Nuomonės

2021.07.19 17:48

Romas Lazutka. Pensijų revoliucija – stažas nebeturės prasmės

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius, LRT.lt2021.07.19 17:48

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia pasiūlymą sparčiau didinti pensijos bendrąją dalį tiems, kurių draudimo stažas nesiekia būtinojo (32 m.). Tokiu būdu būtų laipsniškai mažinamas pensijų dydžio skirtumas tarp tų, kurie dirbo ir mokėjo įmokas „Sodrai“ trumpą ir ilgą laikotarpį. Siūlymas, žinoma, skamba kontroversiškai. Ir gal tik vasaros vidurys saugo ministeriją nuo audringos kritikos. 

Argumentas kritikai – „tinginių“ ir mokesčių vengusiųjų pensijų dydis artinamas prie sąžiningų mokesčių mokėtojų. O juk dešimtmečius žmonės buvo raginami vengti šešėlinės darbo rinkos, buvo perspėjami, kad senatvėje liks be adekvačios pensijos. Apmokestinant socialinio draudimo įmokomis vis naujas savarankiškai dirbančiųjų grupes, panašiai buvo įrodinėjama, kad tai jų pačių naudai, jų gerovei senatvėje. „Gudručiai“, neva, galės šaipytis iš stropiųjų.

Kas atsitiko, kodėl radikaliai keičiamas kursas? Ministerija turi stiprų kontrargumentą. Pensininkų skurdas tebėra labai paplitęs ir toliau auga, nepaisant pensijų didinimo. Pastarųjų metų tyrimo duomenimis, keturi iš dešimties pensininkų susiduria su skurdo rizika. Ir kaip tik didelė dalis tų, kurie turi mažesnį darbo (draudimo) stažą nei būtinasis. Mat jie gauna tik dalį bendrosios pensijos dalies, kuri ir priklauso nuo draudimo stažo. Proporcingas visų pensijų indeksavimas problemą įtvirtina, o skaičiuojant eurais, didelės pensijos didėja sparčiau nei mažos.

Taigi, pagal skirtingus kriterijus teisios abi pusės. Ilgus dešimtmečius įmokas mokėjusieji į „Sodros“ pensijų sistemą pagrįstai tikisi, kad jų nuopelnai nebus niveliuojami pensijas sparčiau didinant tiems, kas įmokų vengė. Tiesa, kas tų įmokų vengė, o kas yra nuo jų nepriklausančių aplinkybių aukos atskirti nėra lengva.

Šiuo metu pensinį amžių pasiekė žmonės, kurių karjeros pradžioje po 1990 m. vyko radikalių ekonominių pokyčių. Masiškai užsidarė įmonės (taip, ir kolūkiai), buvo performuotos įstaigos, oficialiai dirbančiųjų sumažėjo šimtais tūkstančių. Žmonės vertėsi kuo tik galėjo, didelė dalis jų dešimtmečiui–dviem įstrigo neformaliuose mini versluose ir neformalioj darbo rinkoj. Tačiau, ne paslaptis, kad dalis tuomet ir dabar sąmoningai vengia mokėti įmokas „Sodrai“. Valstybės institucijų noras juos legalizuoti visada buvo, bet pastangos nelabai vaisingos. Juolab dabar, retrospektyviai suklasifikuoti žmones į ekonominės transformacijos aukas ir nelegalius pasipinigautojus, nėra realu. O laukta banga žmonių, turinčių didelių draudimo stažo spragų, turėjo ateiti į pensinį amžių. Ir ji jau čia. Be jokios ironijos – reikia kažką daryti.

Ilgus dešimtmečius įmokas mokėjusieji į „Sodros“ pensijų sistemą pagrįstai tikisi, kad jų nuopelnai nebus niveliuojami pensijas sparčiau didinant tiems, kas įmokų vengė.

Kažką daryti, vadinasi, keisti pensijų sistemą. Kokie nors mažų pensijų gavėjų socialinės paramos instrumentai administraciniu požiūriu būtų griozdiški ir brangesni, nes, kaip minėta, šelpti tektų vos ne kas antrą pensininką. O prieš nusprendžiant kurį iš dviejų, tektų paimti prašymus, kitus dokumentus, juos tikrinti ir galiausiai mažai kam paramos būtų galima neskirti. Racionaliau pačią pensijų sistemą pertvarkyti taip, kad ji iš esmės spręstų skurdo problemą.

Tiesa, „Sodros“ pensijų revoliuciją tyliai pradėjo jau „valstiečių“ valdžia, kai bendrąją „Sodros“ pensijos dalį pradėjo finansuoti nebe įmokomis, bet valstybės biudžeto lėšomis. Individuali pensijos dalis liko Sodroje, tik ji priklauso nuo mokėtų įmokų. Dar daugiau, buvo įvestos įmokų lubos, todėl ta individualioji pensijos dalis išlaisvinta nuo perskirstymo tarp skirtingas algas uždirbančiųjų. Tai reiškia, kad kiekvienas apdraustasis kaupia pensines teises tik sau. Pvz., du kartus daugiau įmokėjęs įmokų „Sodrai“, gaus du kartus didesnę individualią pensijos dalį. Ir, beje, nesvarbu, kiek metų tas įmokas mokėjo. Perskirstymo šioje dalyje nebėra ir taip sukurtas aiškus motyvas dalyvauti, bet mokėti įmokas. Juo labiau, kad įmokų dydis sumažėjo iki 7,8 proc. algos.

Tačiau bendrąją dalį pradėjus finansuoti Valstybės biudžeto lėšomis, joje liko socialinio draudimo liekana, t.y. teisė į pensiją ir jos dydis vis dar liko priklausomas nuo įmokų mokėjimo trukmės, t. y. stažo. Kodėl? Pagrindo tam nėra. Dar daugiau, bendrosios pensijų dalies priklausomybė nuo stažo sukuria neteisingumą. Asmuo, 15 m. mokėjęs įmokas tik nuo minimalios algos pensiją gauna, o kitas – mokėjęs 14 m. kad ir nuo kelių vidutinių algų – negauna. Panašiai ir tarp pensiją gaunančiųjų, bendroji pensijos dalis bus vienoda, jeigu turi vienodą stažą, bet mokėjo kelis kart skirtingo dydžio įmokas, nes algos buvo skirtingos.

Logiška reformos tąsa – jeigu jau bendroji pensijos dalis finansuojama ne įmokomis, jei jos dydis nepriklauso nuo įmokų dydžio, tai neturi priklausyti ir nuo tų įmokų mokėjimo trukmės, t. y. nuo stažo. Dabartinis ministerijos siūlymas ir eina ta kryptimi. Jei mažesnį stažą turinčiųjų iš valstybės biudžeto mokamos pensijos bus didinamos sparčiau, jų dydis artės prie didesnį stažą turinčiųjų. Tai yra žinoma kaip nacionalinė pensija, kuri mokama greičiau kaip socialinė parama, vien todėl, kad asmuo sulaukė senatvės. Tačiau tikrinti pretendentus, ar tikrai jie neturi pakankamai pragyvenimo šaltinių, nėra prasmės dėl pernelyg didelio pretendentų skaičiaus. Tuo tarpu, jei tarp jų pasitaikys vienas kitas pasiturintis žmogus, jis su valstybe atsiskaito per gyventojų pajamų mokesčio sistemą.

Lieka dar vienas žingsnis – teisę į valstybės biudžeto finansuojamą bendrąją pensijos dalį (geriau vadintiną nacionaline) suteikti ir tiems, kurie neturi net tų 15 m. dabar minimaliai reikalaujamo stažo. Tarp jų taip pat yra ir negalėjusių stažą „užsidirbti“, ir nenorėjusių. Tačiau net ir šie vis tiek nepaliekami likimo valiai – juos remia ir valstybė, ir labdaros organizacijos, ir artimieji. Prasminga tą rėmimą supaprastinti, nes nebe laikas motyvuoti taisyti jaunystės klaidas pensinio amžiaus sulaukusius asmenis. Nėra tvirtų įrodymų, kad jų vargo pavyzdys labai motyvuotų jaunesniuosius. Juo labiau, kad ta nacionalinė pensija nepretenduoja pasiekti net skurdo rizikos ribos.

Taigi, pastarųjų dviejų kadencijų valdžių iniciatyvos rodo, kad palaipsniui buvusi „Sodros“ pensijų sistema skeliama į dvi savarankiškas. Pirmoji, galutinai atsiejama nuo „Sodros“ ir dalyvavimo joje įmokomis, mokama valstybės biudžeto lėšomis visiems, sulaukusiems atitinkamo amžiaus. Tai minimalių pajamų garantijų pensija. Panašiai kaip pinigai šeimoms už vaikus, kaip universali švietimo sistema ar būtinoji medicinos pagalba. Žinoma, kad šios sistemos perskirsto išteklius, teisė suteikiama kiekvienam, nepriklausomai, kiek jis mokėjo ar moka mokesčių.

Antroji – „Sodros“ pensija, kuri visai nebeperskirsto tarp skirtingas pajamas uždirbančiųjų. Pensijos dydžio skirtumai proporcingi įmokų skirtumams. Ir nesvarbu, kiek metų tos įmokos mokėtos, t. y. draudimo stažas beprasmis ir jo minimalų reikalavimą reikėtų kuo skubiau panaikinti.

Taigi, pastarųjų dviejų kadencijų valdžių iniciatyvos rodo, kad palaipsniui buvusi „Sodros“ pensijų sistema skeliama į dvi savarankiškas. Pirmoji, galutinai atsiejama nuo „Sodros“ ir dalyvavimo joje įmokomis, mokama valstybės biudžeto lėšomis visiems, sulaukusiems atitinkamo amžiaus.

Įdomus politinis šios tylios pensijų revoliucijos aspektas. Kitais kausimais viena kitai gana aštriai oponuojančios partijos pastarųjų metų pensijų pakeitimus vykdo viena kryptimi lyg pagal nerašytą strategiją. Ir tai yra gerai, nes strategiją parašė ilgametė vargana pensininkų padėtis ir nepakankamos ankstesnių valdžių pastangos ją keisti.

1995 m. įdiegta pensijų sistema buvo visai gerai apgalvota. Tikėtasi, kad dalyvavimas socialiniame draudime bus visuotinis, be spragų. Bazinė pensija (dabartinės bendrosios dalies atitikmuo) visiems dalyvaujantiems darbo rinkoje užtikrins apsaugą nuo skurdo. Itin retais atvejais ekonomiškai neaktyvių gyventojų apsaugai įsteigta šalpos pensija. Tuo tarpu individualioji „Sodros“ pensijos dalis papildomai proporcingai turėjo kompensuoti buvusias algas ir tokiu būdu darbingu laikotarpiu susikurtus gyvenimo standartus išsaugoti ir senatvėje.

Susidurta su dviem tarpusavyje susijusiomis problemomis – vengimas dalyvauti, mokėti įmokas ir todėl finansinių išteklių stoka palaikyti adekvatų abiejų pensijų dalių lygį. Didelės dalies pensininkų jos negelbėja nuo skurdo, o tie, kuriuos gelbėja, irgi nėra laimingi, nes lyginant su buvusia alga, pensija vis tiek pernelyg menka. Sistemos restruktūrizacija gali kiek padėti, tačiau ne be lėšų. Dabar akcentas mažoms pensijoms ir jų didinimas atsižvelgiant į trumpą gavėjų draudimo stažą gali prisidėti prie skurdo problemos sprendimo.

Tačiau, jeigu nebus didinamas „Sodros“ finansavimas, individualioji pensijos dalis, kuri reikšmingesnė viduriniajai klasei, taip ir nepateisins jos lūkesčių. Tai, kad ši dalis nebėra perskirstančioji, reikėtų skatinti į ją mokėti daugiau. Gal leisti pasirinkti papildomas įmokas mokėti ne tik į II pakopą, bet ir į „Sodrą“, gal tai skatinti valstybės subsidijomis, jei tai daroma privačių pensijų fondų atveju? Pokyčiai lėti, bet, tikėkime, į gera.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.