Nuomonės

2021.09.13 18:10

Gintautas Mažeikis. Skiepai, homofobija ir autoritarizmas

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, LRT.lt2021.09.13 18:10

Apie homofobiją ir partnerystės įstatymą skatina kalbėti keli jau įprasti rugsėjo 10-osios Šeimų sąjūdžio mitingo reikalavimai: nutraukti prievartinę vakcinaciją, atšaukti galimybių pasą bei „nedelsiant“ sustabdyti bet kokias Partnerystės įstatymo priėmimo ir Stambulo konvencijos ratifikavimo procedūras.

Kaip susiję pasipriešinimas „prievartinei vakcinacijai“ ir homoseksualumo baimė? Sąsają tarp užkrato baimės, homofobijos ir autoritarinio valdymo poreikio atrado Kalifornijos universiteto sociologai ir paskelbė dar 1950 m., o po to įvairūs tyrimai tai iš principo patvirtino.

1950 m. Kalifornijos universiteto sociologai paskelbė tyrimo išvadas knygoje „Autoritarinė asmenybė“. Karo ir pokario laikotarpiu projektą vykdė garsūs mokslininkai – Theodoras Adornas, Else Frenkel-Brunswik, Danielis Levinsonas ir Nevittas Sanfordas. Jo metu buvo sukurta ir išbandyta autoritarinės asmenybės skalė, daugelis požymių ir juos parodančių klausimų, atliktas išsamus tyrimas. Po 1950 m. tyrimo rezultatai ir skalė buvo tikslinami, papildomi, niuansuojami. Per minėtąjį ir vėlesnius mokslinius tyrimus buvo įrodytas aktyvus santykis tarp nepakantos homoseksualiems asmenims ir autoritarinio mąstymo.

Savo ruožtu autoritarinis masių žmonių galvojimas skatina kurti represinį režimą, formuotis tautos vado figūrai. Fiureris iškilo ne iš karto, o po rimtų mitingų ir alternatyvių lyderių konkurencijos. Autoritarinė asmenybė linkusi kalbėti bendrybėmis, todėl jam kreiptis į tautą, visuomenę yra normalu, o atskirybių jis nesupranta, negali kalbėti apie atskirybių ir mažumų politiką.

T. Adornas ir jo komanda siekė atskleisti, kodėl ir kaip formuojasi autoritarinis mąstymas ir autoritariniai lyderiai, kodėl masės garbina Leniną, Mussolinį, Staliną, Hitlerį... Buvo atrasta, kad ši nuodinga, toksiška lyderystė yra linkusi visur ieškoti suokalbio, konspiracijos, slapto priešo, ji yra kupina paranojinio noro jį sutriuškinti. Pokario laikotarpiu JAV kartu su Vakarų Vokietijos vyriausybe vykdyta denacifikacijos programa kovojo su antisemitizmu ir homofobija, su mokslo duomenų ignoravimu ir demokratinių institucijų neigimu, su sovietine propagandine dezinformacija.

Lietuvoje turime visą kompleksą šių požymių. Mūsų respublikoje blankiai vykdyta desovietizacija, o denacifikacija apskritai niekada nevyko. Tačiau buvo įtvirtinta antiautoritarinė parlamentinė santvarka su labai ribotais prezidento įgaliojimais ir valdžių konkurencija. Taigi, atrodo, turėtume turėti institucinį imunitetą autoritariniams politiniams polinkiams. Tačiau autoritarinės politinės tendencijos savaime neišnyksta. Po Sąjūdžio dar ilgą laiką mokyklose ir universitetuose buvo keblu vesti pamokas ar paskaitas apie Holokaustą, diskutuoti apie Lietuvos institucijų ir pavienių veikėjų nusikaltimus prieš žydų tautybės Lietuvos piliečius.

Pasigesime analogiškų tyrimų, kur būtų parodyta, kaip Lietuvoje nacizmo, Gulago ir pogulaginiu sovietiniu laikotarpiu buvo persekiojami homoseksualūs asmenys, o apie represijų prieš šiuos asmenis istoriją, jos dėstymą iš viso netenka kalbėti, nes tuoj pat priešininkai įsivaizduoja, kad propaguojami „iškrypę“ biologiniai lytiniai santykiai, o ne kalbama apie toleranciją ir bandoma išvengti smurto.

Nacistinėse koncentracijos stovyklose gėjai turėjo dėvėti rausvus trikampius. Skaičiuojama kad iki 65 proc. visų įkalintų gėjų buvo sunaikinti, nepriklausomai nuo jų tautybės. Moterims lesbietėms, jei jau buvo suimamos (prieš jas nebuvo vykdomi specialieji baudžiamieji veiksmai), buvo priskiriamas valkatos, asocialaus asmens statusas ir verčiamos nešioti juodus trikampius.

Sovietiniame Gulage, tremties zonose, gėjai buvo traktuojami kaip žemiausia kasta (nubausti pagal 154.a straipsnį), žemesnė nei politiniai kaliniai (58 straipsnis) ir išlikti gyviems jiems buvo mažiausiai šansų, panašiai kaip ir trockistams ar vlasovininkams, aiškinamiems kaip tėvynės išdavikai. Atitinkamai sovietmečiu susiformavo genderiniai disidentai, apie kuriuos pas mus nepriimta kalbėti, nors jie buvo aktyvūs kovotojai prieš Sovietinį totalitarizmą.

T. Adorno komandos ir vėlesni tyrimai parodė, kad užkrato (pas mus vakcinacijos) ir homoseksualumo baimės tiesiogiai persipynusios. Autoriai tarp daugelio požymių nurodo šiuos du autoritarinius teiginius: „(a) mūsų dienomis, kai tiek daug skirtingų žmonių taip dažnai keliauja ir taip laisvai bendrauja, reikia būti ypač atsargiems, kad apsaugotume save nuo infekcijų ir ligų“ ir „(b) homoseksualumas yra ypač niekinga teisės pažeidimo forma ir turi būti griežtai draudžiamas“.

Į autoritarizmą linkusios asmenybės homoseksualumu bjaurisi ir bijo panašiai kaip užkrato, kaip ligos, o dabar kaip skiepo (skiepas traktuojamas kaip užkratas). Štai kodėl Šeimų maršo aktyvistų galvose painiojasi kova su vakcinavimu ir LGBTQ, su galimybių pasu ir Stambulo konvencija.

Buvo atrasta ryški koreliacija tarp asmenų, kurie sutinka ir su pirmu, ir su antru teiginiu (pirmas atrodo visai teisingas). Į autoritarizmą linkusios asmenybės homoseksualumu bjaurisi ir bijo panašiai kaip užkrato, kaip ligos, o dabar kaip skiepo (skiepas traktuojamas kaip užkratas). Štai kodėl Šeimų maršo aktyvistų galvose painiojasi kova su vakcinavimu ir LGBTQ, su galimybių pasu ir Stambulo konvencija. Tai ir yra klasikiniai autoritarizmo poreikio ir susijusių baimių požymiai, sąsajos.

Kiti T. Adorno komandos užduoti klausimai ir rasti požymiai rodė ryšį tarp neapykantos žydams (antisemitizmas), tamsios spalvos žmonėms (romai, afrikiečiai, arabai...) ir homofobijos. Pagaliau ne tokia akivaizdi koreliacija buvo tarp meninio avangardizmo, homofobijos ir antisemitizmo. Nacistai persekiojo „degeneracinį meną“, kurio ryškūs kūrėjai žydų ar kitų tautybių asmenys, tarp kurių buvo ir homoseksualių menininkų. Tačiau Šeimų maršo moralistai iki šiuolaikinio meno patikrinimo dar neprisibrovė, todėl šio ryšio vis dar nepastebime, politika dar neįgavo kultūros cenzūros formos.

Modernesni tyrinėjimai, pavyzdžiui, R. Floridos vadovaujamos grupės, parodė aiškų santykį tarp nepakantos homoseksualams, rasizmo ir meninio gyvenimo būdo. Autoritarinių režimų tyrimai rodo, kad tvirtos valdžios, švarios rasės ir tradicinės šeimos gynėjai prilygina laisvą meninį gyvenimo stilių valkatavimui ir baudžia panašiai kaip homoseksualus. Tradicinių vertybių gynėjams nepriimtinos „seksualinės revoliucijos“, įvykusios Vakarų šalyse 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje (legendiniai 1968 m...), kovojančios už radikalią toleruojamos seksualinės elgsenos plėtrą.

„Maršistai“, kritikuodami homoseksualius asmenis, neskiria jų nuo translyčių asmenų bei nemato, kad ir tarp homoseksualų ir heteroseksualų yra daugybė jungčių, kultūrinių lyčių, ištisas saviraiškos ir santykių pasaulis. Maršistai reikalauja homoseksualių asmenų „nesidemonstruoti“, tačiau dažniausiai neskiria viešumos, nuo kultūrinių savidemonstracijos formų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje, Vilniuje, plėtojasi Drag Queen ir Drag King kultūrinės lytys, jos ir yra demonstratyvūs vaidmenys. Drag (vilkimas, panašiai kaip puotose ilga suknelė velkasi paskui jos nešiotoją) kultūra yra itin spalvingas (drabužių, makiažo, elegancijos) demonstravimas, savo personažo sukūrimas. Geriausiai žinomas Lietuvoje atstovas yra 2014 m. Eurovizijos nugalėtojas, kurio demonstruojamas personažas yra Conchita Wurst. Lietuvoje visa aibė asmenų vaidina Drag vaidmenis homoseksualių ir ne tik asmenų vakarėliuose ir taip susikuria savo naują vakarėlių Drag tapatybę, pavyzdžiui, dainininkas, kurio personažas yra Alen Chicco.

Lietuva, ignoruodama pamatines homoseksualių asmenų teises, kurių orumo reikalavimas yra partnerystės pripažinimas, įžengia į kultūriškai pavojingą atsilikimo sritį.

Tačiau Drag kultūra nėra tas pats kas LGBTQ, Drag tapatybę gali sukurti bet kuris heteroseksualus asmuo. Naujausi Vakarų popkultūros tyrimai papildo R. Floridos duomenis ir rodo, kad sėkmingam meno, kultūrinių ir kūrybinių industrijų progresui nebepakanka tolerancijos skirtingoms rasėms, homoseksualams bei meniniam gyvenimo stiliui (bohemai). Šiandien kalbama apie gebėjimą formuoti ir toleruoti atskiras lyties kultūras, jų įvaizdžius, kalbą, manieras – atskirybių meną.

Šiuolaikinė madų industrija neįsivaizduojama be viso šito. Lietuva, ignoruodama pamatines homoseksualių asmenų teises, kurių orumo reikalavimas yra partnerystės pripažinimas, įžengia į kultūriškai pavojingą atsilikimo sritį.

Orumas yra asmens laisvės pagrindas. Orumas yra VIEŠA teisė būti savimi: išsakyti savo pažiūras, demonstruoti tapatybę, pasirinkti raidos kelią. Kitu atveju, be orumo, laisvė yra atsitiktinis arba svetimas reikalas. Tada laimi autoritariniai įsakymai, kurie dažniausiai remiasi sakralizuota tradicija ir namų smurtu.

Žinoma, ne tik orumas yra mūsų civilizuotos būties pagrindas. Filosofas Emanuelis Levinas pastebėjo (o Lietuvoje Jūratė Baranova), kad laisvės jausmas, orumas nesutampa ar net gali oponuoti meilės jausmui. Iš meilės artimajam žmonės atsisako laisvės ar net sutinka būti žeminami. Tada ir atrodo, ko tiems homoseksualiems asmenims reikia, tegul myli ir tyli.

Orumas yra asmens laisvės pagrindas. Orumas yra VIEŠA teisė būti savimi: išsakyti savo pažiūras, demonstruoti tapatybę, pasirinkti raidos kelią.

Vis dėlto, šiuolaikinė, laisva pilietinė visuomenė siekia, kad laisvė, orumas ir meilė būtų suderinti ir niekas dėl jausmų nebūtų žeminamas. Štai kodėl atjauta yra tiek reikšminga visuomenei: dėl empatijos suprantame, kas ir kodėl dėl jausmų yra žeminamas. Per buvusias „Vilniaus Pride“, o dabar ir „Kaunas Pride“ eitynes bei visuose Šeimų sąjūdžio mitinguose homoseksualūs ir translyčiai asmenys viešai niekinami, įžeidinėjami, reikalaujama nesuteikti jiems lygių galimybių ir teisių, uždarant juos privačių jausmų pasaulyje.

Mylintys žmonės tai ištvers, tačiau pasaulis nuo to netaps geresnis ir nebus daugiau gerovės. Gerovės valstybė, apie kurią taip dažnai kalba prezidentas G. Nausėda, yra neįmanoma be to, kad būtų plėtojamos ne tik įvairių tautybių ir tikėjimo, bet ir homoseksualių asmenų teisės ir orumas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.