Niekas nežino, kas bus rytoj. Bet tai, ką turime šiandien, jau yra tragedija. Pirmiausia – žmogiškoji. Kažin, kiek kartų per visą savo istoriją Lietuva kada turėjo tokią situaciją, kai reikia atsukti nugarą nelaimėlių miniai, reikia rinktis tarp lietuviui natūralaus noro padėti ir savisaugos. Kai gaila, skauda, bet sveikas protas sako, kad visa tai turi būti užgniaužta.
Emocija ar protas. Nuo pat neteisėtų migrantų krizės pradžios Lietuva, taip pat ir Lenkija bei Latvija, pasirinko vadovautis sentimentus atmetančia logika. Šių dienų įvykiai tapo įrodymu, kad toks ir buvo vienintelis teisingas kelias.
Neįleisti į savo žemę nekviestų svečių, netyčia, o galbūt ir tyčia tapusių ciniškų režimų įkaitais, prekėmis ir geopolitine valiuta.
Neįleisti, nepaisant spaudimo iš Rytų, iš Vakarų ir, liūdniausia, iš vidaus.
Rugpjūtį, pradėjus suvokti, kas vyksta, tapo labai neramu. Rugsėjį jau buvo baisu. Spalį, pasipylus abejonėms ir kaltinimams, – skaudžiai apmaudu.
Dabar jau žinome, kad ir rugpjūtį, ir rugsėjį, ir spalį tebuvo lengvas apšilimas, beveik nieko nebuvo. Tragedija ir tikrasis siaubas prasideda tik šiandien. Ir niekas nežino, kas bus rytoj.
Išskyrus tai, kad susiduriame su grėsme, kurios masto nežinome, galime tik spėlioti, tiek pat tiksliai, kiek tiksli yra beprotybė. Jeigu dešimtys tūkstančių žmonių gali būti metami kaip politinių patrankų mėsa į šaltį ir nebūtį, ar yra kas nors, ko negali būti? Riba, raudona linija, kurios neperžengs šios ciniškos, jau kruvinos, melu ir mirtimi paženklintos maro puotos organizatoriai.
Jeigu dešimtys tūkstančių žmonių gali būti metami kaip politinių patrankų mėsa į šaltį ir nebūtį, ar yra kas nors, ko negali būti? Riba, raudona linija, kurios neperžengs šios ciniškos, jau kruvinos, melu ir mirtimi paženklintos maro puotos organizatoriai.
Mes nežinome, kas bus rytoj, išskyrus tai, kad kėsinamasi į mūsų vertybes, į mūsų gyvenimo būdą, į visa tai, ką išplėšėme ar iš naujo atkūrėme sunkiu darbu ir tvirtu stuburu.
Kai prie vartų raudona bėda, pirmasis ir jau išbandytas ginklas – vienybė. Šiandien yra ta diena, kai reikia išlįsti iš patogaus gyvenimo ar karjeros rėmo, politinės saviraiškos klišių.
Jei sunku, bent pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodytų ši diena, jeigu netyčia būtų nutikę, kaip reikalavo į mitingą visai neseniai susirinkę žmogaus teisių gynėjai.
Statyti tiltus, o ne sienas, neapgręžti Baltarusijos organizuojamų migrantų į Baltarusiją, gerinti jų buitį, gydyti nuo visko, kuo serga ar tik apsimeta, teikti socialinę pagalbą…
Per šiuos tiltus jau eitų nesibaigiantys tūkstančiai, reikalaujantys egzistencijos sąlygų, geresnių, nei turi trečdalis Lietuvos, užimdami medicinos laiką ir vietas, kurių nebeturime dėl pandemijos, eikvodami valstybės emocinius, fizinius, finansinius resursus vien tam, kad patektų, kur kiti sukūrė geriau, geriausia – į Vokietiją, kurios šaukiasi, o ši tyli.
Jeigu taip būtų, Lietuva taptų pereinamuoju nusikaltėlių kiemu, kuriame gali paspjaudyti, kas tik nori. Prekybos žmonėmis ir jų likimais bendrininkė. Bestuburė marionetė.
Šitie Baltarusijos režimo atvyti žmonės prie sienos, anapus jos ar jau šioje pusėje yra ne apie migraciją. Ne apie empatiją nuskriaustiems. Ne apie tarptautinius įsipareigojimus.
Ši istorija yra apie mūsų netolimą ateitį. Su kuo, kaip, kokioje erdvėje mes gyvensime rytoj. Mes nežinome, kas bus rytoj, bet galime kartu, kiekvienas pagal išgales, daryti, kad būtų, kaip norime mes.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
