Nuomonės

2021.04.20 11:14

Egidijus Aleksandravičius. Rinkimai po rinkimų

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, LRT.lt2021.04.20 11:14

Lietuviška pandemija iki rakto skylutės susiaurino viešąjį akiratį, tad rinkimų įstatymų keitimo klausimai yra šiokia tokia atgaiva minčiai. Tai ne ironija. Sutinku su Kęstučiu Girniumi, Delfyje teigiančiu, kad svarbių, mūsų demokratijos kokybę galinčių lemti įstatymų priėmimas siaučiant pandemijai ir jos valdytojams būtų labai neprotingas elgesys. Pridurčiau: būtų blogiau nei meilė choleros metu pagal Marguez‘ą.

Tačiau viliuosi, kad judėjimo ir veiksmų suvaržymai neturi surakinti minties darbo. Bent šis tas rimto gali atsirasti mūsų ribotoje žiniasklaidoje. Ir dar pridursiu, kad pritariu Girniaus nuomonei dėl bergždžių argumentų Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose atžvilgiu. Netobulas, šiokią tokią tradiciją sukaupęs mūsų rinkimų įstatymas yra geras kompromisas, ir paliktinas ramybėje. Proga pakartoti Jurgį Gimberį: lazda turi du galus, bet vidurį tik vieną.

Šiuo klausimu ginčijantis, regis, būtina neužmiršti, kad trumpoje Kovo 11-sios Respublikos istorijoje, konservatoriau jau yra įrašę vieną tautos atstovybės rinkimų tvarkos keitimo epizodą. Pamenate, po didžios Tėvynės sąjungos pergalės pirmo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje jie panūdo įvesti vieno turo Seimo rinkimų taisyklę. Įvedė, pralaimėjo, tada vėl prie sveiko proto buvo sugrįžta, o šiandien kaip ir pamiršta. Nežinia, kodėl ir kokiems šios partijos veikėjams pasireiškia šie polinkiai, arba simptomai. Tai rimtesnių tyrinėjimų ir galimos disciplinos- politikos psichoanalizės uždavinys.

Tačiau metus akmenį platesnių svarstybų tvenkinį, kreipčiau savo akis ir ausis į toje pačioje kompanijoje skambantį siūlymą, neva, kompleksiškai keisti rinkimų papročius, nepaliekant ramybėje ir prezidento. Na, ironizuojant, kad visai viskas būtų taip paprasta ir vienoda, kad net Seime ir vyriausybėje suprastų. Bent jau taip, kaip be abejonių suprantama ir be ginčų priimama tradicija tampanti partinių sąrašų nepartinė lyderystė. Sauliaus Skvernelio epizodas valstiečių gretose, ir dar nepasibaigęs Ingridos Šimonytės žygis konservatorių priešakyje yra puikus pretekstas konstituciniams apmąstymams. Net tiems konservatoriams, kurių politinis pajėgumas toliau aritmetikos nepasislinko.

Pamenate, po didžios Tėvynės sąjungos pergalės pirmo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje jie panūdo įvesti vieno turo Seimo rinkimų taisyklę. Įvedė, pralaimėjo, tada vėl prie sveiko proto buvo sugrįžta, o šiandien kaip ir pamiršta

Ši nepartinių vedlių praktika per ilgesnį laiką susilaukė visokių nuomonių. Patys tokių rinkiminių sąrašų vedliai irgi nesyk pūstelėjo viešumon vienokių ar kitokių paaiškinimų miglas. Dabar man rūpi bendresnės įžvalgos ir iš jų plaukiantys dar rimtesni klausimai. Pirmiausia teigiu, šitaip mūsų Respublikoje susiklostė ne dėl ko kito, bet tik dėl itin prieštaringos nepartinio prezidento konstitucinės nuostatos. Skvernelis ir Šimonytė – tai vis nelaimėję ir nepasenę pretendentai į Daukanto aikštės rūmus. Kaip čia stosi į partiją, jei paskui reikės būti nepartiniu laimėtoju?

Nerašyta ir Algirdo Brazausko pradėta taisyklė šiandien yra daug daugiau Lietuvai reiškianti, nei mišri Seimo narių prigimtis. Politinė tikrovė čia remiasi fikcija: LDDP lyderis tampa nepartiniu prezidentu, o po kadencijos – vėl realiu persimainiusios partijos nariu. It kokiame sovietiniame anekdote, matom, kaip yra, bet juk kitaip parašyta. Apytamsiam politiniam-partiniam elitui ir jų skonį ir kvapą atliepiančiai liaudžiai visa tai priimtina, prie to prisitaikyta, susigyventa, ir jau senai pamiršta.

Prezidento nepartiškumo sąlyga lietuvius yra atvedusi prie skirtingų pasekmių. Štai Valdas Adamkus stovėjo ant dešimtmečius veikusios Santaros-Šviesos intelektualinio sambūrio pamatų, ir ko gero, vienintelis iki šiolei galėjo nemelagingai nepartiškumą įgyvendinti su bendra nauda. Bet jis toks iki šiolei buvo vienintelis. Kiti, kaip buvusi kompartijos narė Dalia Grybauskaitė, arba (net nežinau biografijos smulkmenų) Gitanas Nausėda laisvos pilietinės visuomenės papročių nebuvo pažinę, tad jie turėjo tik tokį pasirinkimą: arba tapti gilėjančios valstybės tarnybų vyriausiu viršininku, arba tų pačių tarnybų tarnu.

Girdžiu: be Konstitucijos sakinio keitimo svarstybos neturi prasmės. Taip pat sakau, kad mūsų Konstitucija jau gana anksti pradėjo rodyti ženklus, kad joje yra tokių dalykų, kurių nėra mūsų visų gyvenamoje tikrovėje, ir priešingai – mūsų tikrovėje yra kultivuojami tokie dalykai, kuriuos pagrindiniame įstatyme vertėtų apibrėžti. Suvaržymai gali užtrukti visą pavasarį, o gal net ilgesnę viešo gyvenimo atkarpą. Siūlau keisti, atrodytų, visai niekam netrukdančią Lietuvos prezidento nepartiškumo nuostatą. Partinis ar nepartinis kandidatas bus mūsų valstybės vadovu – spręsti tautai. O nepartiniai partijų sąrašų vedliai galėtų nuoširdžiai imtis idėjų, dėl kurių įgyvendinimo verta gyventi. Taip ir partijos galėtų sustiprėti, ir nustoti grasinti, Girniaus komentaro žodžiais, kad servilizmo aukos mus imtų valdyti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt