Pranašo kultas žmoniją turbūt lydėjo nuo pat jos aušros – būdami bandos gyvūnai, mes turime bandų vadus, kuriems paklūstame, ir suformuojame įprastinius vertikalius ir horizontalius ryšius tarpusavyje, kuriuos vadiname „visuomene“.
Mes pripažįstame, kad yra žmonių, kurie žino daugiau, kurie žino geriau ir kurių verta klausyti (arba kurie priverčia klausyti). Dažnai tas pripažinimas mažai ką turi bendro su tokio žmogaus veiksmų analize – kaip ne kartą rašyta knygose (pvz., Daniel Kahneman „Mąstymas, greitas ir lėtas“), mąstyti mūsų smegenys nelabai mėgsta, jos iš principo – tingios. Ir čia kalbu ne tik apie pranašus, atnešusius religijas, mat net filosofams, tokiems kaip Aristotelis, žmonija kultūriniame kelyje buvo priskyrusi ir pranašo funkcijas, jeigu pranašystę suprasime kaip didįjį žinojimą, kurio niekas kitas nežino.
Juk Aristotelis ne tik filosofavo, ne tik rašė apie etiką, valstybės formas, jis taip pat buvo, dabar pasakytume, gamtamokslininkas, mat gilinosi ir į gyvąjį pasaulį, ne tik idėjų. Teko skaityti, kad svarstydamas, iš kur atsiranda buožgalviai, didysis filosofas priėjo prie išvados, kad jie atsiranda iš... dumblo. Tiesiog jam taip atrodė ir jis užrašė.
Kito antikos mąstytojo – Ptolemėjaus – į Visatos centrą pakabinta Žemė taip kabojo virš tūkstančio metų, kol atsirado tuo suabejoję Nikolajus Kopernikas ir Galileo Galilei᾽us. Sakysite, bet juk Ptolemėjus buvo mokslininkas pagal savo laikų supratimą, argi tai galima prilyginti pranašystėms? Iš dalies – taip, mat didžiųjų mąstytojų rašymų iki pat mokslinio metodo įsitvirtinimo (ne taip jau seniai) niekas net neginčijo. Paradoksas, bet ginčyti pagonį Ptolemėjų krikščioniškajame pasaulyje buvo iš viso erezija, Giordano Bruno už tai (ir ne tik už tai) degė ant laužo.
Štai dėl to didžiuosius praeities vardus, kurių mokymai dažnai paremti pirmiausia jų autoritetais, nes „jis taip pasakė“, su tam tikromis išlygomis irgi drįstu vadinti pranašais, nors galbūt pranašystės aurą jiems uždegė jau kiti. Pranašo žodis – neginčijamas, pranašo žodis yra apriorinė tiesa. Žinoma, kartais pranašus galima parūšiuoti (juk žinome, kad yra keturios „oficialios“ Evangelijos, bylojančios apie Jėzaus Nazariečio gyvenimą, nors užrašytojų buvo gerokai daugiau).
Pranašams tapo sunkiau gyventi užgimus moksliniam metodui ir nusprendus, kad pasaulis yra pažinus jį kruopščiai stebint ir stebėjimus tikrinant eksperimentais, nors kartais ir tokie stebėtojai stipriai apsirikdavo, bet jų autoritetu retas drįsdavo suabejoti – galime prisiminti flogistono teoriją chemijoje. Jos paneigimas atvedė prie deguonies atradimo – pagelbėjo Antoine᾽o Lavoisier stebėjimai ir ypač kruopštus eksperimentų duomenų fiksavimas. Panašiai nutiko su Carlo Linnaeus ir Charles᾽o Darwino požiūriu į evoliucijos priežastis. Tad galiausiai mokslas tapo nesustabdomas – jis atvėrė kelią į tą tikrąjį pasaulio užvaldymą.
Šio užvaldymo rezultatus virškiname ir dabar: per kelis šimtus metų žmonės ne tik stipriai pasiilgino vidutinę gyvenimo trukmę, sugebėjo įveikti aibes ligų, suskaldė atomą, pakilo iki Mėnulio, bet ir taip nustekeno planetą, kad nežinia, ar ji ilgai mus norės skraidinti, o ir patys galime pasidaryti sau galą su labai galingais ginklais. Ir vis dėlto nežinau, kas iš mūsų norėtų dabar mainytis vietomis su žmogumi, kuris gyveno 14, 16 amžiuje ar net 20 a. pradžioje, kai gamta dar buvo labai švari, bet net odontologą su koja minamu dantų grąžtu (ar nenudiegė?) galėjai rasti tik turtingų šalių miestuose?
Mokslas, būtent mokslas, kaip jau sakiau, padovanojo mums – ypač mums, turtingojo milijardo atstovams – šitą nuostabų pasaulį.
Sparti mokslo plėtra taip pat iškėlė paradoksą: Aristotelis, Leonardas Da Vinci ir kiti didieji vardai galėjo teigti, kad žino labai daug ir apie viską, o štai dabar, mokslui pasiekus dabartinę išsivystymo stadiją, to padaryti tiesiog nebeįmanoma. Mokslai taip specializavosi ir kiekvienam niuansui suprasti reikia tiek daug specialiųjų žinių, kad tiesiog aprėpti neįmanoma.
Mokslinės fantastikos rašytojas ir futurologas, beje, išpranašavęs dirbtinių palydovų kaip kasdienio ryšio priemonės erą Arthuras C. Clarke᾽as tai apibūdino teiginiu, kad aukšto išsivystymo mokslas neišmanaus stebėtojo akimis niekuo nesiskiria nuo magijos. Na, pagalvokim – Haris Poteris, mojantis lazdele ir šaukiantis „stupefy“ („sustink!“), ir laukinių gyvūnų gaudytojas, šaukiantis tą patį ir šaunantis laikinai migdančiu užtaisu į miestan užklydusį briedį, pasiekia panašų rezultatą: Hario Poterio objektas sustingsta, gyvūnas – užmiega.
Žinių neturinčiam stebėtojui iš šalies tai gali atrodyti kaip tas pats. Bet Haris Poteris juk pasakos ar ne, ir visi suprantame, kad tai – pasaka (aš, žinoma, pataisyčiau, kad tai – maginė fantastika), bet juk nebūna kaip Hario Poterio nuotykiuose, kad ir kiek mojuotumėte lazdelėmis?
Bet gal būna taip, kaip pasako horoskopai? O gal būna taip, kaip pasako būrėjos, metančios kortas? Juk tikrai turi būti kažkas už šio materialaus pasaulio – turbūt visi paauglystėje tamsiame kambaryje kvietėme dvasias, kantriai vedžiojančias adatą ar lėkštutes (mums tą darė Maironis, žinote, literatūrinė klasė...), atskleisdamos mylimos mergaitės vardą? Pagaliau, jums turbūt teko girdėti, kad Hario Poterio knygas vis kur nors kas nors nori uždrausti, nes Biblijoje neparašyta, kad gali būti magija, na, tokia vat magija su lazdelėmis ir burtažodžiais.
Magija gali būti tik tokia, kaip ten parašyta: pvz., kalbantis degantis krūmas, angelas, atnešantis žinią, kepalėlis duonos ir žuvis, kuria pamaitinta visa minia, pranašas, išskrendantis ugnies vežimu... Kitaip tariant, mokslas, kad ir ką pasiekė, kad ir ką dar pasieks, vis sudėtingėdamas, nepajėgus įveikti tų tingiųjų smegenų, kurios nori paprastų atsakymų. Iš tiesų, juk biologiškai mes negimėme gilintis, mes gimėme valgyti ir daugintis, ir kad mus kažkas suvalgytų ir kad patręštume kitiems augti dirvožemį... Bet kažkur kažkas kažkada susijungė – ir še tau, žmogbeždžione, devintinės! Mokslas!
Bet grįžtant prie pranašų ir mokslininkų, pranašas turbūt niekada neištars, kad yra dalykų, kurių jis nežino, pranašas visada viską žinos.
Bet grįžtant prie pranašų ir mokslininkų, pranašas turbūt niekada neištars, kad yra dalykų, kurių jis nežino, pranašas visada viską žinos. Mokslininkas – tikras mokslininkas – pasiliks abejonę, net jei ir gerai žinos, bet turės pagrindinį pagrįstą teiginį, ne šiaip sau teiginį, o tyrimais pagrįstą teiginį. Viso pasaulio požiūriu tai ir bus vadinama „moksliniu konsensusu“, kuris susidės iš daugelio mokslininkų nuomonių, iš kurių išsigrynins toji, kuri turi daugiausia palaikymo. Tačiau tai nėra „mokslo demokratija“, tai mokslo rezultatas: mat kiekvieną mokslininko pasakytą teiginį galima patikrinti, kad ir pakartojant tą patį eksperimentą, kurį jis padarė. Taigi mokslinis konsensusas yra ne šiaip įsitikinimų rinkinys, o ilgo ir sistemingo darbo rezultatas, atsirandantis objektyviai, o ne subjektyviai.
Na, o pranašai... Pranašai su apriorinėmis tiesomis tuo pasigirti negali. Vienas pranašas (ir jo sekėjai) greičiausiai susipyks su kitu, kaip pykstasi, pvz., krikščionys su musulmonais, nors abi bendruomenės tiki vienatiniu dievu, ir nėra jokio būdo patikrinti, kuris pranašas buvo teisesnis, nes nėra jokio objektyvaus būdo tai padaryti.
Ir vis dėlto, kai užgriūva negandos, ateina ne tik mokslo, traukiančio pasaulį iš eilinės subinės, laikas, bet ir pranašų laikas, pačių įvairiausių: nuo įprastinių būrėjų iki – tas turbūt liūdniausia – žmonių iš mokslo, kurie, užmiršę mokslininko priesaką – kalbėk tik tai, ką išmanai, – staiga įtiki savo teisumu, užsimeta pranašo apsiaustą ir lenda į kitų mokslų sritis, nors tos srities ir nėra nestudijavę. Kaip jau sakiau, šiuolaikinis mokslas toks sudėtingas, kad net tos pačios mokslo krypties skirtingų sričių specialistas tiesiog kitos srities neišmano ir net turėdamas bendrąsias žinias kitoje to paties mokslo srityje gali lengvai paklysti. Toks žmogus – tarsi tas pats Hario Poterio ir gyvūno migdytojo stebėtojas: ir vienas, ir kitas sako „sustink!“, tik vienam rezultatą lemia gilios žinios, kitam – magija, kuri tik knygose.
Todėl net jeigu tos pačios krypties mokslininkas staiga ima teigti tai, kas prieštarauja mokslo konsensusui, yra kelios tikimybės: a) jis kažko nesupranta; b) jis yra genijus; c) jis nusprendė tapti pranašu (šis punktas paprastai nutinka santykyje su a)). Jeigu tą daro kitos srities mokslininkas, staiga tapdamas ne savo srities „specialistu“, čia jau pranašystės dovana – neabejotina. Taip, būna, kad staiga griūva visos ankstesnės teorijos, bet šiais laikais tai nutinka ypač retai ir net „revoliuciniai atradimai“ paprastai būna paremti daugelio iki to laiko padarytų atradimų pagrindais.
Be abejo, čia daugiausia svarstau apie tiksliuosius mokslus. Su visuomenės mokslais situacija kiek kitokia: šie mokslai, nors ir taiko objektyviojo pažinimo metodus, bet dalis jų tyrimo objekto vis tiek išlieka ir susitarimo reikalas. Pvz., sociologijos metodai teisininkui gali pasakyti, kad mirties bausmė neatlieka esminės sunkių nusikaltimų prevencijos funkcijos, bet yra visuomenių, ją tebetaikančių, nes joms atrodo tai teisinga: už atimtą gyvybę gyvybė atimama. Ir teisingumo jausmą galima kažkiek išmatuoti, bet ne visada tas matavimas nulems sprendimą.
Tačiau kai teisingume prireikia mokslo, teisėjas remsis mokslo konsensusu. Jeigu ne teisėjas – tuomet apeliacinės instancijos kolegija. Jeigu ne kolegija – tuomet koks nors tarptautinis teismas. Joks teisėjas nesiims svarstyti, pvz., apie vakcinų saugumą tol, kol 98 proc. vakcinų mokslininkų sakys – vakcinos saugios. Joks teisėjas nesiims nuosprendyje pats vertinti epidemiologinės statistikos matematiškai, net jei ką nors apie statistiką žino, jis pakvies ekspertą ir remsis jo nuomone. Teisėjui net neateis į galvą klausti – o gal tie mokslininkai visi susitarę, susimokę?
Kodėl? Ogi dėl to, kad teisėjas irgi gali savaip pralaimėti bylą, t. y. jo sprendimas gali būti panaikintas. O pralaimėtos bylos kainuoja ne tik prokurorams ir advokatams, kainuoja jos ir teisėjams – reputaciją, prestižą, karjerą, pagaliau – teisėjas juk paprastai atstovauja valstybei, taigi kainuoja ir valstybei. Ir, bent jau man, teisėjo profesija atrodo esanti netoli mokslininko: teisėjas sveria už ir prieš, idealiu atveju teisėjo sprendime subjektyvumo turėtų būti minimumas (nors būna visko). Tad teisėjas, teisininkas, mokslininkas visada remsis mokslo konsensusu, kuris atsiranda susijungiant milijonams stebėjimų, milijonams iškeltų ir paneigtų ar patvirtintų hipotezių, milijonams atradimų ir kurio – deja deja – visų aspektų niekada nesuprasi, net jei ir būsi pats protingiausias žemės žmogus.
Mokslas, būtent mokslas, kaip jau sakiau, padovanojo mums – ypač mums, turtingojo milijardo atstovams – šitą nuostabų pasaulį. Pranašas ir to nesupranta, nes pranašo pasaulis – tai jo ir jo sekėjų pasaulis, kaip ir Hario Poterio magija – gal ir graži, bet neįrodoma, nepagrindžiama ir nenutinkanti pilkoje, niūrioje kasdienybėje. Tad rėmelis „aš pasitikiu mokslu“ nereiškia tiesiog tikėjimo, lygiaverčio tikėjimui antgamtiniais reiškiniais, jis reiškia sudėtingomis žiniomis pagrįstą sprendimą. Toks tikėjimas, skirtingai nuo kitų tikėjimų, turi teisę keistis daugėjant mokslo duomenų. Bet tam turi keistis ir mokslo konsensusas, kitaip tariant – tie duomenys turi būti išanalizuoti ir patvirtinti tą išmanančių žmonių – ne vieno, o šimtų.
P. S. Galbūt kam nors iš šių svarstymų susidarys įspūdis, kad aš menkinamai žiūriu į religiją? Ne, aš manau, kad religija, kaip ir bet kuris kitas reiškinys, gali atnešti ir gerų, ir blogų dalykų. Kristaus meilės priešui priesakas yra nuostabus, Mahometo mokymas apie bendruomenės pagalbą vieni kitiems – taip pat. Teologinių studijų metodai suvaidino svarbų vaidmenį ir vystantis mokslui. Bet religija nėra mokslas, todėl priklauso pranašų sričiai. O mokslas – mokslininkų. Manau, mums visiems būtų geriau, jeigu jos nesipainiotų.
