Baltarusijos viršininkui, kurio baudžiamieji būriai traiško piliečius net už menkiausią kritišką žodį, gali būti sunkiau susikviesti irakiečius į Minską, kurių giminaitis esą mirė Lietuvos pasienyje.
Irakas stabdo skrydžius į šią valstybę. Kol kas tik dešimčiai dienų. Jeigu taip ir nutiks, tai bus pirmoji maža pergalė, bet didelis žingsnis šioje makabriškoje neteisėtos migracijos į Lietuvą arba prekybos žmonėmis ir jų lūkesčiais istorijoje.
Tai reikštų, kad ne tik Lietuva, bet ir plati tarptautinė bendruomenė šiuos srautus pradeda vertinti taip pat, – kaip cinišką, specialiai sumodeliuotą ataką, kurioje žmonės yra tik patrankų mėsa.
Bet džiūgauti ir švęsti dar ne laikas. Režimas tariasi dėl daugybės skrydžių iš kitų kraštų, kurių žmonės apsėsti idėjos apie lengvą ir sotų gyvenimą Europos Sąjungoje. Filmai apie ginklu atakuojamus sienos bėglius, atrasta pirmoji auka, turėtų liudyti, jog šios prastą kvapą skleidžiančios neteisėtos migracijos bangos įkvėpėjai išsitraukė kitokius ginklus, pereina į naują teroro etapą.
Lietuvoje įkurdinti lukašenkiškos beprotystės įkaitai kaista dėl visko: maisto, lietaus, tvorų ar ne tos genties kaimyno. Įmesk degtuką ir suliepsnos.
Mirusio irakiečio, kurio niekas nematė, giminės gaus vizas ir bus pakviesti atvykti į Minską. O kas tada? Kraujo kerštas? Incidentai prie sienos? Už didelius pinigus vargą nusipirkusių klajoklių gelbėjimas?
Režimas stumia bėglius į Lietuvą, kurios siena uždaroma neteisėtai migracijai ir nebeleidžia atgal baidydamas šūviais, kol kas – į orą. Tik laiko klausimas, kada atsiras antroji tikra ar imituota auka. Kas tada?
Norėtųsi tikėti, kad mūsų kariškiai, žvalgyba, saugumas žino, kas gali būti tada. Ne tik žino, bet turi planą A ir dar planą B, nes tokia įvykių eiga, kokią turime, nėra netikėta ar labai stebinanti. Stebina kas kita.
Akiračio siaurumas arba žinybiškumas, kurį demonstruoja ne vienas ir ne du, o ištisi būriai mūsų piliečių.
Tarptautinės teisės tezių žinovai nepailsdami aiškina, kiek punktų, skaitant paraidžiui, Lietuva pažeidė užkardydama sieną ir atstumdama gyvus režimo siuntinius. Kažkam labai svarbu, ar pasieniečiai ne per anksti pradėjo vykdyti šį Vyriausybės sprendimą. Gal geriau paieškokit takelio tarptautinės teisės brūzgyne arba siūlykit pamatą pasenusiai migracijos politikai keisti taip, kad ji netaptų karo ir prekybos žmonių kūnais instrumentu.
Raudonasis kryžius jau turi ataskaitą, kokiomis kiauliškomis sąlygomis laikomi tie, kuriems pavyko prasmukti. Iš Lietuvos savivaldybių ir valstybės biudžetų paimta per mažai? Gal galit pridėti dar po kelis šimtus kiekvienam, po milijoną kiekvieną dieną. Negalit? Tai paieškokit prieš kritikuodami tai, ką neįtikėtinomis pastangomis per trumpiausią laiką padarė sutelktos pervargusių pareigūnų pajėgos.
Kas netingi, kimba į skvernus ministrei Agnei Bilotaitei. Kiek iš jūsų būtų išdrįsę priimti tokius sprendimus, kokius priėmė ministrė.
Vertinti, žvelgiant per politinių interesų ar siaurą profesinį langą, patogu ir paprasta. Sunku pasidaro, kai ant teisingumo svarstyklių sudedama viskas.
Valstybė, mes visi kartu su savo gyvenimo būdu ir vertybėmis, įstrigome tarp taisyklių ir tikrovės, kuri netelpa į tas taisykles.
Atsidūrėme pavojingoje ir apgailėtinoje padėtyje. Kaip ir tie geresnio svetimo gyvenimo gaudytojai, mes taip pat tapome situacijos įkaitais.
Regis, lietuviai visad žinojo – kai į namus ateina bėda, reikia suremti pačius. Jei negali padėti, bent nekišk pagalio tarp kojų.
Dabar ne laikas spjaudytis. Tai – ramaus meto privilegija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
