Nuomonės

2021.09.19 15:52

Algimantas Čekuolis. Vaikai vienuoliai

Algimantas Čekuolis, žurnalistas ir rašytojas, LRT.lt2021.09.19 15:52

Jeigu važiuosite su turistine grupe Indijon – iki pandemijos tokios grupės iš Lietuvos išvažiuodavo beveik kas savaitę – paprašykite, kad į maršrutą įtrauktų šiaurinį jos kraštą, Ladako regioną, arba dar geriau nors porą dienų dar šiauriau – į Nepalą. Tai budizmo žemės. 

Budizmo centras amžiais buvo Tibetas, tokia pusiau valstybė. Kaip Vatikanas iki jo susitarimo su Musoliniu. Tačiau Kinija į Tibetą įvedė savo kariuomenę, administraciją, pasodino į kalėjimą nepaklusniuosius ir pareiškė, kad ta teritorija nuo amžių priklausė Kinijai. Mes tokias kalbas girdėjome. Žmonės bėgo iš Tibeto. Daugiausia jie susispietė pasienyje Ladako regione, kurį net pradėta vadinti Mažuoju Tibetu.

Budizmas – pirmasis iš didžiųjų ne tautinių religijų. Krikščionybė buvo vėliau. Paskui buvo islamas. Kaip ir visi tikėjimai, budizmas turi daug atšakų, sektų, bet visų jų pagrindas yra toks: žmogaus gyvenimas trumpas ir varganas, po mirties jo siela (ne visos sektos vartoja sąvoką „siela“, kai kurios sako „esmė“), pereina į ką nors gyva. Priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno. Gali tapti liūtu, dilgėle, kupranugariu, slieku, paparčiu ir t. t. Įkalinta į gyvą daiktą siela atpirks bent dalį gyvenime padarytų nuodėmių. Po to pereis į kitą gyvą sutvėrimą ir t. t. Kai atsipirks, žengia į rojų. Jis vadinasi „Nirvana“. Tai buvimas nebūtyje, visko supratimas ir visko atleidimas. Ir laiko tame rojuje – Nirvanoje – nėra.

Užsitarnauti Nirvaną reikia mokėti. Žmogus to mokosi visą gyvenimą. Dešimtys tūkstančių berniukų, dažniausiai ikimokyklinio amžiaus, beveik visada – jauniausieji šeimose, atvedami į vienuolynus. Suaugę vienuoliai atstos jam ir tėvą, ir brolį.

Vargą vargstanti berniuko šeima džiaugiasi: taps lama! Be to, viena burna namuose mažiau. Sakytume, kad iš jo atimta vaikystė. Galbūt. Bet jis gauna kitą vaikystę. Himalajų kalnynuose tie vaikai vienuoliai atskirti nuo viso pasaulio. Mokosi maldų, studijuoja šventus tekstus, meldžiasi ir dalyvauja apeigose. Tai reiškia, kad jie bunda naujam gyvenimui.

Prancūzų savaitraščio „Paris Match” korespondentė Izabel vaikščiojo Katmandu, Nepalo sostinės, apylinkėse. Priėjo vienuolyną Sahya Tharg. Vartai buvo praviri. Įėjo. Kieme tik vyras su šluota. Ranka parodė, kad gali įeiti. Ėjo per ilgus koridorius. Prie vienų durų pamatė tvarkingai sustatytas mažas basutes. Įėjo. Keliolika mažamečių vienuolių, visi su vienuolių aprėdais, visų galvos nuskustos, sėdėdami už stalų ruošė namų darbus. Nesikalbėjo. Buvo visiška tyla.

– Man persidavė jų ramybė, – toliau pasakojo Izabel. – Iš karto!

Baigę darbus vaikai išbėgo į lauką, kai kurie bandė užsikarti į medį. Vyresni tarpusavyje pradėjo karatė treniruotes. Tas karo kautynių menas ir bėgiojimai po kiemą galbūt nelabai tiko vienuoliukams, bet vaikai lieka vaikai. Izabel paskui sužinojo, kad mažieji vienuoliai mėgsta, kai niekas nemato, prisivalgyti tiek, kad daugiau netelpa, nežinia kur gautų traškučių, žaidžia karą ginkluoti viduramžiškais pistoletais iš muziejaus. Kartais apsikumščiuoja maldų kambaryje, bet tuoj pat susitaiko.

Kunga neišsiskiria iš kitų. Jį prakalbinti, išklausinėti apie gyvenimą buvo sunku. Vis tiek dar vaikas, ir nedrąsus. Ypač su svetimšale. Ir apskritai, žmonės tose žemėse labai kuklūs. Kunga pasakė nedaug: kad pateko į vienuolyną, kai jam buvo jau 10 metų. Ir kad čia jam geriau negu namie. Jo tėvai, sakė, labai neturtingi, gyvena mažame kaimelyje toli kalnuose. Ten nėra mokyklos. Su šeima Kunga nesusitinka. Nėra kaip.

– Gal po kelių metų juos aplankysiu, – pasakė.

Dauguma vietinių – irgi budistai, irgi skursta, bet su ateiviais iš Tibeto nesipyksta. Jie atiduoda bent vieną šeimos berniuką į vienuolyną. Manoma, kad tai – šeimos nuopelnas. Visa šeima tada jaučiasi palaiminta. Be to, berniukas ten gali dvasiškai augti. Taip bus užtikrinta geresnė karma – ir jam, ir jo artimiesiems.

Tas, kas suaugusiam žmogui aišku, nebūtinai suprantama mažiems vienuoliukams. Dažnai pačioje pradžioje jie net nežino, kodėl ten atsidūrė, ramiai prancūzei pasakoja vienuolyno vadovas.

Kitas vienuoliukas Tashi, su kuriuo išsikalbėjo kita prancūzų žurnalistė ponia Skalzany, – kitoks. Jį atvedė į kitą vienuolyną aukštai kalnuose, 3 500 metrų virš jūros lygio. Vaikas tvirtina atėjęs ten, nes buvo „įsitikinęs“. Nuo pat mažumės mėgdavo užsivilkti vienuolio abitą, nes jį dėvėti didelė garbė. Pas tėvus dirbti žemę jo netraukia. Jis prisipažįsta, kad yra išdykėlis. Pavyzdžiui, gali pagauti krūmų varlę ir padėti ją į gultą bičiuliui. Tačiau nori tapti lama, kitaip sakant, dvasininku mokytoju. Kasdien labai sąžiningai atlieka religines praktikas ir mokosi iš šventųjų raštų.

Ladako regione žmonės įprato kasdien matyti vienuolius. Jie apsilanko namuose, atlieka religines apeigas, palaimina derlių, naujagimį, suteikia jam vardą. Todėl jie gerbiami ir visada sutinkami su draugiškomis šypsenomis. Nors dabar, kai regionas atsivėrė užsienio turizmui, vietos jaunimas mažiau linkę pasišvęsti dvasiniam gyvenimui ir ne kiekvienas pasiruošęs metų metus gyventi asketiškai.

Eilinio vienuolio formavimasis trunka 10 metų. Tie, kurie nori tapti lamomis, turi lavintis dar vidutiniškai 25 metus. Dauguma tų, kurie vienuoliais tapo savo noru ar aplinkybių verčiami, taip ilgai neištveria. O be autentiško pašaukimo lama netapsi.

Teoriškai niekas, atiduotas į vienuolyną, neprivalo pasilikti, jeigu nenori. Vaikinai šventimus gauna tik sulaukę 20-ies metų ir tik su sąlyga, kad to paprašys patys. Bet ką gali daryti vienuoliu išauklėtas jaunuolis, metų metus gyvenęs griežtai pagal religinius kanonus surikiuotame gyvenime?

Pasinaudota „South China Morning Post”.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt