Rugpjūčio 31 d. JAV kontingentas ir visa jo vadovauta sąjungininkų koalicija galutinai paliko Afganistaną. Smėlio audra atšvilpusi Talibano pergalė ir skubotas atsitraukimas virto ne tik politikų ir strategų galvos skausmu.
Visai įdomu sužinoti, kaip tą aiškina įvairiausių sąmokslo teorijų šalininkai – juk pasaulis eilinį kartą pademonstravo savo nenuspėjamumą, netelpantį į jokias schemas, bet, manau, paaiškinimus netrukus sužinosime iš geriausiai informuotų asmenų, išmanančių slaptųjų organizacijų planus, – nuo farmakologų užmačių iki visagalių Sorošo ir Gates‘o. Vis dėlto, ne apie geopolitiką man norisi kalbėti, o vėl ir vėl – apie žmoniškumą.
Džiaugiuosi, kad Lietuva pademonstravo žmoniškumą ir patikimumą, iš Afganistano ištraukdama vertėjus ir jiems padėjusius asmenis – juk bijojome, kad nepavyks ir liūdėjome, kad iš anksto apie tai nepagalvota, dabar gi skamba pelnyti ditirambai „Kabulo vienuoliktukui“ – kariams, logistams, diplomatams, sugebėjusiems padėti surasti, atvežti ir išskraidinti pagalbininkus ir jų šeimas. Akimirka, kai gali nuoširdžiai didžiuotis savo valstybe.
Ne vieni lietuviai tokie šaunūs – ukrainiečiai džiaugiasi, kad jų specialiosios pajėgos padėjo atlikti panašias operacijas Kanadai. Per šias dienas iš Afganistano evakuota apie 80 tūkst. žmonių, nors visi turbūt išgirdo liūdną, taip pat nemažai apie daugiabriaunę žmogaus prigimtį bylojančią istoriją, kad buvęs britų kariškis sugalvojo evakuoti šunis ir kates iš Kabulo prieglaudos, kurią pats įsteigė, tačiau vietinius žmones, kurie padėjo rūpintis gyvūnėliais, paliko.
Taip, Vakarai palieka Afganistaną, taip pat Afganistaną paliko bent dalis tų, kas svajojo tenai sukurti laisvesnę, modernią visuomenę. O kiti, negavę skubios evakuacijos galimybės, išmainyti į šunis ar kates, o gal net neturėję jokio kontakto su užsienio valstybėmis, bet nenorintys gyventi religinio fundamentalizmo rojuje, patraukė į įvairius pasienius, kad Europą ar kitus laisvus ar laisvesnius kraštus pasiektų kitaip.
Be to, dorybingieji talibai paskelbė, kad muziką, bent jau viešai, tikrai uždraus, mat kažkuriame religiniame tekste atkniso eilutę, kad „tiems, kurie klauso muzikos ir dainų, paskutinio teismo metu bus į ausis pilamas lydytas švinas“.
Nors Talibanas ir pažadėjo, kad ir toliau leis „žmonėms su dokumentais“ iškeliauti, bet nežinia, kiek ilgai, ką išleis ir ar išleis. Štai prieš kelias dienas Talibanas nužudė liaudies dainų dainininką – Fawatą Andarabi. Ištempė iš namų ir nušovė, nes dainavo dainas, nukreiptas prieš Talibaną. Be to, dorybingieji talibai paskelbė, kad muziką, bent jau viešai, tikrai uždraus, mat kažkuriame religiniame tekste atkniso eilutę, kad „tiems, kurie klauso muzikos ir dainų, paskutinio teismo metu bus į ausis pilamas lydytas švinas“.
Susirūpinę afganistaniečių likimu amžinybėje, jie matyt nusprendė žmones apsaugoti nuo tokios lemties, tad nepaneigsi – rūpestingas režimas. Turbūt nieko keisto, kad talibų dorovė ir jų požiūris į šventumą patinka kai kuriems Lietuvos mąstytojams šiame nešventumo, iškrypimo ir išgverimo amžiuje. Beje, kaip rašoma žiniasklaidoje, Talibano atstovai bent viename regione uždraudė ir vakcinas nuo COVID-19 (ankstesnio valdymo metu jie kovojo ir su vakcinomis nuo poliomielito). Bet aš, regis, nukrypau nuo pagrindinės temos.
Ką reiškia evakuacijos pabaiga ir bendrai Talibano atėjimas į valdžią? Žinoma, naujus pabėgėlių arba, kaip ypač mėgstame sakyti „neteisėtų migrantų“ srautus. Tikėtis, kad Lietuva čia liks nuošalėje, – naivu, žmonės ieškos visų įmanomų kelių patekti į laisvas visuomenes, tad sienos statybą teks spartinti. Bet kol kas bendro srauto dar nėra, kol kas į Lietuvą atvyko tik afganistaniečiai (ir jų šeimos), talkinę mūsų kariams. Vis dėlto, net ir tai tapo į viešąją erdvę įriedėjusiu nauju nesantaikos obuoliu.
Man, kaip visada naiviam, atrodė, kad jau kam kam, bet tiems, kurie padėjo Lietuvos kariams ir personalui atlikti užduotis Afganistane, net pykčio pritvinkusi socialinių tinklų erdvė bus palankesnė. Čia gi ne koks bevardis „neeuropietiško gymio“ žmogus iš Afrikos ar Irako, čia – mūsiškiai. Na, gerai, mūsiškiams padėję. O, šventas naivume, kiek daug sužinojau! Pasirodo, mes jiems sumokėjome už darbą, ir viskas, mūsų atsakomybė čia ir baigiasi, toliau tegul patys kapstosi – tokia nuosaiki nuomonė. Radikalesnė – „dar suprantu, kad galima atsivežti vertėją, bet kodėl visą šeimą? Taigi jų tuoj čia dar daugiau prisidaugins!“ Na, ir kaip apsieisi be istorijos „specialistų“, išvadinusių vertėjus „stribais“, mat jie padėjo okupantams, t. y. JAV, kuriai, žinoma, padėjome mes.
Tad panašu, kad afganistaniečių, net ir padėjusių lietuviams, nelabai kas čia laukia (be to, ir ant kaktos neužrašyta „padėjome jūsiškiams“). Net ir Krašto apsaugos ministerijos paskelbta aukų rinkimo akcija kol kas paramos kiekiu nestebina. Tad įdomu, ar šie žmonės nujaučia, į kokią įtarią ir priešišką visuomenę jie atkeliauja, ar jiems tai pasakyta? Bet gal nereikia stebėtis tautiečių nuotaikomis – juk ne vienas tremtinys pasakojo, kaip atšiauriai jie čia buvo sutikti, grįžę iš Sibiro (ypač jeigu nebeturėjo giminių), o kai kurie netgi pasuko atgalios, supratę, kad Lietuvoje jie nereikalingi. Bet tada buvo sovietmetis, priimti tremtinį reiškė politines ir reputacijos problemas, dabar viso to nėra. Ir turbūt girdėjote pasakojimų, kad didžiosiose lietuvių emigrantų bendruomenėse visada tvyro įtampa tarp „dipukų“ (senosios pabėgėlių kartos) ir „tarybukų“ (posovietinių emigrantų), jie irgi sunkiai randa bendrą kalbą.
Tad panašu, kad afganistaniečių, net ir padėjusių lietuviams, nelabai kas čia laukia (be to, ir ant kaktos neužrašyta „padėjome jūsiškiams“).
Dar vienas keistas dalykas – suprasčiau tą nusistatymą, jeigu kam nors, išskyrus valstybės institucijas, reiktų pajudinti pirštą dėl migrantų ar pabėgėlių, bet ne – iš eilinio piliečio valstybė kol kas nieko, visiškai nieko nereikalauja, bet baimės jau paruoštos iš anksto. Nejaugi mūsų, kaip bendruomenės, atjautos genas jau beviltiškai sugedęs? Nesinori tuo tikėti, vis dar atrodo, kad neapykantos virusą skleidžia aktyviausių saujelė, bet kaip garsiai ji tą daro.
