Pastaruoju metu nelegali migracija iš kaimyninės Baltarusijos tapo Lietuvos nacionalinio saugumo politikos prioritetu. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apie 500 nelegaliai valstybės sieną kirtusių asmenų ir jų skaičius eksponentiškai didėja. Tikėtina, kad šie migrantų srautai yra kryptingai formuojami ir nukreipiami į Lietuvos pasienį dabartinio Baltarusijos režimo, siekiant išbandyti mūsų valstybės atsparumą.
Papildomas įtampos židinys – š.m. rugsėjo mėnesį planuojamos didelio masto Baltarusijos ir Rusijos bendros karinės pratybos „ZAPAD 2021‘‘, kurių metu gali būti rengiamos hibridinio pobūdžio provokacijos.
Šiuo metu rytiniame Lietuvos pasienyje yra sustiprintos pasieniečių pajėgos, kurioms talkina viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ir šauliai. Pabradės Užsieniečių registracijos centro teritorijoje Lietuvos kariuomenės kariai padėjo įkurti palapinių miestelį.
Situacija Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje buvo ir vienu pagrindiniu neseniai vykusio Valstybės gynimo tarybos posėdžio darbotvarkės klausimu, kuriame buvo nagrinėtas ir gynybos biudžeto didinimas. Posėdyje buvo paliestas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų ginkluotės klausimas. Pasieniečiai iki šiol ginkluoti senais AK tipo automatiniais šautuvais, kurie yra morališkai pasenę ir nereprezentuoja VSAT, saugančios išorinę Europos Bendrijos sieną.
Be abejonės, sovietinius „kalašnikovus‘‘ reikėtų kuo greičiau pakeisti vakarietiškais analogais, kuriems naudojami NATO 5.56x45 arba 7.62x51 mm kalibro šoviniai. Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo saugumo tarnyba (VST) priklausanti Vidaus reikalų ministerijai (VRM) prieš kelerius metus jau modernizavo dalį savo individualios ginkluotės, pereidama prie 5.56x45 mm kalibro šovinio ir pasirinkdama ne G-36, o kito gamintojo platformą. Buvo įsigyti specialiosios paskirties šarvuočiai, suformuotas naujas Operatyvaus reagavimo kontratakos (ORKA) būrys. Beje, VSAT ginklų atnaujinimo reikmėms VRM biudžete prieš kelerius metus buvo numatytos lėšos, tačiau ginkluotė iki šiol nebuvo pakeista
Šiuo metu Lietuvos kariuomenė (LK) kaip pagrindinį individualų kario ginklą yra pasirinkusi G-36 platformą, naudojančią 5.56x45 mm šovinius, tačiau dalis LK karinių vienetų vis dar ginkluoti švediškais AK-4 ginklais, naudojančiais 7.62x51 mm šovinius dėl G-36 ginklų trūkumo. LK išmoktos pamokos rodo, kad keletos ginklų platformų disponavimas komplikuoja karinį rengimą vienetuose, ginklų priežiūrą, laikymą ir remontą.
Tokiu būdu tikslinga būtų tęsti jau priimtų institucijos gairių įgyvendinimą, nes bet koks sprendimas reikalauja sisteminio požiūrio. Kitaip tariant, gavus G-36 automatinius ginklus, reikia įsigyti ir tinkantį šiai platformai amunicijos diržą - liemenę, nes priešingu atveju pareigūnai neturės kur laikyti dėtuvių ir valymo inventoriaus. Lygiagrečiai turėtų būti svarstomos ir optinio taikiklio uždėjimo ant naujos platformos klausimas, nes šio sprendimo vertė dažniausiai viršija bazinę ginklo kainą.
Ginkluotės atnaujinimo klausimas VRM tarnybose reikalauja platesnės diskusijos ir pasirengimo naujos sistemos įdiegimui papildomai įsigyjant amunicijos diržus – liemenes, optinius taikymo įtaisus, aprūpinimo šaudmenimis ir apmokant karius. LK tai yra sudėtinė kario bazinio rengimo dalis, trunkanti apie 3 mėnesius. Techniniai ir praktiniai VSAT ginkluotės atnaujinimo aspektai galėtų būti lengvai sprendžiami tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygmeniu. LK turi patirties šioje srityje ir galėtų prisidėti užtikrinant sklandų vakarietiškos lengvosios ginkluotės įsigijimo, apmokymo naudotis ja ir integravimo procesą pagal VRM poreikį ir nustatytus operacinius reikalavimus.
Šis nesudėtingas rebusas tapo pretekstu viešojoje erdvėje atsinaujinti diskusijoms dėl galimybės KAM biudžeto lėšas nukreipti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas (GP) sudarančių tarnybų naujos ekipuotės ir ginkluotės įsigijimui. Remtasi keliais pagrindiniais argumentais. Pirma, Lietuvos GP sudaro ne tik kariuomenė, bet ir VSAT, VST, Vadovybės apsaugos tarnyba (VAD), Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) ir koviniai Lietuvos Šaulių sąjungos būriai. Antra, minėtų tarnybų pareigūnų ekipuotė, ginkluotė ir parengtumas turi atitikti NATO standartus.
Lietuvos saugumo ir gynybos politika yra grindžiama visuotinumo, besąlygiškumo ir NATO kolektyvinės gynybos principų įgyvendinimu. Kitaip tariant, yra užtikrinamas atgrasymas, gynyba ir pilietinis pasipriešinimas.
Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nurodoma, kad karinei valstybės gynybai naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam reagavimui ir persigrupavimui, gerai sąveikai tarpusavyje ir su NATO sąjungininkų pajėgomis. Vis tik svarbiausias vaidmuo valstybės gynyboje yra skiriamas Lietuvos kariuomenei, kurios uždavinys naikinti priešą ir būti nuolat parengtai ginkluoto užpuolimo ar karinės jėgos demonstravimo atvejais.
Taikos metu kiekviena valstybės institucija, iš jai numatytos biudžeto eilutės, skiria lėšas savo personalo, infrastruktūros, ginkluotės ir technikos išlaikymui, atnaujinimui bei sąveikumo didinimui rengiantis ekstremalioms situacijoms, krizėms ar kariniams konfliktams. Tik paskelbus dalinę ar visuotinę mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, įsijungtų valstybės rezervo, užsienio pagalbos ir kiti centralizuoti valstybės institucijų ir gyventojų aprūpinimo mechanizmai.
Nuo 2015 m. vykstančiose nacionalinėse ir tarptautinėse pratybose, kuriose dalyvauja GP, ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviam vadovavimui. Karo padėties metu VSAT, VAD, VST tampa pavaldžios ir atskaitingos ginkluotųjų pajėgų vadui (GPV) bei vykdo valstybės ginkluotos gynybos ir ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planuose numatytas užduotis. GPV, atsižvelgdamas į valstybės ginkluotos gynybos poreikius, užtikrina šių tarnybų funkcijų atlikimo tęstinumą.
Kitaip tariant, GP sudarančios tarnybos, net ir karinio konflikto metu, toliau vykdys savo tipines (specifines) užduotis, glaudžiai sąveikaudamos su Lietuvos kariuomene ir sąjungininkų pajėgomis. Ryšys su vadavietėmis ir aukštesniais vienetais turės būti užtikrintas, tačiau logistinis aprūpinimas, ekipuotė, ginkluotė, transporto priemonės lieka pajėgų atsakomybėje.
Teiginys, kad visoms valstybės ginkluotosioms pajėgoms yra taikomi vienodi NATO standartai, nėra teisingas. Iš tiesų, NATO standartai taikomi tik Lietuvos kariuomenės NATO identifikuotiems vienetams, kai tuo tarpu kitos pajėgos ir tarnybos turi užtikrinti maksimalų sąveikumą krizės ar karo metu. NATO apibrėžia gynybos išlaidas kaip lėšas, pirmiausiai skiriamas kariuomenei ir jos pajėgoms – sausumos, oro, jūrų, specialiųjų pajėgų, medicinos, logistikos, kibernetinio saugumo ir kt. „Kitų pajėgų‘‘ (priklausančių vidaus reikalų sistemai) tam tikri atskiri vienetai gali būti proporcingai finansuojami iš gynybos biudžeto tik tokiu atveju, jei jie turi tokį patį karinį parengtumą kaip kariniai vienetai, turi vienodą ekipuotę ir ginkluotę, gali būti priskirti karinio vieneto pavaldumui ir dislokuoti tarptautinės operacijos rajone.
Apibendrinant komentarą galima teigti, kad vienodas GP aprūpinamas ginkluote ir ekipuote iš valstybės gynybai skiriamų lėšų neatliepia gerosios NATO šalies praktikos. Tai prieštarautų tiek esamiems įsipareigojimams NATO dėl išlaidų gynybai, tiek ir Europos Sąjungos (ES) finansavimo vidaus reikalų sričiai principams. O juk vien tik iš ES fondų 2014–2020 m. laikotarpiu buvo skirta daugiau kaip 350 mln. eurų, sienos apsaugos stiprinimui ir kitoms sritims.
Dažnai žvalgantis į valstybės gynybos biudžetą, neretai pamirštama, kad krašto apsauga pagal finansavimą yra penktoje vietoje, o įskaičiavus ES paramos lėšas gal ir dar žemiau. Reikia tikėtis, kad ateityje valstybės gynybos biudžetas nebus politinių spekuliacijų objektu, o Lietuva išliks pavyzdine įsipareigojimus NATO vykdančia valstybe.
