Nuomonės

2021.07.25 17:39

Justinas Žilinskas. Ilgas kelias į save

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas, LRT.lt2021.07.25 17:39

Šis komentaras nebus apie teisę. Galėčiau šį tekstą pavadinti taip, kaip neretai elgiasi įvairūs portalai: „[žinomas] žmogus pasidalino jautria asmenine istorija“, bet tai taip pat nebus tik dalijimasis.

Tad šįsyk tema – psichoterapija ir mūsų psichinė sveikata. Mat ką tik baigiau ketverių metų psichoterapijos kelią, kuris labai padėjo susigaudyti savyje ir išspręsti įvairias problemas: nuo psichosomatinių negalavimų (kai kūnas fiziškai reaguoja į nervines įtampas) iki bendro gyvenimo džiaugsmo ir pasitenkinimo tuo, ką darau ir kas esu. Žinau, esu ne pirmas žmogus, apie tai rašantis. Žinau, kad yra ne viena eterio ir bendravimo tinklų žvaigždė, kuri garsiai skelbė apie tai, kaip ėjo į psichoterapiją. Tačiau vis dėlto, kiek matau, Lietuvoje požiūris į psichoterapiją savotiškas ir jį, mano manymu, reikia keisti.

Pirmas dalykas, iš kur dauguma visuomenės apie tai žino, yra Holivudo filmai. Nuo neurotiškų Woodie‘io Alleno satyrų iki legendinių „Sopranų“ (beje, vienas buvęs mafijos bosas, komentuodamas „Sopranų“ paciento ir psichoterapeuto santykį pasakė: „To negalėtų būti. Jau po savaitės jie abu būtų bagažinėse.“) visi esame matę tas kušetes, ant kurių gulintys turtingi, bet nelaimingi žmonės dalijasi problemomis. O juk vidutinio lietuvio gyvenimas labai tolimas nuo Holivudo sapnų. Antras, jau minėtos mūsų vietinės įžymybės, staiga prabylančios, kad psichoterapinosi – na, jų gyvenimas taip pat labai tolimas nuo vidutinio lietuvio: ten visokios Nidos, fotosesijos, skandalai, portalai, restoranai...

Trečias požiūris, ta psichoterapija – iš viso išsigalvojimas, tokiems reikia duoti lomą ir lopetą, ir visos psichologinės problemos baigsis, ar kas nors girdėjo apie psichologines problemas Štuthofe ar Gulage? Darbą reikia dirbti, o ne inkšti! Kitaip tariant, manoma, kad tai yra „pirmojo pasaulio“ problema, kai balta duona subinę drasko. Ketvirtas – na, jau ne, aš ne koks psichas, kad eičiau pas tuos psichoterapeutus ar psichologus, aš perėjau armūchę (sovietinę kariuomenę), manęs ten neuždūchino, tai jau kaip nors, nedarysiu sau gėdos!

Atradau apie save labai daug: kalną nepasitenkinimo savimi, negebėjimą atsiriboti nuo žiurkių lenktynių, savo emocijų nepripažinimą, savivertės trūkumą, įvairiausias baimes.

Vienam iš šių požiūrių pritarsiu – taip, dėmesys psichologinėms būsenoms yra gerovės visuomenės (šįsyk be ironijos) požymis. Tačiau gerovės visuomenės nesusikuria savaime ir, manyčiau, tai labai svarbu – gerai besijaučiantis žmogus visuomenei tik į naudą, nes jis – darbingesnis, jį mažiau traukia žalingi įpročiai, jo šeima bus darnesnė, vaikai – laimingesni, jis pats mažiau apkrauna ir sveikatos apsaugos sistemą, nes, taip, žinau, mediciniškai tai nėra tikslu, bet nervai arba psichologinė būsena gali provokuoti jeigu ne tikras ligas, tai bent jau jų pojūčius.

Ir čia jau galiu pasiremti savo pavyzdžiu: į psichoterapiją nuėjau po dviejų rimtų panikos atakų. Iki tol net nežinojau, kas tai yra, iki šiol nemažai žmonių nežino, kokios tai būsenos, nors informacijos ir daugėja. Tad – mano jautri (che che) istorija. Pirmoji tokia ataka ištiko gal prieš dešimt metų Niujorke prieš Kalėdas (sakiau – pirmasis pasaulis). Ilgas skrydis, įtemptas darbas, penktadienio vakaras, ir štai laimingas žingsniuoju 44 aveniu pažiūrėti naujo dangoraižio. Dešinėje pusėje pradeda truputį slėgti krūtinę, tampa neramu, nors žinau, kad dešinėje pusėje nieko nėra, išskyrus plautį. Skausmas stiprėja, grįžus į viešbutį pasidaro rimtai negera – ne tik atsigulu, bet ir pradeda pykinti.

Kas man? Būsena prieš infarktą? Ką daryti? Praguliu visą kitą dieną klausydamasis širdies, nei gyvas, nei miręs, galiausiai pasiryžtu – susirandu kažkokią kliniką, nors ji netoli, bet eiti – bijau. Važiuoju taksi, taksistas žiūri kaip į neeuropietiško gymio asmenį (linkėjimai Lietuvos policijai dėl puikaus žodyno!), nes vos keli blokai. Nueinu į kliniką, sumoku 80 dolerių (o ką daryt?!) – jaunas gydytojas rusišku vardu ir anglų kalba su juntamu slavišku akcentu mane apžiūri, išklauso stetoskopu ir pasako: „viskas jums gerai, jūsų širdis plaka tvirtai, nereikia net kardiogramos, jūs tiesiog taip neskubėkit“, ir išrašo kelias nerimą slopinančias tabletėles. Per pusvalandį priešmirtinius pojūčius tarsi ranka nubraukia.

Tai buvo pirmasis signalas, bet, deja, nežinojau, kas man buvo. Niekas nepasakė, kad tai panikos ataka, kad ji gali kartotis. Tik išgirdau pamokymą – neskubėti. Bandžiau neskubėti – bet kur tu neskubėsi šiais visuotinės skubos laikais? Antrą kartą panika smogė gal po penkerių metų: sėdėjau ir klausiau vaikų mokyklos koncerto (gegužė, darbų ir pareigų mėnuo), kai staiga širdies plote kažkas sujudėjo, tarsi suplazdeno. Buvau girdėjęs apie tai, kad širdžiai kvailiojant ji pradeda plazdenti. Ir ne, tai neprimena drugelio, jausmas gana nemalonus. Metęs viską, persigandęs, nulėkiau pas daktarus – gerai, kad buvo šeimos gydytojas, ir jis man pasakė: raumenų spazmai, reikia daugiau magnio. O žmona, stebėjusi ir tvėrusi visas mano hipochondrijas (polinkį ieškoti ligų), pasakė aiškiai: „varyk į psichoterapiją.“

O svarbiausia – nesigėdykite, nesvarbu, ar esate tvirtas kaip ąžuolas, sproginėjantis iš nerimo, kaip čia visus peržaliuoti, ar gyvenimo užspeistas į kampą, kurio nesupranta sutuoktinis ar partneris, anytos, uošviai, tėvai, draugai.

Ir štai jau ketveri metai, ne viena diena. Atradau apie save labai daug: kalną nepasitenkinimo savimi, negebėjimą atsiriboti nuo žiurkių lenktynių, savo emocijų nepripažinimą, savivertės trūkumą, įvairiausias baimes. Tai nebuvo malonus procesas, nes kartais griūdavo užtvankos ir pagaliau pasijausdavau laisvai srovenantis per gyvenimą, o kartais atrodydavo, kad visada liksiu toje pačioje pelkėje, toks pats niekam tikęs, nieko nesugebantis ir visko bijantis, nes viskas tuoj sugrius, o aš pasensiu neužaugęs ir neišsipildęs. Nelikau. Na, bent jau dabar taip atrodo. Beje, lankiau ir individualią, ir terapiją grupėje. Jos – skirtingos, nes pirmu atveju esi tet-a-tet su psichoterapeutu, o kitu – dar ir su kitais žmonėmis, kur susiduri su kitų problemomis, ir supranti, kad tu – ne vienas. Kad psichologinės būsenos, nuodijančios mūsų gyvenimus, atsinešamos iš aplinkos, vaikystės, charakterio, ir jos būdingos ne tau vienam, pagaliau – kad yra normalu turėti psichologinių sunkumų. Kad čia – kaip sportavimas, tik ten lavini kūną, o čia lavini emocinį ir psichologinį intelektą, taip geriau supranti ir save, ir kitus. Ir laiku tuo nepasirūpinus, kiti keliai gali nuvesti į priklausomybes, griūvančias šeimas ir santykius, net į savižudybes. Ypač vyrus. Ypač vidutinio amžiaus (negailestinga statistika).

Vis dėlto, jeigu pasiryšite imtis psichoterapijos, reikia žinoti keletą dalykų. Pirmasis – tai yra ilgas procesas. Kartais gali pagerėti jau po pirmų kartų (man taip ir buvo, keli dideli atradimai), bet tiek tikrai neužteks. Reikia nusiteikti mėnesiams, metams. Be to, psichoterapeutas nėra mokytojas, nėra guru, jis neaiškina, kaip gyventi (turbūt tai yra pagrindinis skirtumas nuo koučingo (ugdomojo vadovavimo), nedėlioja jums planų ir nesako, ką gyvenime keisti (mitybą, judėjimo įpročius, etc.) ir kokį ferarį parduoti. Ne, pagrindinis darbas yra su savimi – terapeutas leidžia jums gilintis į save ir ieškoti atsakymų, kurie glūdi jumyse, bet kapstyti tenka oi kaip giliai. Tai turbūt labiausiai ir glumina: tu lauki pamokos, tu nori klausti: „gydytojau, ką man daryti?!?“, o sulauki klausimo: „o kaip tu jautiesi? Ką tu jauti?“. Ir staiga pripažįsti, kad jauti pyktį, nors visada norėjai būti geras ir tik geras, o pykčio tiesiog bijojai. Staiga supranti, kad kažkodėl nesidžiaugei savimi ir troškai balažin ko, nematydamas aplink kitų, kurie tavo gyvenimą daro prasmingą. Atrandi save per save, kaip toje senoje grupės „Airija“ dainoje.

Bet čia susiduriame su viena nemalonia problema: psichoterapija nėra pigi. Nors kaina – tai irgi sąlyginis dalykas. Vidutiniškai per mėnesį man konsultacijos kainuodavo šimtą eurų, nes vaikščiojau privačiai, sako, dabar kainos dar pakilusios. Žinoma, galėčiau dabar palyginti tą kainą su cigarečių pakelių skaičiumi ar alaus bambaliais, ar Johny Walkeriu, ar dar kuo nors, bet to nedarysiu, patys nuspręskite, kas svarbiausia. Mane (ir ne mane vieną) jau seniai liūdina Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos paradoksai, ir, deja, valstybinėje medicinos sistemoje laukti psichoterapijos ar net psichologo konsultacijos tenka ilgai, bet – įmanoma. Pandemijos, psichologiškai labai slegiančio reiškinio, akivaizdoje čia šiek tiek pažengta į priekį – žr. kad ir svetainę pagalbasau.lt, kur galite pasirinkti įvairių galimybių. O kas mane tikrai džiugina, kad atsirado net įmonės ar organizacijos, kurios ėmė rūpintis darbuotojų psichologine gerove. Vadinasi, suprantam, ką rašiau jau pradžioje: psichologinė būsena yra svarbu.

Tad – nebijokite ieškoti psichologo ar psichoterapeuto pagalbos, kai tampa sunku. O svarbiausia – nesigėdykite, nesvarbu, ar esate tvirtas kaip ąžuolas, sproginėjantis iš nerimo, kaip čia visus peržaliuoti, ar gyvenimo užspeistas į kampą, kurio nesupranta sutuoktinis ar partneris, anytos, uošviai, tėvai, draugai. Tie, kas iš jūsų šaipysis ar juoksis tokioje situacijoje, yra neišmanėliai – gyvenimą gyventi reikės jums, ne kam kitam. Be to, tai nėra vien tik turtingų šmikių žaisliukas, tai nėra užgaida, tai nėra Holivudas, ir tikrai yra būsenų, iš kurių išlipti pačiam – be galo sunku. Žinoma, visada galima skaityti pačias įvairiausias knygas: saviugdos, savipažinimo, kai kam tai irgi padeda. Kitiems atrama – tikėjimas, ekstremalūs krūviai, atsiskyrėliškumas, bendruomenės, puiku, kad taip yra, galima viską išbandyti.

Bet metas suprasti, metas normalizuoti tai, kad psichologinės būsenos yra svarbu, jomis rūpintis, jeigu norite visaverčio gyvenimo, reikia. Tai – pasikartosiu – negėdinga, nei prieš draugus, nei prieš pažįstamus, tai – ne kumelaitė ausy. Bet taip pat nesitikėkite, kad psichoterapeutas ar psichologas mostelės tušinuku, pasakys „expecto mens sana“, ir jūsų nerimas tuoj išnyks. Bus visko, bet kelią nueina einantis. Man pavyko, noriu, kad pavyktų ir jums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.