Nuomonės

2021.10.01 12:21

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Laikas stabdyti arklius

Ramunė Sotvarė-Šemetienė , apžvalgininkė2021.10.01 12:21

Ilgokai stebėjęs siautulį, užvaldžiusį butų, namų ir žemės pirkėjus, Lietuvos bankas nusprendė – stebėjimo laikas baigėsi.


Pasiūlymas paprastas. Perkant antrą ar trečią būstą, pradinis įnašas didėtų dvigubai. Daugiau mokėdamas sutaupytais pinigais, mažiau skoliniesi. O bankai turėtų suformuoti papildomą kapitalo rezervą, tam tikrą apsaugą – du procentus nuo būsto paskolų portfelio.

Tai dar ne viskas. Yra bloga žinia šešėlinei ekonomikai. Ketinama apriboti atsiskaitymus už nekilnojamąjį turtą grynaisiais. Ir dar viena, aktuali visiems. Nekilnojamojo turto mokestis, kuris, suprantama, ne mažėtų, o didėtų ir greičiausiais būtų progresyviai taikomas nekilnojamojo turto kolekcionieriams.

Statybų bendrovės ir bankininkai į šias naujienas reagavo gan skeptiškai. Vieniems atrodo, kad rūpestis dėl įsismarkavusių pirkėjų yra pavėluotas, rinka jau susireguliavo pati. Kiti mano, jog nieko tai nepakeis, tik paskolos gali brangti.

Greičiausiai jie yra teisūs. Bet šiuo atveju yra ne tiek svarbu, kas siūloma, o pats faktas. Pirmą kartą nuo tada, kai pradėjo kilti šios rinkos temperatūra, suskambo oficialus pavojaus varpas. Siunčiama žinutė: laikas stabdyti arklius. Ta diena, kai viskas gali apsiversti aukštyn kojom, jau nėra vien tik teorinė diena X.

Nelengva prisiminti, kada dar pirkėjai varžėsi siūlydami mokėti daugiau nei prašo pardavėjas, griebė viską, kas ant prekystalio ar jo dar net nepasiekė. Nebent prieš keliolika metų, prieš pat pasaulio finansų krizę išsipūtus burbului.

Krizei prasidėjus, į duobę krito ir statytojai, ir pirkėjai. Tragedijos ir bankrotai skaičiuoti pekiaženkliais skaičiais. Labiausiai nukentėjo iš inercijos bandę šokti į paskutinį traukinį.

Optimistas pasakytų – nėra čia ko gąsdinti. Situacijos labai skirtingos. Taip, tada buvo kitaip. Tada, užliūliuoti gerėjančio gyvenimo amžinumo iliuzijos, žmonės daugiausia pirko sklolon, o bankai skolino beveik už dyka, kad tik daugiau. Prasidėjus krizei pinigai staiga dingo, liko tik skolos ir bankrotai.

Dabar pinigų yra daug, daug daugiau nei galimybių juos išleisti. Už tai turime dėkoti koronavirusui. Priverstos uždaryti ekonomikas dėl pandemijos, vyriausybės kartu su centriniais bankais ėmėsi agresyvios, mums neregėtos apimties skatinimo politikos. Neuždirbti, spaustuve kvepiantys pinigai liejosi į ekonomikas.

Lyg ir viskas teisinga. Tik vienas klausimas: ar liejosi ne per gausiai ir tiksliai ten, kur reikia?

Taip klausti norisi stebint didėjančias indėlių sumas. Apie dvidešimt milijardų, tiek yra privačiose bankų sąskaitose, nepaisant rekordinių išlaidų pirkimams už rekordines kainas.

Susidėjo daug vidaus ir tarptautinių veiksnių. Išbalansuota logistika, staiga per pandemijos laisvės mėnesius pakylanti paklausa, žaliavų stygius… Susiklostė sąlygos viskam brangti, verslams strigti, ekonomikoms lėtėti. Kaistanti nekilnojamojo turto rinka yra aiškus požymis – ieškoma paprastų būdų apsaugoti vertę prarandančius pinigus. Ryškėjantys prieštaravimai, neapibrėžtumas spaudžia smegenis ir skubina investuoti nepaisant sąlygų.

Kol vieni desperatiškai ieško, kur nuleisti pinigus, trečdalis gyventojų kapstosi ties skuro riba.

Galima juokauti, kad perteklinių pinigų kiekio didėjimas proporcingas valstybės biudžeto skylės didėjimui. Tik štai ta padidinta sklylė nėra amžina, kaip ir pandeminė skatinimo politika. O kas tada?

Tada, kai trūkčiojanti ekonomika, stabili infliacija pramuš skylę kasdienėje piniginėje, kai pajamas apkarpys didėjantys mokesčiai, o viskas kartu sumažins paklausą?

Užkopus į viršukalnę, nesvarbu kokiu būdu, tėra du keliai: ilga kelionė žemyn arba – laisvas skrydis. Vienas – nuobodus, kitas – pavojingas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt