Vieno COVID-19 sergančio žmogaus gydymas iki šiol daugiausia kainavo 134 tūkst. eurų. Visi skiepo bijotojai turėtų šį skaičių užsirašyti ir išanalizuoti įvairiais pjūviais, svarbiausia, įvertindami santykį su savo biudžetu ir gyvenimo santaupom. Nes, ką gali žinoti, kai per parą užsikrėtusiųjų kreivė jau beveik siekia 4 tūkst., visko gali nutikti.
Neteisėtų imigrantų, biudžeto, netinkamai pirktų kėdžių, nuotraukų, straipsnių ar netinkamų suknelių problemų iš visų pusių spaudžiamos Vyriausybės nervai gali nebeišlaikyti – ims ir nustatys prievolę neskiepytiems susimokėti.
Lietuvos antivakseriams pasisekė – sveikatos sistemai vadovauja filosofiškai nusiteikęs, tolerantiškas Arūnas Dulkys. Pabandykim bent įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jis imtų ir neatlaikytų spaudimo tapti Lietuvos atstovu Europos audito rūmuose Liuksemburge, o jo vietą užimtų Raimondas Kuodis iš Lietuvos banko.
Vytauto Landsbergio pasiūlytas „karstelio mokestis“ neskiepytiems atrodytų lyg širdies atgaiva, palyginti su pareiga padengti gydymo išlaidas, jeigu nesiskiepijai, bet susirgai ir, pamynęs savo bendruomenės šūkį „sirgti ir mirti laisvam“, patekai į daktarų nagus.
Nėra baisiausia paskutinę valandą sutikti ten Ritą Miliūtę, baisiau už tai būtų išsikapstyti ir… gauti sąskaitą.
Sakyčiau, kad sveikatos apsaugos viceministrė Aušra Bilotienė Motiejūnienė „Delfi“ „laidoje „Iš esmės“ skaičiavo labai valdiškai. Mano žiniomis, yra tokių stiprių reanimacijų, kur para kainuoja per 20 tūkst. pagulėti dėl komplikuoto COVID-19 dažnai tenka gerokai daugiau nei savaitę, tad ir didžiausia suma turėtų būti didesnė, bet tiek to, laikykimės viešai paskelbtos naujausios informacijos.
Susimokėti už ilgiausią iki šiol gydymą reikėtų 10 metų vidutinės algos „į rankas“ arba per ketvirtį šimtmečio gautos dabartinės vidutinės pensijos.
Viceministrė toje laidoje sakė, kad vidutiniai gydymo skaičiai kuklesni – maždaug 7–8 tūkst. Nelabai ką tai keičia. Ypač pensininkams, kurie ir serga sunkiau.
Jeigu pavyktų išsisukti vidutiniškai, užtektų vienų metų ir maždaug 6 mėnesių pensijos, neskaičiuojant nei už maistą, nei būstą, nei dar ką nors.
Dar liūdniau, kad iš patekusių į reanimaciją, gyvi lieka, geriausiu atveju, tik keli iš 10. O kaip negyviems? Ar skola eitų vaikams?
Skaičiai iš reanimacijų tokie, kad prieš juos nublanksta daug karštai aptariamų įvykių. Primetus, kiek dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės turi pakloti už durnystę nesiskiepyti, nelabai įspūdingai atrodo ir ministerijų baldų pirkimas už keliolika tūkstančių, ir valdininkų nuotraukos už, galima sakyti, kapeikas ar laidų pirkimas, – vienos už maždaug tiek, kiek kainuoja vienas antivakseris, kuris miršta ligoninėje greitai.
Žiauru. Labai žiauru taip kalbėti. Bet šis kalbėjimas atsiranda tik po darymo, tiksliau – nedarymo. Nenoro priimti dovaną, kurią prie tamstų kojų nuolankiai padėjo visa mokesčius mokanti bendruomenė kartu su juodai pastaraisiais metais dirbančiais mokslininkais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
