Nuomonės

2021.09.03 05:30

Gintautas Mažeikis. Kauno Išdidumas – „Mes esame visur“

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, LRT.lt2021.09.03 05:30

Šeštadienį Kaune įvyks pirmosios „Mes esam visur – Kaunas Pride“, arba Kauno Išdidumo eitynės, kurios sako, kad įvairų „šeiminį statusą, lytinę tapatybę ar seksualinę orientaciją“ turintys asmenys, tarp jų ir netradicinės orientacijos, nenori nei slėptis, nei būti slepiami, nei diskriminuoti, nei būti diskriminuojami. Tai nėra tik seksualinių mažumų demonstracija, o visų, kurie gina teisę į įvairias meilės ir partnerystės formas, kovoja už lyties, rasinę, tautinę, tikėjimo toleranciją ir mano, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali didžiuotis savo jausmais, tapatybe ir siekti socialinių bei kultūrinių laisvių.

Pribloškianti Kauno miesto administracijos nepagarba šio festivalio organizatoriams ir dalyviams rodo, kad administracija ir festivalio organizatoriai bei dalyviai labai skirtingai įsivaizduoja, ką reiškia būti garbingu lietuviu ir europiečiu, ką reiškia kitąmet tapti „Europos kultūros sostine“. Atrodo, kad miesto administracija ištisas savaites pati provokavo neramumus ir riaušes, gąsdindama piliečius, užuot gynusi pilietines teises ir demokratiją. Taigi susiduriame su teises varžančios kultūros politikos atveju. Kultūros politiką daugelis filosofų apibūdina kaip kovą ir konkurenciją dėl vertybių, ir visi įvykiai aplink „Kaunas Pride“ yra kultūros ir socialinės politikos kovos.

„Pride“ – „Išdidumo“ vardas pasirinktas neatsitiktinai: tai pasitikėjimas savo orumu dėl pasiekimų ir puoselėjamų vertybių ir yra priešinamas narcisizmui, egoistinei, uždarai savimeilei. Gebėjimas būti išdidiems dėl savo kultūros, demokratijos, pilietinių vertybių, dėl to, kad nieko neišnaudoji ir nesi išnaudojamas, dėl to, kad myli ir esi laisvas, ir kitiems padedi mylėti ir būti laisviems – yra didžiulis kultūros ir civilizacijos pasiekimas.

Kultūringas pasididžiavimas pasireiškia tik tarp kitų asmenų ir kartu su kitais – viešas ir atviras, kai gali pasidžiaugti savo šaunumu, pavyzdžiui, pilietinių teisių gynimu arba savo gyvenimo kelio pasirinkimu. Išdidumas ir orumas suteikia emocijų vaivorykštei darną ir harmoniją, grožį ir jautrumą. Išdidumas yra skirtingas nuo nusižeminimo, pataikavimo, įniršio, nepakantos kitam, nuo pavydo ir blogo kitam linkėjimo. Tai svarbus jausmas, todėl asmens orumas yra ugdomas ir skatinamas puoselėjant įvairias išdidumo išraiškas: ir ne tik kultūroje, sporte, moksle, bet ir savo socialinėje aplinkoje.

Tačiau kuo didžiuotis, kai migrantus suvarome už grotų ir laikome basus ir sušalusius, kupini piktdžiugos, kad jiems nepasisekė, kad juos atgrasėme pas mus atvykti. Panaši nepakanta rodoma ir kitos lyties bei seksualinės tapatybės, kito jausmo žmonėms, kurių yra visur aplink mus ir kurie bijo. Kuo pasaulis kultūriškai įvairesnis, tuo daugiau yra pasididžiavimo galimybių, tik reikia išmokti tai daryti. Gebėjimas leisti daugelio mažumų žmonėms, ypatingus jausmus turintiems asmenims didžiuotis savo laisvėmis ir tolerancijomis yra puikiausias būdas ugdyti orumo jausmą, jausti gyvenimo prasmę. Tai ir yra „gerovės valstybė“, kurią sakosi ginąs prezidentas G. Nausėda, tik kažin ar jis bus eitynėse „Kaunas Pride“?

Pribloškianti Kauno miesto administracijos nepagarba šio festivalio organizatoriams ir dalyviams rodo, kad administracija ir festivalio organizatoriai bei dalyviai labai skirtingai įsivaizduoja, ką reiškia būti garbingu lietuviu ir europiečiu, ką reiškia kitąmet tapti „Europos kultūros sostine“.

Ilgą laiką imperijos, totalitariniai režimai ir įvairūs fundamentalistiniai tikėjimai niekino ir menkino tai, kas nėra įprastinė lyties ir seksualinė emocija. Ir jei tik kokia rašytoja ar poetas parodydavo meilės jausmus tos pačios lyties žmogui, ir atviriau, nei priimta, jis buvo smerkiamas kaip gėdos šaltinis, nors tvirkintojų ir prievartautojų tarp heteroseksualių asmenų buvo ne mažiau. Užuot didžiavęsi ypatinga pasaulėjauta ir ją kultūriškai puoselėję, homoseksualūs žmonės arba buvo traumuojami, arba žalodavo save patys, tapdami seksualinų mažumų nekentėjais ir persekiotojais. Tokiu būdu buvo griaunama, naikinama gyva, organiška pasididžiavimo erdvė ir plėtojamos pavydo, piktdžiugos ar neapykantos formos, kurios sau rado vietą ir mūsų dienų Kauno miesto savivaldybėje, ir Respublikos Seime ir nerado atramos prezidento asmenyje.

XX a. daugybė žmonių, siekiančių apginti savo išdidumą, sukūrė daug „Pride“ judėjimo formų: „Juodųjų garbė“ (Black Pride) – kur ginamas orumas ir pasididžiavimas turėti tamsią odą ir būti kilusiam iš persekiojamų ir engiamų vergų. Ne vergams, o vergvaldžiams turi būti gėda, ne vergai turi slėpti savo dainas, o prižiūrėtojai. Gaila, kad Lietuvoje neturėjome buvusių baudžiauninkų „Pride“ – Išdidumo – eisenų, o tik deginamus iš neapykantos dvarus. Lygiai taip pat Lietuvoje galėtų vykti moterų, žydų ar senovės baltų tikėjimo išdidumo šventės ir eisenos. Paprastai „Pride“ šventės būna atviros visiems, kurie geba džiaugtis kartu.

Gėjų, arba seksualinių mažumų, daugybės ir įvairovės, išdidumo eitynės paplito 7-ajame dešimtmetyje JAV ir buvo atsakas, kad ne tik vietos gyventojai „indėnai“, afroamerikiečiai ar Azijos amerikiečiai turi teisę į unikalų orumą ir garbę, bet ir jaučiantys bei puoselėjantys kitokius meilės jausmus. Iš esmės tai meilės išdidumo šventės, kur gali būti visi, kas mano, kad šio jausmo kultūra verta pagarbos. Lietuvoje vykstantys šeimų maršai, besiblaškantys tarp ultrakairės ir ultradešinės, tarp socialinio ir nacionalinio populizmo, galėtų lygiai organizuoti draugiškus šeimų išdidumo maršus, jei tik neketintų atimti teisės iš homoseksualių asmenų kurti savo laimingas šeimas ar nesipriešintų kovai su smurtu namų aplinkoje (Stambulo konvencija).

Rugpjūčio 10 d. kai kurie Šeimų maršo dalyviai buvo apsiklijavę Dovydo žvaigždėmis, kurdami asociaciją su nacistų persekiojamais žydais, ir tas apsimetinėjimas buvo absurdas ir įžeidimas Lietuvos žydų aukų palikuonims ir jų draugams. Tačiau nelabai atmenama, kad nacistai persekiojo ir homoseksualius asmenis, o koncentracijos stovyklose žymėjo juos rožiniais trikampiais. Baisios homoseksualių asmenų istorijos nesulaukė tiek daug dėmesio, kiek atskirų tautų tragedija, ir retai kur rasime atminimo paminklus išžudytiems gėjams. Tačiau kaip žydai didžiuojasi savo geltona Dovydo žvaigžde, taip daugeliui pasaulio homoseksualių asmenų reikšmingas tapo rausvas trikampis. Karo statistika kalba, kad apie 65 proc. gėjų buvo nužudyti koncentracijos stovyklose. Naciai lesbiečių specialiai nepersekiojo, nors kartais koncentracijos stovyklose joms buvo prisegamas asocialių asmenų ženklas – juodas trikampis. Šiandien seksualinę neapykantą rodantiems žmonėms minėtos Antrojo pasaulinio karo aukos nėra nei įspėjimas, nei atgrasymas.

Gaila, kad Lietuvoje neturėjome buvusių baudžiauninkų „Pride“ – Išdidumo – eisenų, o tik deginamus iš neapykantos dvarus. Lygiai taip pat Lietuvoje galėtų vykti moterų, žydų ar senovės baltų tikėjimo išdidumo šventės ir eisenos.

Mažai kas prisimena, kad sovietiniu laikotarpiu visi homoseksualūs asmenys ir pirmiausia gėjai buvo persekiojami, kalinami, o kalėjimuose žeminami ir prievartaujami. Nepadorūs ir vulgarūs juokai apie prievartaujamus vyrus kalėjimuose ir šiandien rodo, kokia purvina svarstančių apie seksualumą sąžinė ir kaip menkai jie suvokia žmogaus vertybes, teisę į orumą. Nacizmo ir antigėjiško smurto aukos išaukštino rožinio trikampio simbolį ne mažiau, nei 6 milijonų žydų auka išaukštino Dovydo žvaigždę. Berlyne atrasite nacių persekiojamų gėjų muziejų Schwules Museum, kuriame vaizduojama nacistinės homofobijos istorija. Šis muziejus nieko bendra neturi su erotika, kaip ir „Pride“ eitynės yra skirtos žmogaus teisėms ginti. Lietuvoje, teisėtai spaudžiant žydų bendruomenėms, o dar labiau Izraeliui, atmenama Lietuvos piliečių žydų auka. Tačiau Lietuvos piliečių gėjų naikinimas neprisimenamas, o tokia atmintis ir pokalbiai mokyklose bei universitetuose padėtų ugdyti lytinę toleranciją.

Mūsų, kurių yra visur, Išdidumo eisena yra ne tik apie pagarbos reikalavimą, ne tik apie istorinę atmintį, bet ir apie tai, kad kiekvieno žmogaus ypatingumas turi būti vienodai gerbiamas ir aukštinimas, atitinkamai puoselėjant lygių teisių ir galimybių politiką ir atsisakant diskriminacijos dėl lyties. Tarp „Kaunas Pride“ organizatorių yra Gegužės 1-osios profesinė sąjunga, kuri ne tik solidarizuojasi ir padeda labiausiai atstumtų ir išblaškytų darbininkų, pavyzdžiui, kurjerių, grupėms, bet ir užsieniečiams, samdomiems ir išnaudojamiems Lietuvoje. Gegužės 1-osios profesinė sąjunga jau yra iškovojusi garbingą vardą tarp visų Lietuvos profesinių sąjungų.

Kitas organizatorius – socialinis centras „Emma“, pasivadinęs pasaulyje garsios iš Kauno kilusios anarchistės Emmos Goldman vardu, remia pabėgėlių orumo ir pagarbos reikalavimus, nuosekliai atstovauja atskirties grupių teisėms, organizuoja savišvietos grupes, meno festivalius, darbo teisių gynimo akcijas. Dar viena aktyvistų grupė yra iš Vilniaus „Luna6“, palaikanti vietos gyventojų socialines iniciatyvas (Naujininkų ir kitų rajonų). Paminėtinas ir jau daug patirties panašius festivalius rengiant „Kreivės / Vilnius Queer Festival“, aktyvus nuo 2014 m. ir rengiantis „Kreivos“ (Queer) literatūros skaitymus, filmų peržiūras ir diskusijas, siekiantis įgalinti kitas jautras, balsus ir skonius. Ir „SapfoFest 2021“, rengiantis analogiškus Queer feminisčių projektus.

Žinoma, kad renginyje „Kaunas Pride“ dalyvaus žymiai daugiau organizacijų ir juo labiau garsių asmenų, dauguma iš jų nėra abejingi socialiniam ir kultūriniam laisvėjimui – emancipacijai, kovai su diskriminacija, su įvairių žmonių orumo žeminimu, su kvietimu didžiuotis savo tapatybe ir bičiulių pasiekimais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt