Nuomonės

2021.09.17 12:53

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. „Aš – afganas“, – toks dabar naujas nelegalios migracijos burtažodis

Ramunė Sotvarė-Šemetienė , apžvalgininkė2021.09.17 12:53

Penki afganai pramušė didelę skylę Lietuvos ir Europos Sąjungos išorės sienoje. Arba sukūrė precedentą, įtaigų pavyzdį, kaip net ir vienas nė asmens dokumento neturintis geresnio gyvenimo medžiotojas galėtų įveikti civilizuotos Vakarų valstybės teisę, politiką ir nemenkus pasienio apsaugos pulkus.


Šia skyle galės pasinaudoti ne tik talibams palikto ir dėl to ypatingą statusą turinčio Afganistano genčių žmonės. Visa Afrika ar Vidurio Rytai, kur šimtai milijonų svajoja prisisegti prie Europos Sąjungos socialinės paramos sistemos.

Reikia tiek nedaug: viena nelegali pėda ant Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos žemės ir advokatas. Viskas. Gali būti net ir pusė pėdos. Daug svarbiau – mobilusis telefonas ir video įrašas. Įrodymas, kad esi Europos Sąjungoje. Visa kita padarys Europos Sąjungos teisinė sistema. Štai taip paprastai ji paverčiama spaudimo ar net prievartos instrumentu prieš ją pačią.

Lietuva ir mūsų kaimynės neįsileidžia neteisėtai sieną kertančių migrantų, kurių srautus reguliuoja Baltarusijos režimas. Yra legalūs būdai, kuriais migrantai nesinaudoja, nes jie neatitinka jų plano laisvai klajoti po Bendriją, mojuojant savo teisių vėliava ir ieškant dosnesnės socialinės sistemos.

Į tarptautinės prekybos žmonių iliuzijomis schemą įjungus advokatą, Europos Žmogaus Teisių Teismą ir mobilaus telefono filmavimo bei vietos nustatymo funkcijas, bandoma taranuoti neteisėtų migrantų apgręžimo politiką. Sėkmės atveju tai reikštų nevaldomą srautą, chaosą su spalvinga pasekmių puokšte saugumui, stabilumui ir mūsų gyvenimo būdui.

Pasieniečiai galiausiai turėjo pasiimti iš Baltarusijos permestą penkių afganų siuntinį. Pergalė ir pralaimėjimas? Bėglių advokatė Asta Astrauskienė sakė, kad pasieniečių sprendimas vežti juos į užkardą yra „geriausia, kas galėjo nutikti“ šioje situacijoje. Jai svarbiausia buvo, kad jie būtų saugūs ir nemirtų.

Kai matome vieno Abdula ar Azizo akis ir dar ilgo žygio nutrintą koją, visi galvojame panašiai. Norime, kad būtų pavalgęs, sveikas ir saugus. Norime padėti ir dalytis. Bet šimtui milijonų ar nors vienam milijonui bėglių vietos Puškų užkardoje nėra. Nepakaks jos ir visoje Lietuvoje. Neturim tam nei išteklių, nei piliečių palaikymo.

Jeigu matome tik vieną didelio paveikslo taškelį, galime švęsti pergalę. Žiūrint plačiai, tai reikėtų vertinti kaip žingsnį atgal, atsitraukimą nuo pasirinkto problemos suvaldymo būdo.

Grėsmės ar atakos prieš valstybę situacijoje leisdami dominuoti sentimentams, patenkame į akligatvį. Ateivių iš anapus žmogaus teisių suabsoliutinimas, iškėlimas virš visų kitų aspektų – primityvi ir trumparegiška pozicija. Kad galėtum kam nors padėti, pirmiausia pats turi būti saugus ir stiprus.

Pasienyje susikibo ne advokatė ir generolas. Vyksta globalesnis mūšis: ar gyvensim pagal importuojamas schemas ir kiek turime valios jas atmesti.

Afganų gelbėjimo istorijos, jų už mirtį stipresnis troškimas pabėgti nuo talibų valdžios sukrėtė. Tik laiko klausimas, kada ši korta turėjo būti mesta ant mūsų sienos.

„Aš – afganas“. Toks dabar naujas neteisėtos migracijos burtažodis. Afganistano bėda rizikuoja tapti masalu, preke arba rinkodaros strategija. Be paso, tik su afgano legenda pasienyje advokato lauks ir nuo mirties bėgantis afganas, ir sisteminis gerovės medžiotojas, o gal – svetimo skausmo kaukę prisitaikęs teroristas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt