Nuomonės

2021.08.23 11:37

Gintautas Mažeikis. Apie situaciją valstybėje. Polemika su Ignu Vėgėle

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2021.08.23 11:37

Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas, profesorius, daktaras Ignas Vėgėlė Lietuvos advokatų susirinkime perskaitė pranešimą „Apie situaciją valstybėje“. Įrašytas ir paskelbtas pranešimas sulaukė labai plataus atgarsio, kaip ir analogiškas, su panašia tema susijęs profesoriaus A. Jokubaičio interviu. 

Abu pažymėjo filosofų nuolatos kritikuojamą išimties būklę, kuri vykdoma skelbiant ekstremalias situacijas ir kuri gali paskatinti piliečių segregavimą ir jų protestus. Tik filosofijoje išimties būklės ir ekstremalios situacijos yra lazda su dviem galais: jų skelbimas gali vienodai sukurti ne tik blogį, bet ir gėrį: stichinių nelaimių, pandemijos ar karo, masinės migracijos ir kitokiais atvejais.

Lygiai ir protestai: jų istorija vienodai rodo, kad vienos protesto akcijos kuria demokratiją ir laisves, o kitos – atveria vartus autoritariniams režimams ir diktatūroms. Protestas ir antiprotestas patys savaime nėra nei gėris, nei blogis, tokius juos daro jų puoselėjamos vertybės ir konkretūs tikslai. Manau, tikrai būtina diskutuoti apie „situaciją Lietuvoje“, tik mes tai darome jau daug mėnesių. Lietuvos šeimų sąjūdis (LŠS) išplatino FB ir „Youtube“ Vėgėlės kalbą (išplatino 2021 08 21). Kiek anksčiau Lietuvos šeimų sąjūdis kreipėsi į Lietuvos advokatų bendruomenę (2021 08 12) teigdama, kad galbūt riaušės prie Seimo buvo iš anksto organizuotos ir išprovokuotos. Įdomu, kodėl Lietuvos šeimų sąjūdis nesikreipė tokiu klausimu į prokuratūrą, kurios konstitucinė prievolė yra ginti visuomenės interesą?

Vėgėlė pateikia argumentą (mano persakymas): galimybių pasas pažeidžia prigimtines asmens teises, o Lietuvos valdžia remiasi globaliomis institucijomis, kurios primeta savo reguliavimą. Keista, nes ir žmogaus teisių dokumentas taip pat yra globalus ir taip pat primeta savo reguliavimą. Kur skirtumas? Vienos tarptautinės organizacijos siūlo viena, o kitos sutarė ką kita.

Kita vertus, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma: „25 straipsnis. 1. Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą...“ Vėgėlė gina žmogaus teisę nesiskiepyti. Sutinku, kiekvienas turi teisę nesiskiepyti, kaip ir skiepytis, tačiau tik tuo atveju, jei nekalbame apie keliamą pavojų kitam asmeniui. Jis kalba apie segregaciją, esą, neskiepytieji skriaudžiami.

Pagalvokime ir apie pasiskiepijusiųjų teises. Vėgėlė puikiai žino, tik nesako, kad vieno asmens teisės baigiasi ten, kur prasideda kito asmens teisės. Štai skiepytas ir neskiepytas žmogus nori pasinaudoti teise į darbą. Neskiepytasis draudžiančius dirbti kaltina segregacija, ir jis teisus. O skiepytasis kaltina tuo, kad pažeidžiama jo teisė apsaugoti save ir savo šeimos narius nuo užkrėtimo ir ligos, ir jis teisus.

Be to, jei bus apkrėstas, jis neteks laikinai arba ilgam galimybės dirbti, o gal jam ir jo artimiesiems bus sukelta mirtina grėsmė (jei jis yra astmatikas ir pan.). Pagaliau yra darbdavys, jis sprendžia, kokios taktikos ir tvarkos laikytis: nesegreguoti ar užkrėsti? O kodėl ne profesinės sąjungos? Juk čia jų reikalas! Darbo kodeksas jiems nieko nepataria. Darbdavys neturėtų nei savavališkai atleisti, nei pažeisti darbo saugumo reikalavimų ar sutarties su profesine sąjunga.

A. Jokubaitis, diskutuodamas su žurnaliste, kalba apie kavinės situaciją: esą jis, jau pasiskiepijęs, neprieštarauja, kad ten lankytųsi nepasiskiepiję, ir nuginčija žurnalistę, kuri, atrodė, gina ribojimus. Niekur nepasakyta, kad skiepai 100 proc. apsaugo: remiantis skirtingų vakcinų duomenimis, jos apsaugo nuo 50 iki 92 proc., ir dar kaip kam – priklausomai nuo organizmo ir gyvenimo būdo. Todėl net ir paskiepytas žmogus gali būti apkrėstas ir mirti, o neskiepytas gali persirgti ir net nepastebėti ligos.

Kam tada skiepytis? Argumentas nurodo į tikimybes ir procentą: tiesiog pasiskiepijus daug didesnis šansas ne tik pačiam sunkiai nesirgti, bet ir apsaugoti artimuosius, žmones darbe ir kavinėje. Šiais ginčytinais ar piktnaudžiavimo atvejais, kai nėra aiškus teisingumas, yra polemizuojama ir vykdoma socialinė politika. Tai jau politinis reikalas sureguliuoti įstatymus ir sprendimus, remiantis tuo, kaip mes su jumis ir tarptautinė bendruomenė suprantame vertybes, iš kurių tik vėliau kyla teisės.

Suprasčiau, jei Vėgėlė kalbėtų ir apie galimybių pasą, ir apie riaušininkus, gintų LGBTQ+ teises ir kovotų prieš smurtą namuose tam tikro racionalumo ribose. Kodėl nėra lygiai prigimtinės LGBTQ+ ar moterų teisės (į santuoką, partnerystę, lygias galimybes, smurto mažinimą)?

Remdamasis šia polemika, Seimas gali priimti įstatymus, o ministerijos – normas ir tvarką. Kitas dalykas, kad Seimo sprendimai negali vienodai tenkinti visų pusių. Todėl ir turi būti politiškai bei teisiškai subalansuoti sprendimai, ir čia Vėgėlei pritariu. Taip, kaip jie buvo Seimo ir Vyriausybės priimami, sukėlė pasipiktinimą ir Lietuvos šeimų sąjūdžio aktyvizmą.

O kur buvo kitos politinės partijos, kodėl jos neparodė aktyvumo? Teisinis balansavimas yra ilgas politinis procesas ir neturi būti vienpusis, kitaip tariant, advokatai neturėtų ginti vien asmenų be galimybių paso, kaip galima interpretuoti Vėgėlės kalbą. Mano nuomone, kai tarptautinės normos prieštarauja viena kitai, jos keičiamos siekiant progreso ir didesnės gerovės daugumai ir įvairovei, ir tą daro suverenas: politinė tauta ir jos atstovas – Seimas.

Tačiau Vėgėlė savo kalboje neprisimena istorijos dėl Stambulo konvencijos, dėl LGBTQ+, įvairių feminisčių ir įvairovę remiančių žmonių reikalavimų ginti jų teises į partnerystę ir smurto mažinimą namuose. Suprasčiau, jei Vėgėlė kalbėtų ir apie galimybių pasą, ir apie riaušininkus, gintų LGBTQ+ teises ir kovotų prieš smurtą namuose tam tikro racionalumo ribose. Kodėl nėra lygiai prigimtinės LGBTQ+ ar moterų teisės (į santuoką, partnerystę, lygias galimybes, smurto mažinimą)?

Tačiau Vėgėlės kalba, mano nuomone, buvo ideologiškai vienmatė: jis rėmė LŠS reikalavimus arba pats panašiai juos formulavo, nesigilindamas į tai, į ką privalėjo gilintis: į egzistuojančius prieštaravimus ir pasirinkimus.

Vėgėlės kalba aiškiai ir tiesiogiai remia Lietuvos šeimų sąjūdį, pasirenkant vieną politinę pusę. Tačiau jo kalboje rasime dar vieną keblumą: jis gina ir migrantų teisę į prieglobstį. Labai gražu, jo ketinimams pritariu. Jis ir vėl remiasi tarptautiniais dokumentais, kurie gina žmones, karo ar stichinės nelaimės metu bėgančius iš nesaugios šalies į saugesnę. Lukašenkos režimas manipuliuoja ieškančiais ekonominės gerovės, taip pat ir persekiojamais žmonėmis. Tarptautinės nusikalstamos organizacijos, apgaulės ir prievartiniu būdu skatinančios migraciją, ir Baltarusijos diktatorius renka iš pabėgėlių pinigus, juos naudoja blogiui: manipuliacijai bėgliais, represijoms remti, galios aparatui išlaikyti, 620 ar daugiau politinių kalinių Baltarusijoje įkalinti.

Čia ir vėl susiduriame su dilema: gelbėti prašančius Lietuvoje ES prieglobsčio ir remti banditus? Ar priešingai – apgręžti prašančius, bet neremti nusikalstamų organizacijų? Kaip matome, dilema yra sudėtinga. Čia jokie įstatymai ir deklaracijos nieko nesako. Tada valstybė ir politikai turi priimti geriausius, racionalius sprendimus, derindami klausimus su ES ir NATO.

Iš dalies pritariu Vėgėlei ir nemanau, kad masinis pabėgėlių apgręžimas ar jų prašymų atmetimas liudija valstybės racionalumą. Veikiau priešingai: nėra sukurta pakankamai racionali humanitarinių koridorių, prašymų tvarkos ir svarstymų sistema, kuri galėtų būti palankesnė prašantiesiems, nes pateikti visus įrodymus kartais būna labai sunku. Tačiau Vėgėlės kalba, mano nuomone, buvo ideologiškai vienmatė: jis rėmė Lietuvos šeimų sąjūdžio reikalavimus arba pats panašiai juos formulavo, nesigilindamas į tai, į ką privalėjo gilintis: į egzistuojančius prieštaravimus ir pasirinkimus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt