Nuomonės

2021.05.26 20:06

Dainius Pūras. Apie mobingą sveikatos sistemoje – gal jau laikas žvelgti giliau?

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius, LRT.lt2021.05.26 20:06

Apie tai esu daug kartų kalbėjęs ir rašęs. Taip pat ir prieš 20 metų, kai turėjau, kad ir neilgai trukusią, galimybę stabdyti šlovingomis vis dar vadinamas tradicijas Lietuvos akademinėje medicinoje. 

Deja, pelkė tada užsitraukė, ir tradicijos, lemiančios daugelį grėsmingų simptomų, tarp jų mobingą, pseudomokslą, korupcijos ir nepotizmo apraiškas, ir toliau buvo skatinamos. Nes kai dauguma užsimerkia ir apsimeta, kad viskas gerai, tai skatina metastazių plitimą. Prieš trejus metus teko kreiptis su atviru laišku į VU vadovybę ir priminti, kad ne tik Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), bet ir universitetai atsako už tai, kokias žinias siunčia visai Lietuvos sveikatos sistemai dvi akademinės medicinos tvirtovės. Seimas tuo metu bent jau reagavo surengtu dviejų Seimo komitetų posėdžiu apie padėtį akademinėje medicinoje. Bet abu universitetai pasirinko tęsti tradicijas, taigi ir dangstyti jų sukeliamus reiškinius.

Taip sulaukėme vienos savižudybės, dabar ir kitos, ir vėl ieškome kaltųjų. Tačiau nedrįstame pažvelgti giliau. Todėl, kaip ir prieš porą metų, esama pavojaus pasirinkti vien „simptominį gydymą“. Lyg nežinotume, kad tai nėra veiksminga.

2020 m. lapkritį, pasiklausęs puikios LRT RADIJO laidos su Rasa Tapiniene, Seimo narėmis Jurgita Sėjoniene ir Paule Kuzmickiene, gydytojomis Urte Builyte ir Ieva Norkiene, pasidalijau feisbuko paskyroje įžvalgomis. Kadangi tomis savaitėmis savižudybės ar ko nors panašiai tragiško nebuvo, tai nelabai kam įdomus buvo tas mobingas. Juk viską nustelbė pandemija, ir daug kam sistemoje, alergiškoje permainoms, tokie nustelbimai yra patogūs.

Todėl dabar, kai vėl daug kalbama apie mobingą sveikatos sistemoje, dalijuosi praeito lapkričio bei naujai išnešiotomis įžvalgomis. Gerai, kad pagaliau aptariamos viešos paslaptys – daug skaudžių problemų, susijusių su medikų emocine (ne)sveikata, ir kaip sistema šią sveikatą ignoruoja ir žaloja.

Ar ne ironiška, kad būtent per ilgai trunkančias medicinos studijas ir dar ilgus rezidentūros metus būsimi gydytojai de facto mokosi, kaip prisitaikyti prie demoralizuotos sistemos ir kaip, užsimerkus prieš daugelį stebimų reiškinių, išgyventi joje?

Vis tik norėtųsi iš tų, kurie nori permainų, gilesnių įžvalgų ir dar didesnio atvirumo. Svarbu būtų įvardyti gilumines priežastis ir tikrąsias sveikatos sistemos veiksmingo „gydymo“ kliūtis. Simptominio gydymo (pavyzdžiui, psichologinė pagalba mobingo aukoms) tikrai nepakaks.

Pavyzdžiui, tebevengiama atvirai kalbėti apie tai, kad toksiški hierarchiniai Lietuvos medicinos sistemos veikimo mechanizmai daugiausia nulemti nesveikų, bet dar vis palaikomų akademinės medicinos tradicijų. Be tokio viešo diskurso permainų nebus.

Ne kartą, bent jau Vilniuje, buvusiems bandymams pereiti prie 5 žvaigždučių medikų rengimo ir kitaip „pravėdinti“ sistemą akademinės medicinos elitas, siekdamas išlaikyti sistemos kontrolę ir senų laikų papročius, pasipriešino.

Dabar jau ir profesūros karta pasikeitusi. Bet negi išduosi mokytojų skiepytas vertybes, nors jų tikrai būta visokių. Kol kas sistemines bėdas užprogramuojančių tradicijų tęstinumas išlieka kaip puoselėjama vertybė, taip suvokiant lojalumą ir padorumą. O dar galima meistriškai piktnaudžiauti akademinės autonomijos principu, parenkant sau naudingus prioritetus ir apsiginant nuo retkarčiais pasitaikančių kritikų.

Ar ne ironiška, kad būtent per ilgai trunkančias medicinos studijas ir dar ilgus rezidentūros metus būsimi gydytojai de facto mokosi, kaip prisitaikyti prie demoralizuotos sistemos ir kaip, užsimerkus prieš daugelį stebimų reiškinių, išgyventi joje? Iki šiol tarp medikų paplitusi nuomonė, kad bet koks išsišokimas (bet koks nenoras prisitaikyti prie ydingų tradicijų) šioje ypatingoje dviguboje (sveikatos ir aukštojo mokslo) sistemoje gali būti lemtinga klaida, jei tikėjaisi sėkmingos karjeros tėvynėje.

Nemažai talentingų medikų būtent todėl, o ne vien dėl atlyginimų, apsisprendė gyventi ir dirbti kitose valstybėse.

Iki šiol tarp medikų paplitusi nuomonė, kad bet koks išsišokimas (bet koks nenoras prisitaikyti prie ydingų tradicijų) šioje ypatingoje dviguboje (sveikatos ir aukštojo mokslo) sistemoje gali būti lemtinga klaida, jei tikėjaisi sėkmingos karjeros tėvynėje.

Ar ne ironiška, kad permainos pačioje sveikatos sistemoje – na, kad ir kovojant už žalią šviesą moderniems ir prieinamiems psichosocialinės pagalbos būdams ir proveržį Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje – blokuojamos ne kokių nors mistinių jėgų, o vėlgi naudojantis de facto akademinės medicinos atstovų iki šiol turima veto teise?

Vienas pasiūlymų būtų toks. Gal užuot kūrę išskirtinę psichologinės pagalbos tarnybą medikams, pasiekime, kad Lietuvoje ne tik medikams, bet ir kitiems piliečiams, kai to reikia, būtų prieinama kokybiška psichikos sveikatos priežiūra, o ne vien psichotropinių vaistų dosnus skyrimas?

Ir dar viena kita įžvalga.

Man yra tekę dėstyti įvairiuose fakultetuose, ir nesunku pastebėti skirtumą. Lyginant su kitais VU fakultetais, Medicinos fakultete studentai jaučiasi, švelniai tariant, mažiau saugūs, kai jie raginami įsitraukti į atvirą diskusiją ir kalbėti tai, ką jie iš tikrųjų galvoja.

Mobingas, nepotizmas, konformizmas, klientelizmas, elitizmas, anachronizmai medicinos studijų ir rezidentūros programose, piktnaudžiavimas akademinės autonomijos principu – tai vis simptomai uždaros sistemos, kurios įtakingi atstovai, suinteresuoti palaikyti status quo, atsisako akademinės medicinos turinio ir formų permainų. Nereikia stebėtis, kad taip diktuojant madas panašus svarbių klausimų tvarkymo stilius persmelkia ir visą likusią Lietuvos sveikatos sistemą.

Galima apibendrinti taip: turime tokią sveikatos sistemą, kokios esame nusipelnę – ir kaip pacientai, ir kaip medikai. Kol kas joje žmogaus teisės – ir pacientų, ir medikų teisės bei orumas – nerūpi sistemą užvaldžiusioms interesų grupėms, lenktyniaujančioms dėl įtakos įsisavinant brangioms biomedicinos technologijoms skiriamus milijonus.

Dedovščinos dvasia, primenanti caro ir sovietų laikų kariuomenes ir iš jų vadybos daug ką perėmusi, dar gaji šioje sistemoje. Prie demoralizacijos apraiškų prisideda ir tai, kad tarp lygių dalyvių sveikatos sistemoje, kaip jokioje kitoje, yra gerokai „lygesnių“. Sunku surasti kitą tokį sektorių, kuriame tokie dideli būtų atlyginimų skirtumai tarp „nusipelniusių gyventi geriau“ sistemos atstovų ir eilinių medikų. Ir tai – vien tik vertinant oficialias pajamas. Ir visai nebūtinai daugiausia uždirba gabiausi ir darbščiausi medikai.

Bandymai imtis permainų kol kas nesunkiai įveikiami, šiuos bandymus išjuokiant, bandytojus pamoralizuojant. Kam reikalingos tos permainos? Ar gražu kritikuoti kitus kolegas, kelti bangas, siekti destabilizuoti padėtį? Kam tos idėjos apie medikų ir pacientų emocinį raštingumą, kam tas modernių holistinės medicinos idėjų ir demokratijos principų diegimas, jei galima tęsti šlovingomis laikomas tėvyninės akademinės ir visos kitos medicinos tradicijas?

Iki šiol tokio pobūdžio įžvalgos, kokiomis čia dalijuosi, sulaukdavo oficialių sistemos lyderių ignoravimo arba kategoriško paminėtų problemų paneigimo. Jau nekalbant apie status quo ginantį medicinos elitą, vis dar nemažai yra ir eilinių medikų, kurie po tokių pasisakymų pakritikuoja, kad „dirbti reikia, o ne filosofuoti“. Tokios nuotaikos, kylančios iš išmoktos bejėgystės, kelia nerimą. Jei taip bus ir toliau, tai reikštų nelabai gerą prognozę visai mūsų sveikatos sistemai. Galima apibendrinti taip: turime tokią sveikatos sistemą, kokios esame nusipelnę – ir kaip pacientai, ir kaip medikai. Kol kas joje žmogaus teisės – ir pacientų, ir medikų teisės bei orumas – nerūpi sistemą užvaldžiusioms interesų grupėms, lenktyniaujančioms dėl įtakos įsisavinant brangioms biomedicinos technologijoms skiriamus milijonus.

Kiekvieną kartą keičiantis valdžioms, politikai praneša, kad revoliucijos nebus. Taip buvo ir šįkart, pradėjus dirbti naujai Vyriausybei. Kalbant apie sveikatos sektorių, man atrodo, be revoliucijos neapsieisime, jei iš tikrųjų norime permainų sistemoje. Galima, aišku, skirtingai suprasti žodžio „revoliucija“ turinį. Bet didžiausia blogybė būtų, jei vyktų ne revoliucija, o dar viena tokia „reforma“, kokių jau daug buvo per 30 metų – kai vis daugiau lėšų susigeria į sistemą, veikiančią jau aptartais būdais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt