Žmonės yra žiaurūs ir buki. Žmonės yra geri ir mielaširdingi – čia ne aš pats sugalvojau, tiesiog perfrazuoju Volandą – šėtono įsikūnijimą Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“. Vis dėlto šiomis dienomis matai daug daugiau žiaurumo ir bukumo, o mielaširdingumas, kaip visada, tūno kampučiuose ir tyliai daro sunkius, gerus darbus ir net gauna už tai kupron.
Socialinių tinklų batalijose vis vienu ar kitu kampu iškyla tas pats klausimas: tai kada bus galima šaudyti į migrantus? Žinoma, dabar labiausiai susirūpinta, kada lenkų pareigūnai galės tai daryti. Priminsiu, kad šaudymo (formaliai kalbant – ginkluotos jėgos naudojimo prieš migrantus) temą vienas iš pirmųjų dar vasarą iškėlė Baltarusijos TV pamėgtas neparlamentinis politikas, paaiškinęs, kad valstybė turi teisę naudoti net ir mirtiną jėgą (paskui, žinoma, puolęs tikslintis, kad buvo ne taip suprastas, kad šaudyti reiktų tik į orą ir pan.).
Man labai sunku patikėti, kad savo tezes jis dėstė neišmanydamas, o ne kaitindamas savo rėmėjus, mintyse belaukiančius progos, su kuo būtų galima susidoroti dėl to blogo gyvenimo – migrantais, landsbergistais, žydais, gėjais, Sorošu, Geitcu (transkripcija specialiai iškraipyta). Bet vasarą migrantai ėjo būreliais per kiaurą sieną, o šiomis dienomis stebime Lenkijos sienos šturmą, kur migrantų jau keli tūkstančiai. Juos ten nuvedė ir net atvarė Baltarusijos pareigūnai, pastatydami prieš sienos užtvaras ir lenkų pareigūnų voras.
Dalis iš šių migrantų, regis, kupini sunkiai paaiškinamo kovinio optimizmo – mat užtvaras jie bando ardyti, versti ant jų medžius, šaukdami, kad nori į Vokietiją, ir mėgindami ten veržtis. Nėra jokių abejonių, kad per porą dienų ši situacija virs humanitarine katastrofa, o kovinį optimizmą pakeis pyktis, gėla ir neviltis: kaip taip gali būti, kad kelio į Vokietiją nėra? Ką mes čia veikiame? Man labai keista, kad tie kovingieji migrantai nesupranta, kad tokiais veiksmais jie tik blogina savo įvaizdį, tik gausina priešininkų gretas, kurios ir taip jau gausios ir gana vieningos.
Nėra jokių abejonių, kad per porą dienų ši situacija virs humanitarine katastrofa, o kovinį optimizmą pakeis pyktis, gėla ir neviltis: kaip taip gali būti, kad kelio į Vokietiją nėra? Ką mes čia veikiame? Man labai keista, kad tie kovingieji migrantai nesupranta, kad tokiais veiksmais jie tik blogina savo įvaizdį, tik gausina priešininkų gretas, kurios ir taip jau gausios ir gana vieningos.
Tačiau ne apie tai – desperacija ar kvailystė toks elgesys, noriu kalbėti. Akivaizdu, kad augant įtampai prievartos naudojimo tikimybė auga taip pat. Nes valstybės pareigūnai valstybės sienos apsaugai turi teisę naudoti prievartą. Pagrindinis klausimas – kiek ir kokios?
Gerai, įsiklausykime į tą menamą atgrasų vox populi – paimkime pačią sunkiausią jėgos panaudojimo formą, tai yra mirtiną jėgą, kurią paprastai atneša šaunamieji ginklai. Turbūt niekam nebus netikėta, kad tokios jėgos naudojimas yra visiškai kraštutinė forma, susijusi su ypatingomis situacijomis. Žinoma, koks nors kovotojas man šūktelės – juk ir turime ypatingą situaciją, paskelbta nepaprastoji padėtis, taigi – karas! Čia Lukašenka prieš mus vykdo hibridinį karą, šie žmonės – tai ginklai, tai negi stovėsim ir nieko nedarysim?! Su džiaugsmu ant tokių entuziastų galiu pilti kibirą šalto vandens (ar net pamazgų): ne, ne karas. Ir nenorėkite jūs karo, karštakošiai, Lietuva yra maža, mes neturime net strateginio gylio fronto linijoms. Tad ne – net jeigu migrantus varo Lukašenkos žmonės, tai yra ne karas, tai nėra, formaliai kalbant, ginkluotasis konfliktas. O tik ginkluotojo konflikto metu jėgą galima naudoti laisviau (bet ir tai – ne bet kaip), ir – įsidėmėkit, kad kuo mažiau svaigtumėte apie karą – tada net civilių žūtys, kurie nieko blogo nepadarė, gali būti teisėtos kaip „šalutinė žala“. Kitaip tariant – pasipainiosit kare netinkamoje vietoje netinkamu laiku, gausit kulką ar sviedinį, nors ir skirtą ne jums – ir nebebus kam spaudinėti klaviatūros mygtukų, kviečiant į karą. Pagaliau – kokiam kvailiui reikia būti, kad svajotum apie šaudymus pasienyje prie diktatūrinės valstybės, kurios draugė ir gal net visų užkulisių orkestrantė – Rusijos meška?
Bet vėlgi gali nuskambėti klausimas: juk kai kuriems migrantams padeda Baltarusijos tarnybos, akivaizdu – tai gal juos galime traktuoti kaip kombatantus, kuriuos galima pulti teisėtai. Atsakymas ir vėl – ne. Pirmiausia, kombatanto prasmė atsiranda tik tuomet, kai vyksta tarptautinis ginkluotas konfliktas. O jis – nevyksta, „hibridinis karas“ yra publicistinė sąvoka, ne teisinė kategorija. Be to, kad būtų kombatantas, asmuo turi priklausyti konflikto šalies ginkluotosioms pajėgoms, oficialiai, vargu ar Baltarusija į savo pajėgas juos priimtų, nes kombatantas – taip pat teisėtumo statusas, kuris reiškia, kad tokį asmenį reikia laikyti karo belaisviu, o jeigu oficialiai nepriklauso, reikia įrodyti, kad ginkluotosios pajėgos tokį asmenį veiksmingai kontroliavo, o tai labai sudėtinga. Taigi, ginkluotojo konflikto jėgos naudojimo paradigma šiai situacijai visiškai netinkama. Ir gerai, kad netinkama.
Pagaliau – kokiam kvailiui reikia būti, kad svajotum apie šaudymus pasienyje prie diktatūrinės valstybės, kurios draugė ir gal net visų užkulisių orkestrantė – Rusijos meška?
Taigi, vienintelis variantas, kurį galime svarstyti, – tai teisėsaugos veiksmai. Taip, teisėsauga taip pat turi teisę naudoti jėgą, naudoti ginklus, tačiau ne taip, kaip kare, kadangi teisėsauga gali naudoti jėgą prieš konkretų pažeidėją (pažeidėjus), bet jeigu nukentės aplinkiniai – teks prisiimti už tai asmeninę atsakomybę. Jūsų, mūsų ir visų laimei, šiuose kraštuose gyvybė saugoma. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnis numato atvejus, kad teisėtai galima atimti asmeniui gyvybę: a) vykdant teismo nuosprendį
dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas (šis variantas mums neaktualus, juolab Lietuva mirties bausmę absoliučiai draudžia). Kiti variantai: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą. Tačiau atkreipiu dėmesį ir į bendrąją formuluotę: „jeigu tai padaroma nepanaudojant daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina“. Vadinasi, jėga turi būti naudojama ypač atsargiai ir pamatuotai. Tad jokių kalbų negali būti apie mirtinos jėgos (net potencialiai mirtinos, manyčiau, tą irgi suprantate), jeigu, pvz., asmuo gadina įrangą ar neteisėtai kerta sieną. Taip, jį galima sulaikyti, jeigu priešinsis – naudoti specialiąsias priemones, taip, galima užkirsti kelią kirtimui pasitelkiant įvairias specialiąsias priemones, bet visų tų specialiųjų priemonių viena iš pagrindinių savybių – jos nemirtinos arba mirtinos tik nelaimingo atsitikimo atveju, kaip, pvz., kartais nutinka su guminėmis kulkomis. Taip, jeigu migrantai braunasi, laužo, gadina, puola, galimų panaudoti priemonių arsenalas – platus, bet faktiškai kiekvienas šūvis, sukėlęs sužalojimus ar mirtį, turės būti griežtai pateisintas minėtais pagrindais.
Svarstant labai blogus scenarijus, jeigu, pvz., migrantų (ar provokatorių) rankose atsiduria ginklai – situacija keistųsi, bet pasidžiaukim, kad Krymo ar Donbaso varianto čia įgyvendinti nepavyks, nieko neįtikinsi, kad „uniformas nusipirko voentorge“, tad tokiu atveju veikimui būtų taikomos savigynos ribos. Ir nė vienu atveju migrantai kaip kolektyvas negali tapti jėgos taikiniu – jis visada ribotas tik tų asmenų atžvilgiu, kurie elgiasi pažeisdami viešąją tvarką.
Taip pat keletas pastabų apie nepaprastosios padėties įvedimą bei reguliavimą. Žmogaus teisių specialistai, vertindami Seimo nutarimo dėl nepaprastosios padėties įvedimo, turinį, atkreipė dėmesį į labai svarbų aspektą: ar susižinojimo teisės ribojimai yra pagrįsti? Priminsiu – teisės akte numatyta, kad nepaprastosios padėties metu jos taikymo teritorijose esantiems sulaikytiems migrantams galima taikyti mobiliojo ir interneto ryšio ribojimus, išskyrus tuomet, kai reikia bendrauti su valstybės institucijomis, taip siekiant užkirsti kelią galimam veiksmų koordinavimui tarp migrantų grupių, kurios nori kirsti sieną, ir tų, kurios yra Lietuvos teritorijoje. Bet kaip tada, jeigu migrantas nori susisiekti su savo šeima arba su savo atstovu – teisininku? Be abejo, negali būti jokios kalbos apie ribojimą bendrauti su teisėtu atstovu, kadangi tai ir svarbus elementas svarstant prieglobsčio klausimus, ir tai turi apimti „bendravimo su valstybės institucijomis“ išimtis. O štai dėl asmeninių ryšių telieka viltis, kad normos taikymas bus atitinkantis protingumo ir žmoniškumo reikalavimus: ypatingosios padėties ribojimai netaikomi automatiškai, jie taikomi pareigūnų sprendimais esant poreikiui. Taip pat kyla pagrįstų klausimų, kaip šis reguliavimas paveiks žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų galimybes gauti informaciją apie tai, kas dedasi sulaikymo vietose ir kitur. Tad, kaip ir dažniausiai nutinka, teisės aktas dar nėra viskas, o štai teisės akto taikymas gali būti arba tinkamas, arba ne. Ir šį taikymą reikia įdėmiai stebėti.
Tad susiklosčiusi situacija yra visiškai nejuokinga, pavojinga ir tragiška – iš to išplaukia ir dar vienas mano naivus noras: kad baigtume situaciją papildomai kaitinti emociškai.
Tad susiklosčiusi situacija yra visiškai nejuokinga, pavojinga ir tragiška – iš to išplaukia ir dar vienas mano naivus noras: kad baigtume situaciją papildomai kaitinti emociškai. Mano svajonėse visos Lietuvos žiniasklaidos priemonės socialiniuose tinkluose ir savo puslapiuose išjungia komentavimo galimybes ir lieka informacijos teikimo šaltiniais, ne mūšių šalia informacijos platformomis, įkvėptų ar apmokamų trolių veikimo lauku. Virtualūs mūšiai, be abejo, nenurims – jie virs grupėse, profiliuose, bet gal jų šiek tiek sumažės ir žmonės mažiau nuodysis baime, neapykanta, neišmanymu. Ir kad dar prisimintume – ten, tarp tų žmonių prie sienos, yra ir iš tiesų ieškančių prieglobsčio nuo pavojų bei kankinimų.