Truputį šviesesnės mintys aplanko užsukus į Raudonąjį kryžių ir, padėjus savo nešulį, pamačius, kiek žmonių prinešė šiltų rūbų tiems kitiems migrantams, uždarytiems įvairiose apleistose mokyklose ir panašiose vietose. Reportažai iš kai kurių „sulaikymo centrų“ – liūdinantys ir piktinantys. Kaip ir ciniški mūsų pareigūnų komentarai, kad „negalime suteikti viešbučių“. Nejaugi kas nors prašo viešbučių? Kam tas hiperbolizavimas su patyčių gaidele? Ir nejaugi taip sunku suremontuoti ar įrengti normaliai veikiantį sanitarinį mazgą, kad pusantro šimto žmonių naktimis turėtų daugiau nei vieną tualetą (kaip nutikę Kazitiškių mokykloje)? Man taip pat keista, kad nematau čia verslo, neretai mėgstančio girtis apie socialinį jautrumą, įtrauklumą, atsakomybę indėlio. Taigi pirmyn, parodykite, kad jums ne tik įvairiaspalvėse reklamose rūpi „neeuropietiško gymio“ asmenys, o tada skelbkitės instagramuose, tiktokuose ir visur kitur. Juk tiems žmonėms trūksta elementariausių dalykų: muilo, skalbimo miltelių, higienos priemonių, įvairesnio maisto, o ne foie grass ar Dom Perignon.
Kalbama, kad verslas mielai susirastų ir darbuotojų tarp migrantų, gal tą irgi reikėtų sutvarkyti ir leisti, nors, prisiminus „Fūrų vergus“ ir panašias istorijas, nėra ramu dėl to, kaip su jais būtų elgiamasi.
Ir nejaugi taip sunku suremontuoti ar įrengti normaliai veikiantį sanitarinį mazgą, kad pusantro šimto žmonių naktimis turėtų daugiau nei vieną tualetą (kaip nutikę Kazitiškių mokykloje)?
Taip pat derėtų suvokti – migrantų problemą spręsime ilgai. Ir, atsižvelgiant į naujas tarptautines perturbacijas, Afganistaną, ir toliau bus visko. Todėl labai norėčiau tikėti, kad šviesiausi valstybės tarnybos protai suka galvą dėl integracijos klausimų, nes viskas, lengvas gyvenimas, kai per metus į Lietuvą atvykdavo dešimtys, baigėsi. Kiek iš šių 4 000 liks Lietuvoje, dabar atsakyti neįmanoma, bet visus išsiųsti atgal ar į saugias valstybes vargu ar pavyks. Visai norėčiau padaryti socialinį eksperimentą, paskelbti internete iniciatyvą „Nupirk bilietą migrantui namo“ (siūlė vienas iš skaitytojų), ir kiek pavyktų tam surinkti lėšų. Bet spėčiau – katės ašaras, nes tuoj pat visi įvertintų, kad valstybės čia reikalas visos tos deportacijos ir kiti dalykai, kodėl turiu už tai mokėti?
Neseniai manęs paklausė LRT žurnalistai – o kas bus, kai pasibaigs visi terminai, ką darysime su tais žmonėmis, kurių nepavyks grąžinti? Negi taip ir paleisime? Pasakiau atvirai – nežinau. Žinau tik viena, jie vis tiek išliks žmonėmis, kurie turės tas pačias žmogaus teises, kurias turi užsienietis Lietuvoje. Būtų mano valia, jau dabar sudarinėčiau sąrašus, kokios profesijos koks migrantas yra, ieškočiau kelių, kaip jie galėtų įsilieti į darbo rinką, į visuomenę, šalia visų prieglobsčio tyrimų. Bet iki to yra dar svarbesnis, trumpos perspektyvos klausimas: o ką darysime, kai ateis žiema? Užmerksime akis į svetimuosius, ar vis dar matysime juose kenčiantį žmogų, ne priešą – jį, ją, tave, save, mus.
