Nuomonės

2021.08.05 19:00

Dainius Pūras. Migracijos krizė kaip Lietuvos galimybė

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius, LRT.lt2021.08.05 19:00

Prieš keletą metų, kai buvau vienas iš Jungtinių Tautų specialiųjų pranešėjų, teko gilintis į migracijos reiškinio ir jo paliestų žmonių problemas. Tiesiogiai susidūriau su realybe, kaip priima neteisėtus migrantus Malaizija, Libanas, Graikija, Kroatija, Kanada. Nors mano mandatas buvo teisė į sveikatą, o su migrantų klausimais darbavosi kiti nepriklausomi ekspertai, vis tik, prasidėjus vadinamajai migrantų krizei, ryžausi gilintis ir parengti ataskaitą ir aš šiais klausimais – kas gi vyksta migracijos, sveikatos ir gerovės sankirtoje.

Apsistojau ties visuomenės dvasine sveikata. Tyrinėjau, kaip migracija ir su ja susijusios problemos – pirmiausia diskriminacija ir neapykantos migrantams kurstymas – paliečia šių ir kitų žmonių psichikos sveikatą ir emocinę gerovę.

Tuo metu po pasaulį agresyviai plito populistinio nacionalizmo virusas. Europoje V. Orbanas, JAV D. Trumpas, o ir kiti „strongmenai“ lenktyniavo, kuris labiau pažemins migrantus, ieškančius pakenčiamos vietos gyventi jiems ir jų vaikams. Toks ciniškas būdas „sutelkti tautą“, kaip žinia, dažnai patinka rinkėjams.

Kuo labiau gilinausi į pasaulinio masto migracijos problemas, tuo aiškesni man darėsi keli dalykai. Tiesą sakant, nieko naujo neišradau. Visi išmintingi principai yra išguldyti tarptautiniuose susitarimuose. Belieka juos nuosekliai įgyvendinti.

Žmonės keliavo, keliauja ir keliaus, bėgdami nuo karo ir skurdo, ieškodami oraus ir prasmingo gyvenimo galimybės. Su klimato kaita, regioniniais konfliktais, diktatūrų siautėjimu – migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų daugės.

Lietuviai tai turėtų suprasti ne blogiau už kitus, nes patys yra klajūnai. Ne viena Lietuvos gyventojų karta turi visokiausių patirčių – kaip tave priima, kai atvyksti iš kitur, ir nebūtinai tai darai legaliai.

Migracija yra pirmiausia pozityvus procesas. Gali laimėti abi pusės. Esama daugybė pavyzdžių, kai migrantai ir pabėgėliai stipriai prisidėjo prie sėkmingos valstybės, juos priėmusios, raidos. Tačiau esama ir rimtų grėsmių – jei priimant migrantus nebus laikomasi gyvenimo patikrintų principų.

Didžiausia grėsmė – kai eskaluojama panika, kad „atėjūnai“ kelia pavojų vietinių gyventojų gerovei ir saugumui. Didžiausia atsakomybė čia tenka neatsakingai besielgiantiems politikams ir visuomenės lyderiams.

Todėl 2018 m. ataskaitoje JT Generalinėje Asamblėjoje perspėjau JT valstybes nares dėl blogiausio scenarijaus. Jei politikai ir kiti visuomenės lyderiai imasi ksenofobinių žodžių ir veiksmų, kursto susipriešinimą tarp atvykstančių ir vietinių žmonių, skleidžia pramanus, skatina neapykantą – taip jie daro nepataisomą žala ne tik migrantams, bet ir juos priimančios valstybės bei visuomenės sveikatai ir gerovei. Ilgiems dešimtmečiams apnuodijama emocinė ir socialinė aplinka, vaikai ir jaunimas iš suaugusiųjų sužino apie tai, kad kitų tautybių ir rasių žmonės esą visaip grėsmingi ir pavojingi bei savo atvykimu ir buvimu šalia esą kenkia jų saugumui bei gerovei. Taip užsukamas naujas neapykantos, diskriminacijos, kitokių žmonių atstūmimo ratas. Jokios gerovės valstybės taip „investavęs“ nebesukursi.

Turime susitelkę atremti ciniškus bandymus kelti paniką ir sumaištį, demonizuoti migrantus, nuversti mūsų visų išrinktą valdžią. Provokacijų dar bus daug. Joms turime būti pasirengę.

Ar tada, 2018 m., pristatydamas daug dėmesio susilaukusią ataskaitą Jungtinėms Tautoms nujaučiau, kad šios mano įžvalgos ir rekomendacijos vieną dieną taps aktualios ir Lietuvai, kuri pirmiausia nutars patirties pasisemti iš tos pačios Viktoro Orbano užvaldytos Vengrijos?

Taip ir ne. Aišku, kad Baltarusijos totalitarinio režimo aktyvų vaidmenį, šiam klastingai pasirinkus eskaluoti būtent neteisėtos migracijos į Lietuvą reiškinį, numatyti buvo sunku.

Tačiau, antra vertus, visada buvo aišku – Lietuva negali ilgai išlikti nepaliesta pasaulinių su migracija susijusių procesų konteksto. Jei jau tampame – o tampame – sėkmės valstybių klubo nare, vienokiu ar kitokiu būdu Lietuvoje gausės iš kitų pasaulio kraštų atvykusių žmonių.

Kada tai įvyks – buvo tik laiko klausimas. Būdas, kaip tai įvyko, yra ypatingas. Bet šis būdas, kaip jį bepavadintume (hibridinė ataka ar dar kaip nors kitaip) nepanaikina nė vieno įpareigojimo gerbti Lietuvoje jau atsidūrusių žmonių – vaikų, moterų, vyrų – teises.

Šiandien, kai santykiai pasienyje su Baltarusija yra įkaitę ad maximum, labiau negu kada anksčiau, svarbu pasirinkti geopolitinę Lietuvos kryptį. Tokiais atvejais lemiamas yra žmogaus teisių standartų laikymosi (ar atsisakymo) veiksnys.

Galimi du keliai. Pirmasis – keliame (ar bent jau nenuleidžiame) žmogaus teisių kartelę, apsivalome nuo totalitariniams režimams būdingo cinizmo, kai svarstomos pažeidžiamoms grupėms priklausančių žmonių teisės, ir taip artėjame prie sėkmingiausių liberalios demokratijos pavyzdžių (Šiaurės šalys, Vokietija, Nyderlandai, kt.). Arba žengiame tuo keliu, kurį rinktis provokuoja nedraugiški režimai kaimynystėje, ir pasiduodame kaimyninių diktatūrų provokacijoms bei, lygiuodamiesi į jų pamėgtas praktikas, paminame ištisų žmonių grupių teises.

Klausimas dėl dviejų kelių nėra retorinis. Šiandien susiduriame su grėsme, kad žmogaus teisės Lietuvoje gali būti paaukotos, o tai būtų didžiulė klaida.

Ta migrantams skirta retorika ir siūlymai, kuriuos naudoja bei teikia nuo pat krizės pradžios nemažai politikų ir elito atstovų, yra apgailėtini. Jie nuodija Lietuvos dvasinį audinį, žaloja ne tik atvykusiųjų, bet ir Lietuvos piliečių sveikatą ir gerovę, tarpusavio santykių kokybę. Jie artina Lietuvą geopolitine prasme prie tokių valstybių, kaip Rusija, Baltarusija ir Orbano Vengrija. Juk Lietuva dabar savo požiūriu į migrantus, dažnais siūlymais ir veiksmais, nukreiptais prieš juos, bando konkuruoti su Lukašenkos veiksmais. Leitmotyvas žinios, kurią pasiuntė nuo pat šios krizės pradžios pseudopatriotiniai politikai ir Lietuvai, ir pasauliui, yra aiškus: padarysime viską, kad pasaulis suprastų – Lietuva yra labai nesvetinga vieta atvykti, gyventi ar laikinai būti, ir tai privalo pajusti visi, kurie pabandys pretenduoti į pabėgėlio ar prieglobsčio prašytojo statusą ar naudoti Lietuvą kaip tranzito valstybę.

Trumpoje perspektyvoje galima suprasti šitokią žinią kaip pragmatišką atgrasymo būdą. Bet ilgesnėje perspektyvoje visi šie bandymai sukurti naują Lietuvos įvaizdį gali mums brangiai kainuoti. Nebent iš tikrųjų politinis Lietuvos elitas raidos modeliu jau pasirinko ne klestinčių ES valstybių, o dabartinės Vengrijos scenarijų.

Kol kas čia reikalai gana prasti. Ypač nerimą kelia po Lietuvą sklandančios nuostatos visaip priešintis migrantų apgyvendinimui, gąsdinant vieniems kitus, kad gyventojų saugumui iškils daug grėsmių, jei migrantai gyvens šalia.

Kaip ir kiekviena krizė, taip ir ši yra ir didelė Lietuvai grėsmė, bet ir nauja galimybė. Nedraugiški diktatoriai mūsų kaimynystėje ir jų gausūs politikos technologai tikisi su šiuo migrantų srautu sustiprinti Lietuvoje ir šiaip jau stiprias egocentrizmo, primityvaus nacionalizmo, rasizmo, kitų „tradicinių vertybių“ apraiškas ir sukelti žmogaus teisių standartų bei demokratijos regresą. Kad jiems tai nepavyktų – didele dalimi priklauso nuo mūsų visų.

Nors viešojoje erdvėje kaupiasi vis daugiau neramių regreso ženklų, bet yra pagrindo ir nuosaikiam optimizmui. Nepamirškime, kad neseniai vykusius Seimo rinkimus laimėjo visuotinius žmogaus teisių principus gerbiančios politinės jėgos. Ir valdžioje, ir visuomenėje yra daug sveikų jėgų, kurios didžiausia vertybe laiko pagarbą kiekvieno žmogaus (taigi ir neteisėto migranto) teisėms bei orumui. Savo misiją – keisti iš slogios praeities atsineštus ydingus visuomenės papročius atstumti bet kokius kitokius žmones – galėtų ir turėtų atlikti universitetai, mokslo, meno ir kultūros elitas.

Turime susitelkę atremti ciniškus bandymus kelti paniką ir sumaištį, demonizuoti migrantus, nuversti mūsų visų išrinktą valdžią. Provokacijų dar bus daug. Joms turime būti pasirengę. Demokratijoje turime kantriai mokyti vienas kitą atskirti dalykus. Viena yra nuomonių įvairovė, ji visada bus, tą įvairovę turime saugoti bei atsakingai ja naudotis. Visai kas kita yra neapykantos kitokiems žmonėms kurstymas, jų orumo žeminimas, tarptautinių įsipareigojimų nepaisymas, trukdymas valstybės institucijoms vykdyti būtinas krizei įveikti priemones. Privalome stabdyti šitaip veikiančius.

Lukašenkos režimui tikintis vienokio efekto Lietuvos raidai nuo jo paskatinto migracijos srauto, mes galime ir privalome šią krizę paversti Lietuvos galimybe. Tai nebus lengva. Bet nėra neįmanoma.

Be abejo, viena svarbi bendro darbo kryptis yra sustabdyti atvykstančiųjų srautus. Bet privalome siekti balanso, kuris dabar sutrikęs – skubiai turime imtis darbų kitame vienodai svarbiame fronte. Kol vyksta rimtas darbas suvaldant neteisėtų migrantų srautą ir užtikrinant sklandų pasieniečių darbą, būtina su ne mažesnėmis pajėgomis bei politine valia veikti užtikrinant, kad Lietuvoje dabar jau gyvenantys migrantai nepatirtų jų orumo žeminimo.

Kol kas čia reikalai gana prasti. Ypač nerimą kelia po Lietuvą sklandančios nuostatos visaip priešintis migrantų apgyvendinimui, gąsdinant vieniems kitus, kad gyventojų saugumui iškils daug grėsmių, jei migrantai gyvens šalia.

Mažiausiai dabar reikalingas toks panikos ir supriešinimo kurstymas. Turime tinkamai pasirengti rimtam išbandymui. Migrantų srauto suvaldymo klausimas – kaip dramatiškai jis dabar neatrodytų, anksčiau ar vėliau bus išspręstas, o tvora vargu, ar bus dar reikalinga tuo metu, kai / jei ji bus pagaliau pastatyta. Tuo tarpu kitas klausimas – kaip gyvensime kartu su tūkstančiais atvykusių į Lietuvą žmonių – nėra laikina problema. Todėl šis antrasis klausimas šalia pirmojo kaip lygiavertis turi tapti visuose Lietuvos valdžios ir visuomenės darbotvarkės lygiuose.

Rizikuoju būti išjuoktas, bet sakau – turime dabar istorinį šansą, pratęsdami 30 m. atkovotos laisvės įdirbį, dar sparčiau sveikti kaip visuomenė. Jei nužmoginsime atvykusius į Lietuvą žmones, nužmoginimas grės ir mums patiems

Švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, kultūra – štai kur laukia svarbiausi darbai, imantis išmintingos integracijos, neskirstant Lietuvoje gyvenančių žmonių į „mus ir juos“.

Juk dauguma šiais mėnesiais atvykstančiųjų užsibus Lietuvoje dėl įvairių priežasčių. Kai kurie liks gyventi, o dar kai kurie ilgainiui taps ir Lietuvos piliečiais, kuriais didžiuosimės.

Visas šis procesas turi daug vilkduobių. Mūsų rankose – ar jis taps Lietuvos sėkmės, ar nesėkmės istorija. Aš matau nemažą sėkmės istorijos galimybę. Daug metų buvusi tolerantiška, per holokaustą Lietuvos visuomenė palūžo ir aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų išnaikinimo. O dar pridėjus sovietinio eksperimento dešimtmečius, Lietuvos visuomenės audinys patyrė demoralizaciją ir prarado daug geriausių bruožų. Rizikuoju būti išjuoktas, bet sakau – turime dabar istorinį šansą, pratęsdami 30 m. atkovotos laisvės įdirbį, dar sparčiau sveikti kaip visuomenė. Jei nužmoginsime atvykusius į Lietuvą žmones, nužmoginimas grės ir mums patiems. O jei juos ne nužmoginsime, o įgalinsime, tai prisidės prie Lietuvos visuomenės įgalinimo ir valstybės klestėjimo.

Gerųjų praktikų – kaip padaryti, kad būtų gerai ir priimantiems, ir atvykusiems, yra daugybė, ir ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Užaugo nauja karta jaunimo, kuri nebebijo kitokių žmonių, ir, politikų pašaukta, smagiai kibtų į bendrą darbą. Kol kas, deja, diktuoti politinę darbotvarkę bando „tradicinių vertybių“ atstovai, siaurakaktį nacionalizmą supriešindami geriausiems dalykams, ką turi šių laikų pasaulis ir Europa – šiuolaikiniai žmogaus teisių principai, bendražmogiškos vertybės, empatija, tvirtas „ne“ smurtui, diskriminacijai, neapykantai, oraus gyvenimo užtikrinimas tiems, kurie yra pažeidžiamiausi.

Tokie iššūkiai grūdina, išbando valstybės ir visuomenės brandumą. Svarbiausia dabar nepalūžti ir atsilaikyti išorės bei vidaus frontuose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.