Šiandien Lietuva turi seriją krizių. Įsisenėjusių, pažengusių, visai šviežių ar besiplieskiančių. Koronaviruso krizei beveik dveji ir pabaigos nematyti. Buvo vakcinų krizė, tik pakeitė veidą ir virto vakcinacijos bėda.
Vertybinis karas su Baltarusija sukėlė nelegalių migrantų krizę ir pasienyje, ir jų stovyklose. O ši apnuogino dar vieną – skylėto pasienio arba tvoros statymo krizę.
Antivakseriai, apdairiai sukryžminti su kriminaliniais, aktyvuotais marginalais, politinėm ir kitokio plauko padugnėm, kyla į paskutinį lemiamą mūšį. Jau atrodo, kad į tokį pat mūšį mažutei Lietuvai tenka stoti ir su pasaulio galiūne Kinija. Vieni traukiniai, kurių labiausiai reikia verslui, stoja, o kitais vis eina nevaldomas kontrabandos srautas.
Lyg ir to būtų negana, Afganistane sprogo geopolitinė bomba. Skeveldra tekštelėjo ir mums: priversti maitinti per keturis tūkstančius Baltarusijos režimo turistų, bet nespėjom pasiimti afganų, kurie padėjo mūsų kariams tam krašte. Įspūdinga migracijos ir žmogiškųjų iliuzijų grimasa.
Lyg ir šito dar būtų negana, kažkas pavogė Užsienio reikalų ministerijos (URM) duomenis ir jau skelbia, o pajūrį skalbia dešimtmečius nematyta audra, verčianti ne tik medžius, bet ir kelius.
To, ką turime pastaraisiais mėnesiais, pakaktų daugeliui metų ir nebūtų lengva. Kai viskas kartu, neišvengiama pasekmė – maksimali įtampa, kurioje pirmu smuiku groja pandeminis nuovargis, jam pritaria į mūsų žemę suvarytų kitokių žmonių baimė. Visa kita stuksi per įkaitusius nervus. Dar lašas ir sprogs.
Tai ką daryti, kad nesprogtų? Pasiekėm tokią stadiją, kai vien tik daryti nebegana. To nepakanka. Reikia kai ko nedaryti. Suspenduoti. Paskelbti moratoriumą.
Nedaryti nieko, kas nesusiję su krizių serija, bet gali būti tas paskutinis ar priešpaskutinis lašas, kas įkvepia lipti ant bačkos saldžius nuodus pilstančius populistus ar suteikia progų marginalų gyvenimo režisieriams.
Jeigu netikit, kad nedarymas gali būti gera terapija, tai bandykit įsivazduot – šiandien paskelbia, pavyzdžiui, mokesčių reformą. Kad ir tokią, kaip siūlė Lietuvos bankas, nutaikytą tūkstantį ar kelis uždirbančiai vidurinei klasei. Po tokios ar panašios naujienos, prie Seimo siautėję penki tūkstančiai primintų tik lengvą apšilimą.
Jautrumas kai kuriems dalykams per amžių amžius yra padidintas. Visus juos reikėtų iš pradžių užsirašyti, reitinguoti, o tada pirmąjį dešimtuką tvarkingai išbraukti iš dienotvarkės. Pirmiausia visus tuos, kurie kokiu nors būdu paliečia piliečių kišenę. Tai – klasika.
Užmiršt automobilių, nekilnojamojo turto, pelno, pajamų pokyčius, visokias tūkstančiais skaičiuojamas rinkliavas. Nes erzina net ne patys įvykę ar gresiantys faktai, erzina net užuominos. Erzina net tada, jeigu tie pokyčiai iš principo naudingi. O erzelys kuria terpę manipuliuoti ir meluoti.
Reikėtų kuriam laikui pamiršti žodį reforma. Nesvarbu kokia, net jeigu visų geriausia. Iki tol, kol bent viena krizė bus sutvarkyta. Geriausia, kad tai būtų pandemijos ar tvoros statybos prie sienos pabaiga.
Taip pat reikėtų paskelbti pauzę pokalbiams sunkiasvorėmis vertybinėmis temomis. Vaivorykštės bendruomenė turėtų suprasti, kad valdiška ir asmeninė tyla šiandien jiems yra gera byla. Kariaudamas visuose frontuose vienu metu rizikuoji prarasti jėgas ir nelaimėti niekur.
Dabar yra gerų naujienų laukimo laikas. Nes tik žinios apie mažesnį biurokratizmą, paprastesnį ir pigesnį gyvenimo tvarkymą gali bent kiek nusverti buvusių ir artėjančių ribojimų ar nepavykusio gyvenimo kančią. Ir sumažinti spaudimą bent jau iš vidaus.
O veikti šiuose dirvonuose tai jau tikrai yra ką.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
