Nuomonės

2021.05.31 18:19

Romas Lazutka. Lietuvos finansų negelbėjo „Volgos“, negelbės ir „Porsche“

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius, LRT.lt2021.05.31 18:19

Politikai, o iš jų  išgirdę ir žurnalistai pasibaisėjo verslininkų godumu pirkti prabangius automobilius „maro  metu“, kai jų įmones valstybė gelbėja skolintais pinigais. Tie automobiliai jau suskaičiuoti, įkainoti, bandoma įvertinti ir valstybės biudžeto nuostolius. Dėl pelno mokesčio netekčių asmeninio naudojimo automobilių įsigijimo išlaidas įrašant į įmonių sąnaudas formaliai sumažinamas pelnas ir valstybė negauna dešimčių, jei ne šimtų milijonų eurų. Net pajuokauta, kad juos vertėtų perduoti mokesčių inspektoriams.  

Deja, nors automobilių skandalai visada spalvingi, žadina emocijas, bet baigiasi „niekuo“. Dar Sąjūdžio metu, 1989 m., LTSR komunistų partijos sekretoriumi tapęs prof. Kęstutis Glaveckas paskelbė skandalingą informaciją apie automobilius. Tuometinio Plano komiteto salėje viešame renginyje pranešė, kaip sovietinė nomenklatūra apsirūpinusi juodomis „Volgomis“. Buvo pateikti įspūdingi skaičiai, kiek valstybės biudžetas papilnės tuos sovietinio automobilizmo stebuklus išpardavus aukcionuose. „Second-hand“ automobiliai deficitinėj ekonomikoj kainavo keliskart daugiau nei nauji. Tauta (tuomet, tiesa, dar liaudis) plojo. Ne todėl, kad dauguma būtų turėję iš ko tas mašinas pirkti. Svarbiau, kad Kompartija akyse persitvarko, jei tiki, kad ateis „teisybė“, nebesprangi net šlapia dešra.

Neteko girdėti, kad „Volgos“ būtų patekusios į aukcionus. Emocijų garas liaudžiai buvo nuleistas, o biurokratai popierius patvarkė taip, kad niekinėmis likutinėmis kainomis tuos automobilius išsipirko patys nomenklatūrininkai – įvairiausių valdybų viršininkai bei kolūkių pirmininkai.

Nuojauta sako, kad nebus ir šįkart kitaip. Net jei ir labai malonūs ausiai aukštų politikų pareiškimai, jų nepakanka. Dažniausiai jie nugarma į biurokratų rengiamas tvarkas, tvarkeles, kurios neišvengiamai ilgos ir painios, kai susijusios su pinigais. Jokia naujiena, kad Lietuvoje verslininkai didelę dalį asmeninių poreikių tenkina įmonių vardu ir taip išvengia mokesčių. Kaip ne naujiena, kad vakarų valstybės sugeba įmonių finansus deramai apskaityti ir nuo jų atskirti savininkų asmenines kišenes.

Mūsų biurokratai per trisdešimtį metų su vakarietiška patirtimi tikrai spėjo susipažinti ir pritaikytus reikalingus įstatymų projektus galėtų jau seniai turėti stalčiuose. Žinoma, gali teisintis, kad politikams tokių nelabai reikia. Ir tai, deja, dažnai tiesa. Tačiau politikai keičiasi ir karjeros valstybės tarnautojai galėtų pasiūlyti įvesti tvarką naujai ateinantiems ministrams. O jei neturi ar nenori pasiūlyti, vadinasi, stinga vertybinės nuostatos tarnauti valstybei. 1989-aisiais sovietiniai biurokratai dar galėjo teisintis, kad sabotuodami kenkia okupacinei valdžiai, o dabar telieka stebėtis, kodėl uoli tarnystė savo valstybei vis dar ne kiekvieno laikoma vertybe ir profesine garbe. O politikai – įvairūs, vieni tik imituoja teisingumo siekį, kitų tikras kilnumas paskandinamas biurokratinėj pelkėj.

Lietuvos banko eksprezidento garsi frazė „vertybės ne šio pasaulio dimensija“, atrodo, buvo interpretuota pernelyg tiesmukai – lyg amoralumo pateisinimas. Nebūtinai. Gal, greičiau, reiškė tai, kad moraliniai bei teisiniai aspektai ir susiję, ir kartu juos dera skirti viešojoje politikoje.

Be jokios abejonės svarbu, kaip į prabangą žiūri visuomenė ir patys prabangos vergai. Ar tie „Porsche“ veža išmintį, ar tik apsukrumą bei išvešėjusią prostatą? Gal jos šeimininkas būtinai mano, kad gatvėje vieta demonstruoti savo finansinę galią, kai biologinė miegamajame – jau nebe. Kita vertus, kuo dažniau visuomenėje į beprasmę prabangą bus žvelgiama ne su pavydu, bet su užuojauta ar panieka, tuo bus ne tik mažiau pagundų jos siekti. Reikalingo kultūrinio darbo jokia mokesčių inspekcija ar finansų ministerija nenudirbs, tačiau kintant visuomenės požiūriui bus lengviau kamšyti įstatymų spragas. Pro jas neretai ta prabanga semiama iš valstybės ir iš samdomų darbuotojų kišenės.

Ar tie „Porsche“ veža išmintį, ar tik apsukrumą bei išvešėjusią prostatą? Gal jos šeimininkas būtinai mano, kad gatvėje vieta demonstruoti savo finansinę galią, kai biologinė miegamajame – jau nebe.

Atitinkamos vertybinės nuostatos, vyraujančios visuomenėje, būtų pagalba politikams, kurie pasišovę siekti teisingumo. Jų dalia – ne tik gėdinti verslininkus, bet taikyti reguliavimą, kuris būtų nepalankus gudravimui.

Valstybės parama prastovose darbuotojus laikančioms įmonėms su prabangių automobilių skandaliuku turi ryšį ne tik moralės plotmėj. Turint finansinę galią, išsaugomos ir legalaus vartojimo per įmones galimybės, ir dosnios nuostolių dėl pandemijos kompensacijos, net kai tų nuostolių nepatyrė.

Lietuva išsiskiria iš kitų šalių ypač plačiu valdžios mostu teikiant verslams neatlygintiną pagalbą. Kitos šalys dažniau taiko paskolas, paskolų garantijas. Premjerės patarėjo užuomina, kad vertėtų iš įmonių už paramą pareikalauti dalies akcijų valstybei, nuskambėjo lyg šventvagystė, mintis, kurią nevalia plėtoti. Kalba būtų apie milijonus, o ką už likusius pirks savininkai – jų valia. Bet bent daliai apetitas „Ferrariams“ kiek atlėgtų. Tačiau, ne. Tik reikalavimas atidirbti už keliasdešimties eurų pašalpą laikoma norma, o valstybei grąžinti pagalbos milijonus – bolševikinė nacionalizacija

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt