Nuomonės

2021.03.09 19:29

Dainius Pūras. Moterų teisės – ar jau apsaugotos Lietuvoje?

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius2021.03.09 19:29

Taip jau nutiko istoriškai, kad iki šiol Kovo 8-oji ir jos paminėjimo kontekstas mūsuose turi visokių atspalvių. Kokie bebūtų mano kartos žmonių prisiminimai apie šios dienos minėjimą prieš daugiau kaip 30 metų, kokios bebūtų mūsų politinės pažiūros, visi turime suvokti, kad laukia dar daug bendrų darbų, siekiant lyčių lygybės ir kad būtų ne žodžiais, o kasdieniais darbais gerbiamos  moterų teisės.

Man daug kartų teko susidurti su moterų ir mergaičių teisėmis tarptautinėje orbitoje, kai buvau Jungtinių Tautų ekspertas – iš pradžių Vaiko teisių komiteto narys (2007–2011), o po to (2014–2020) – JT specialusis pranešėjas teisei į sveikatą. Pati jautriausia sritis, dėl kurios daug kartų teko turėti „hard talk“ su valdžios ir ne tik valdžios atstovais visuose kontinentuose – tai moterų teisės. O ypač – kaip apsaugoti moteris nuo smurto ir kaip apsaugoti jų lytinę ir reprodukcinę sveikatą bei su ja susijusias teises.

Lygiai prieš 4 metus 2017 m. kovo 8-ąją Airijos moterų koalicijos kvietimu praleidau Airijos parlamente, bendraudamas su šios šalies politikais būtent moterų teisių klausimais. Šiaip jau į Dubliną keliavau skaityti pagrindinio pranešimo Pasaulio moterų psichikos sveikatos kongrese. Atsižvelgdamas į kongreso pagrindinę temą, susiejau psichikos sveikatą su lytine sveikata ir moterų apsauga nuo smurto ir diskriminacijos.

Antroje dienos pusėje Airijos moterų koalicijos narės paprašė pagalbos ir pasiūlė pabendrauti su Airijos politikais. Pasiūlymas buvo kiek netikėtas, bet negi atsisakysi. Šiandien džiaugiuosi, kad simboliškai prisidėjau prie labai svarbių Airijos valstybės ir visuomenės sprendimų. Airija buvo viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje tuo metu vis dar labai griežtai buvo draudžiamas nėštumo nutraukimas. Kai po sudėtingų pokalbių su skirtingų požiūrių politikais išėjau iš Airijos parlamento (Oireachtas), didžiulėje aikštėje pamačiau tūkstančius žmonių. Tai buvo moterų teisių šalininkai, ir tik tada supratau, kad visi renginiai, kuriuose tą dieną dalyvavau, prasmingai susieti su Kovo 8-ąja. Buvo malonu pasijausti vienu iš gausybės Europos ir pasaulio piliečių, kuriems tai svarbu, ir prasmingai prisidėti prie kovos už moterų teises.

Po ilgos Airijos žmonių kovos už moterų teises neilgai trukus buvo pasiekta pergalė. Airiai 2018 m. referendume balsavo už tai, kad toks griežtas nėštumo nutraukimo draudimas būtų panaikintas. Beje, prieš tai, 2015-aisiais, vykusiu referendumu Airija žengė kitą žingsnį diskriminacijos panaikinimo link –panaikino iki tol buvusį vienos lyties santuokų draudimą.

O štai 2019 m. Airija žengė dar vieną žingsnį sveikesnės visuomenės link ir ratifikavo Stambulo konvenciją. Mano žiniomis, tradicinėmis vadinamos šeimos ne tik nuo šio sprendimo nenukentėjo per tą laiką, bet ir džiaugiasi, kad Airija vis labiau atsikrato diskriminaciją skatinančių tradicijų.

Dar prisimenu oficialų vizitą į Kroatiją šios šalies vyriausybės kvietimu 2016 m. pabaigoje. Tuo metu Kroatijoje aistringai, kaip dabar Lietuvoje, buvo diskutuojama dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Nors mano pareiškimas spaudos konferencijoje paskutinę vizito dieną nepatiko jėgoms, besipriešinančioms konvencijai, man buvo svarbu ne tai. Džiaugiausi, kai Kroatija 2018 m. ratifikavo Stambulo konvenciją.

Gerų žinių žmogaus teisių pasaulyje yra ir daugiau, galima būtų jas ilgai vardinti. Deja, tęsiasi ir išpuoliai prieš pamatines žmogaus teises. Po pasaulį, neaplenkiant ir Europos, tebeplinta pavojingas žmogaus teisių ir laisvių niekinimo virusas, ir niekas nenukenčia nuo šios nevykusios mados taip stipriai, kaip moterys. Kuriamos ir skleidžiamos naujos šio „viruso“ atmainos. Dažnai veidmainiškai prisidengiama „tradicinės šeimos vertybių“ gynimu, net nepasidomint, kur, kaip ir kokiu tikslu atsirado ir buvo paskleista ši koncepcija. Žmogaus teisių ekspertai nerimauja, kad kai kuriose valstybėse vyksta regresas, bandant moteris sugrąžinti į jų „tradicinę vietą“, pirmiausia kaip vaikų gimdytojas ir augintojas bei namų tvarkytojas.

Kai kuriose Europos valstybėse įsigudrinta netgi sukelti sumaištį tokiu klausimu, kaip Stambulo konvencijos ratifikavimas. Deja, šis reiškinys neaplenkė ir Lietuvos. Šiandien skaitau ir girdžiu jau mintinai kažkada išmoktus Kroatijoje ir kitose valstybėse skleistus pramanus apie tariamas Stambulo konvencijos grėsmes. Kodėl šiems absurdiškiems gąsdinimams ir jų skleidėjams Lietuvos visuomenė neparodo, kur yra jų vieta? Ar ne keista, kai nevyriausybinių organizacijų, ginančių moterų teises, primenančių Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, ekspertai turi nepaliaujamai aiškinti ir netgi aiškintis – kodėl jie ragina Lietuvos Seimą ratifikuoti konvenciją, padėsiančią stabdyti smurtą prieš moteris?

Ar neturėtų būti aišku, kad tai yra vienas iš būdų lygiuotis į sėkmingiausias gerovės prasme valstybes, jau ratifikavusias šią konvenciją? Kodėl rimtai vertinamos oponentų kurstomos moralinės panikos atakos, jokio racionalaus pagrindo neturinčios sąmokslo teorijos apie tai, kad esą šios konvencijos ratifikavimas kelia grėsmę Lietuvai?

Lietuva turi susitelkti, kad atremtų šią moralinės panikos ataką prieš pamatines vertybes. Viskas bus gerai su šeima, visuomene, valstybe, jei išmokysime vieni kitus gerbti kiekvieną žmogų, gyventi be smurto ir be diskriminacijos. Priklausomybė nuo kai kurių tradicijų, palaikančių terpę smurtui, nėra amžina. Laikas su šia priklausomybe atsisveikinti, kaip tai daro daug valstybių, taip pat ir tos, kuriose yra didelė Katalikų bažnyčios įtaka. Įveikiant su lytimi susijusį smurtą bei jį lemiančius tradicijų suformuotus stereotipus, Stambulo konvencija Lietuvai būtų labai reikalingas dokumentas.

Šiandien skaitau ir girdžiu jau mintinai kažkada išmoktus Kroatijoje ir kitose valstybėse skleistus pramanus apie tariamas Stambulo konvencijos grėsmes. Kodėl šiems absurdiškiems gąsdinimams ir jų skleidėjams Lietuvos visuomenė neparodo, kur yra jų vieta?

Primesta diskusija dėl kelių žodžių – visų pirma dėl lyties socialiniu aspektu (gender) – yra dirbtinė. Akivaizdu, kad kultūriniai ir socialiniai veiksniai nemaža dalimi lemia berniukų ir vyrų bei mergaičių ir moterų elgesį. Mes Lietuvoje esame atėję iš tradicijų, kuriose istoriškai susiklostę galių santykiai ilgai kūrė ir tebekuria terpę smurtui, ir visų pirma – smurtui prieš moteris. Todėl Stambulo konvencija ir pabrėžia, kad lyčių stereotipai (ko tikimasi tokioje „tradicinėje“ visuomenėje iš moterų ir iš vyrų) yra ne biologinės lyties, o lyties socialiniu aspektu (gender) produktas. O smurtas, kuris liejasi laisvai dėl tokių susiklosčiusių galių santykių, yra smurtas lyties pagrindu (gender based violence). Ir visai ne Stambulo konvencijoje apie tai parašyta pirmą kartą. Šie terminai jau yra ir kituose dokumentuose, kurie veikia taip pat ir Lietuvoje.

Šiaip jau moralines panikos atakų Lietuvoje būta nemažai ir iki dabar vykstančio išpuolio. Prisiminkime, kaip 2009 m. buvo išpurenta dirva „violetiniam“ košmarui. Po to visuomenė buvo gąsdinama tam tikrų laikraščių, kad viename Vilniaus vaikų darželyje vaikai esą „tvirkinami“ pagal danišką metodiką. Taip buvo pristatyta visuomenei puiki programa, kurią pasitelkiant berniukai ir mergaitės mokomi geriau suprasti vieni kitus. Tokiais gerųjų praktikų patikrintais būdais galima padėti būsimiems vyrams atsikratyti tariamo vyriškumo ir nesmurtauti prieš moteris.

Nesvarbu, kas būdavo valdžioje, bet po tokių „demaskavimų“ paprastai valdžios institucijos išsigąsdavo pseudopatriotinių moralistų ir žadėdavo visuomenei, kad tokių eksperimentų su Lietuvos vaikais nebebus.

Rimtą tradicionalistų, kurie saugotinomis tradicijomis pasirinko Lietuvos priklausomybę nuo smurto kultūros, puolimą teko atlaikyti prieš keletą metų, kai Seimas pagaliau priėmė „vaikų nemušimo“ įstatymą.

Dabar turime atlaikyti išpuolius prieš Stambulo konvenciją. Sprendimas atidėti jos ratifikavimą Seimo rudens sesijai tebūnie taktinis, nors, mano nuomone, nereikėtų tikėtis, kad priešininkai nebedarys spaudimo. Bet gal iki rudens rasis Lietuvoje žymiai daugiau įtakingų mokslo, kultūros ir kitų sričių atstovų, kurie paaiškins klaidinamai visuomenei, kad ši konvencija yra naudinga Lietuvai, o ne žalinga. Kelias į gerovės valstybę eina per pamatinių žmogaus teisių įtvirtinimą, pradedant nuo vaikų teisių ir moterų teisių, ir per atsisakymą toleruoti bet kokią diskriminaciją ir bet kokį smurtą. Smurto ir diskriminacijos lyties pagrindu Lietuvoje yra stipriai per daug, todėl ratifikuoti Stambulo konvenciją bus labai svarbus Lietuvai žingsnis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt