis yra ne medicina, o suvaldyti minias, nirtulį, pagiežą, melą, ir sukurti geras sąlygas medikams veikti.
Manau, I. Šimonytės Vyriausybei skubiai reikia keisti ministrą A. Dulkį kitu, autoritetingu ir krizes gebančiu valdyti asmeniu ir nebūtinai iš savo partijos, dar geriau, iš viso ne iš partijų ir tik laikinai: pavyzdžiui, iki kol 90 proc. Lietuvos piliečių nuo 16 m. bus paskiepyti, pavyzdžiui, per 3 mėn. Po to jis galėtų atsistatydinti kaip H. Gouveia e Melo.
