Nuomonės

2021.09.26 14:15

Justinas Žilinskas. Išniekintas teisingumas?

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas, LRT.lt2021.09.26 14:15

Prieš gerą mėnesį mokslininkas ir apžvalgininkas, viešasis intelektualas Kęstutis Girnius delfi.lt portale paskelbė komentarą „Išniekintas teisingumas“ apie Algirdo Paleckio nuteisimą dėl šnipinėjimo. Komentare iškelta daug svarbių klausimų: kodėl toks ilgas ir tokiomis sunkiomis sąlygomis kardomasis kalinimas? Ar teismas turi pasitikėti VSD informacija? Kodėl niekas iš esmės negynė A. Paleckio teisių? Ir kitų. 

Ne, tai nebuvo advokatavimas Paleckiui, tai buvo svarstymai ir abejonės, į kuriuos mes visi turime teisę. Man ši byla irgi svarbi, nors kol kas negaliu detaliai atskleisti kodėl.

Tačiau pirmasis dalykas, kodėl komentarai apie šią bylą yra ir, turbūt, bus komplikuoti yra tai, kad mes neturime priėjimų prie pirminių šaltinių. Nuosprendis priimtas, bet jis – neviešas, nes neįsiteisėjęs, o A. Paleckio advokatai ją apskundė Apeliaciniam teismui, vadinasi, norint į bylą įsigilinti, reikia kreiptis į teisėją, kuris man, kaip teisininkui, gal ir suteiktų galimybę susipažinti, bet abejoju, ar tokią galimybę turėjo Kęstutis Girnius.

Tad tikėtina, kad tiek K. Girnius, tiek, neabejotinai, aš, galime remtis tik tuo, ką apie šią bylą rašė žiniasklaida, žmonės, stebėję posėdžius, pagaliau – ir pats teismas, išspausdinęs gana platų pranešimą spaudai. Tad, remdamasis šiais šaltiniais, pateiksiu keletą samprotavimų, nors ir nekantriai (bet ilgai) lauksiu Apeliacinio teismo sprendimo.

Pradėsiu nuo to – kas yra šnipinėjimas? Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas šią veiką apibrėžia taip: „1. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 2. Tas, kas vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų“ (pajuod. mano).

Taigi, pirmiausia, šnipinėjimas yra plati veika. Kaip matote, jis apima ne tik valstybės paslaptis, ir atrodo juokinga, bet sovietinių šnipų memuaruose esu skaitęs, kad jie turėjo užduotį skaičiuoti langus su šviesa, taip bandydami įvertinti elektros poreikį miesteliuose prie karinių objektų – matyt, tai irgi jau būtų šnipinėjimas. Antra, šnipinėjimas yra tyčinė veika, apie tai nurodo žodžiai „tikslą perduoti“, „vykdydamas užduotį“, vadinasi, asmuo turi suvokti, ką daro ir norėti tą daryti. Jums taip pat turbūt gali kilti klausimas – kuo iš esmės skiriasi pirma ir antra dalys, ir kodėl antros sankcija – griežtesnė, juk pirmojoje dalyje yra minima tik valstybės paslaptį sudaranti informacija, o ji yra svarbesnė nei šiaip informacija? Štai čia reikia atkreipti dėmesį į mano pajuodintą žodį „vykdydamas“, t. y. veika įgauna kitą pobūdį – asmuo tampa sąmoningu užsienio tarnybų bendradarbiu.

Tad turime situaciją, kai tenka tiesiog spręsti: ar mes tikime teismu, kuris remiasi VSD duomenimis, kuriuos teismas privalėjo ištirti ir patikrinti, remdamasis kitais turimais duomenimis, ar mes tikime apžvalgininku, tikriausiai nemačiusiu visų tyrimo duomenų?

Vienas iš priekaištų, kuriuos išsako K. Girnius teismo sprendimui, yra tai, kad A. Paleckis rinko informaciją, neturinčią valstybės paslapties statuso, anot pačio autoriaus – „nebuvo kaltinamas iš KAM pavogęs Lietuvos ir NATO gynybos planus, nustatęs ir perdavęs Lietuvos ar NATO šnipų tapatybes, įsilaužęs į VSD kompiuterius, perdavęs Lietuvos įmonių technologijos paslapčių.“, A. Paleckis ir jo bendrininkas tebuvo paprašyti surinkti asmeninę informaciją apie žmones (teisėjus ir kitus), dirbusius prie Sausio 13-osios bylos.

Taip, žmonių duomenys, gyvenamoji vieta, žinoma, nėra valstybės paslaptis. Kartais to net rinkti nereikia – žmonės patys dalinasi savo namų adresais ir vaizdais socialiniuose tinkluose ar bet kur kitur, net atostogų išvažiuodami, kvailai informacijos nesaugo, kartais dėl to nukenčia, bet dabar kalba ne apie tai. Kaip jau minėjau, antroji straipsnio, nustatančio atsakomybę už šnipinėjimą, dalis apima ir nesaugomą informaciją, jeigu jos užprašo užsienio žvalgyba.

Na, ir pagalvokime kartu – kaip turėtų jaustis Lietuvos Respublikos teisėjai, pareigūnai, sužinoję, kad kažkas renka informaciją apie jų namus, jų šeimą, jų keliones, ir pan. Ir ne šiaip renka, o sutarę ją perduoti režimui, kuris – nei daugiau nei mažiau – savo politinius oponentus, nesvarbu, viduje ar užsienyje, žudo pačiais išmaniausiais būdais. Įsivaizduokite, kokia „pamoka“ būtų Lietuvai už generolo Jazovo nuteisimą, jeigu kuris nors teisėjas paliestų savo namo durų rankeną, išteptą „novičioku“ ir... Na, jūs gi skaitėte, kas būna?

Rusija – priminsiu – kelia bylas Sausio 13-osios teisėjams. Bet juk bylai reikia kaltinamųjų, ir ne už jūrų marių, o geriausia vietoje, pačių teisingiausių Maskvos teismų narvuose, kuriuose Rusijos opozicijos veikėjai gauna Stalino laikų dydžio nuosprendžius. Ar nebūtų naudinga žinoti, kur teisėjas važiuoja, skrenda, kur leidžia atostogas? O jeigu pakeliui juos „perėmus“, kaip kokį Romaną Protasevičių?

Tad, bent jau man, šis informacijos rinkimas, nors tai nebuvo lietuviško kosminio laivo brėžiniai (taip, aš norėčiau, kad tokie būtų), neatrodo menkavertis. Ar galėjo tą padaryti koks nors kitas asmuo, nebūtinai Paleckis? Žinoma, kad galėjo. Bet – gal aš per daug prisiskaitęs publicistikos ar beletristikos apie verbavimą – juk visada pradedama nuo menkesnių užduočių, kad įsitikintum, kiek tavo bendradarbis gabus ir patikimas. Juolab šis bendradarbis labai nemėgsta būti šešėlyje, štai, ir dabar - Šeimų maršų mitinguose lankosi, anksčiau – visokius piketus organizuodavo, į alternatyvios žiniasklaidos laidas eina...

Tad, iš naujo įvertinus renkamos informacijos svarbą, tampa šiek tiek aiškiau, kodėl teisėsauga ir teismas ikiteisminiame tyrime reagavo taip rimtai (A. Paleckį į vienutę uždarė ne VSD, o teismas). Juk jie nežino, kas tiksliai surinkta, kas perduota, kokius žmones taip apėmė, kokius žmones dabar reikia apsaugoti bei su kuo įtariamasis gali bendrauti, ką įtariamajam gali padaryti jo užsakovai. Ar skaitėte Sun Dzi (Sun Tzu) „Karo mene“ apie šnipus? Paskaitykite.

K. Girnius taip pat kelia klausimą – kodėl pas A. Paleckį nesuskubo advokatai (skirtingai nei sulaikius, pvz., verslininką V. Sutkų) ir kodėl tylėjo Lietuvos advokatūra? Atsakymo, be abejo, nežinau, bet štai šioje vietoje norėčiau K. Girniui pritarti – dažnai, o ypač šiomis dienomis stebime advokatų darbo (nemaišykime su asmenybėmis) demonizaciją, skambančią, deja, iš gana aukštų valstybės veikėjų arba labai išpopuliarėjusių socialinių tinklų komentatorių lūpų, pvz., kai tai susiję su migrantų teisių apsauga. Einant ginti tokios odiozinės asmenybės kaip A. Paleckis tikrai reikėtų gebėti į visa tai nekreipti dėmesio, nors, regis, visi žinome, kad teisė į gynybą yra fundamentali bet kurio kaltinamo žmogaus teisė, net ir kaltinamo šnipinėjimu.

Trečias momentas – tai Valstybės saugumo departamento vaidmuo byloje. Deja, apie ją be galo sunku spręsti, turint tik informacijos trupinių. K. Girniui labiausiai neramu, kad VSD keliose bylose yra prastai užsirekomendavęs (E. Kusaitės, „Dujotekanos“ bylos), o teismas jį „liaupsina“. Vėlgi, kaip sakiau, turbūt nei aš, nei K. Girnius neskaitė nuosprendžio, bet bent jau plačiame pranešime spaudai, kurį paskelbė Šiaulių apygardos teismas, nematau VSD liaupsinimo.

Štai kas ten parašyta: „Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD) yra kompetentingas pateikti su savo tiesiogine veikla susijusią ir specialių žinių reikalaujančią analitinę informaciją, todėl teismas ja rėmėsi priimdamas nuosprendį. Be to, kaip akcentavo teismas, šioje byloje VSD pateiktą informaciją patvirtina (kiek tai įmanoma, atsižvelgiant į bylos specifiką) ir kiti bylos duomenys – ne tik kaltinamojo D. Bertausko parodymai, bet ir objektyvūs šios bylos duomenys.“

Taigi, negali sakyti, kad visi K. Girniaus išsakyti priekaištai nekeltų abejonių, bet vis dėlto, labai sunku kalbėti apie kokį nors objektyvesnį įvertinimą, kol vertinimai daromi iš informacijos nuotrupų ir prielaidų.

Ar VSD yra nekompetentingas teismui pateikti įrodymus? Žinoma, kad kompetentingas, o teismas kompetentingas tuos įrodymus vertinti. Ar gali teismas VSD pateiktais įrodymais remtis? Gali, nes teismas remiasi visais įrodymais, kurie yra pateikti ir kuriuos teismas priima. Be to, teismas aiškiai pasako: remtasi ne tik VSD pateiktais įrodymais, bet ir kitais duomenimis: sutikusio bendradarbiauti bendrininko parodymais, objektyviais bylos duomenimis.

Tad turime situaciją, kai tenka tiesiog spręsti: ar mes tikime teismu, kuris remiasi VSD duomenimis, kuriuos teismas privalėjo ištirti ir patikrinti, remdamasis kitais turimais duomenimis, ar mes tikime apžvalgininku, tikriausiai nemačiusiu visų tyrimo duomenų? Manau, į šį klausimą atsakys Apeliacinis teismas, o gal net ir dar kuris nors teismas, bet kritikuoti tik dėl to, kad teismas rėmėsi VSD duomenimis, yra keista. Taip pat K. Girniaus komentare atsiranda pastebėjimas, kad „VSD nėra neutralus“, bet VSD ir neturi būti neutralus – jeigu prokuratūra (kaltintojas) remiasi VSD, tai gynybos pusė, kuri turi teisę susipažinti su visa medžiaga, turi teisę tai paneigti. Šis principas vadinamas „rungimosi“. O štai teismas privalo viską vertinti ir būti neutralus.

O klausimas, arba bylos keistenybė, kuri kyla man, yra ši: A. Paleckiui paskirta nemenka bausmė, nors visgi – į mažesnę pusę nuo medianos (šešeri metai laisvės atėmimo, kai sankcija numato nuo trejų iki penkiolikos), tačiau jis ir toliau lieka laisvėje, paprastai tariant – namų arešte, iki apeliacinio teismo sprendimo. Taigi, daryčiau prielaidą, kad teismas, nekeisdamas kardomosios priemonės, nebemato pavojaus: pvz., kad pabėgs, kad pasislėps. Galimas daiktas, kad taip ir yra – bet kuri žvalgyba nuo tokio galimai išryškinto bendradarbio turėtų atsižegnoti. Gal iš tiesų A. Paleckis nepadarė tokio baisaus nusikaltimo (duomenys neperduoti, pasekmėms, tikėsimės, užbėgtas kelias), gal teismas pamatė, kad tokios sunkios kardomojo kalinimo sąlygos buvo nebūtinos? Bet ir vėl – tą galės atsakyti tik aukštesni teismai.

Na, ir paskutinė K. Girniaus keliama problema – D. Bertauskui iškelta byla už vaikų pornografinės medžiagos laikymą, kuri nebuvo viešai komentuojama, o paskui D. Bertauskas viso labo gavo baudą, nors baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą iki ketverių metų arba baudą. K. Girnius mano, kad D. Bertauskas taip buvo šantažuojamas, vilkinant bylos tyrimą, kad ir toliau bendradarbiautų A. Paleckio byloje, o galiausiai, už bendradarbiavimą, jam buvo atlyginta: paskirta bauda pornografijos byloje, o A. Paleckio byloje nuo atsakomybės atleistas. Vėlgi, nežinant detalių, tam tikrų abejonių gali kilti, bet tai taip pat yra teismo kompetencija įvertinti bylą, ar asmuo tikrai vertas laisvės atėmimo, ar užtenka ir baudos.

Taigi, negali sakyti, kad visi K. Girniaus išsakyti priekaištai nekeltų abejonių, bet vis dėlto, labai sunku kalbėti apie kokį nors objektyvesnį įvertinimą, kol vertinimai daromi iš informacijos nuotrupų ir prielaidų. Taip, galbūt dėl A. Paleckio bylos turės pasisakyti ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kreiptis ten – taip pat jo teisė, bet pirmiausia byla turi būti išspręsta iki galo čia, Lietuvoje. Tačiau ar galime iš įvairių prielaidų daryti griežtą išvadą, kad teisingumas buvo išniekintas? Aš būčiau linkęs K. Girniaus tezę baigti klaustuku, ir ne vienu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt