Nuomonės

2021.04.28 18:16

Romas Lazutka. Universitetai: į žvaigždes, į žvaigždes. Už kambarinių algas?

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius, LRT.lt2021.04.28 18:16

Komentatorius Rimvydas Valatka viešai, jam įprastu ne itin švelniu stiliumi sukritikavo naująją valdžią dėl nerangumo skirti kelis milijonus eurų mokslo duomenų bazių prenumeratai universitetams ir tik kelis šimtus tūkstančių – medikų rezidentų algoms.

Taip pat skaitykite

Valdžios atstovas – mokslo viceministras – taip pat įprastai nuobodžiu tokių priekaištų atvejais stiliumi atsakė, kad universitetai turi autonomiją ir patys gali įsigyti, ko jiems reikia.

Taip, net šuo pirktų mėsą, jei pinigų turėtų. Universitetų skurdi padėtis ne naujiena. Juo labiau viceministrui. Apgailestauju, jei tai atrodys netaktiška, gerbiu viceministrą kaip puikų švietimo ir mokslo ekspertą, bet asmeninė istorija iškalbinga, iliustruoja nacionalinę problemą. Gerokai iki valdžių pasikeitimo ir dar tik būsimą viceministrą buvom pakvietę bei gavę jo preliminarų sutikimą dėstyti. Tačiau atėjus darbo sutarties sudarymo dienai, išgirdęs, kokia alga jo darbas universitete bus apmokėtas, pretendentas tarstelėjo maždaug taip: „Žinojau, kad dėstytojų algos mažos, na, bet kad tokios... Ne, savigarba vis dėlto už tiek dirbti neleidžia.“

Vilniaus universitetas šiemet buvo paskelbęs konkursus į maždaug tris šimtus dėstytojų vietų. Manote, kad pretendentų buvo trys tūkstančiai? Gal ir būtų, jei konkursas būtų kokio prekybos centrų tinklo. Ten algos panašios, bet nei daktaro laipsnio, nei tarptautinio lygio tyrimų nereikalaujama. Reta dėstytojo vieta sulaukė bent poros pretendentų, kai kurios – nė vieno. Pvz., nė vieno ekonomisto docento, norinčio „kilti į žvaigždes“. „Iš čia kylame į žvaigždes“ – nuostabus universiteto motto, tačiau potencialūs pretendentai, matyt, norėtų dar ir ambicijas bei statusą atitinkančių algų.

Nepakankamos lėšos universitetams, jų ir studentų skaičius, studijų kokybė ir reitingai – pabodusios temos. Kas tik nemokė universitetų optimizuotis, kreipti veiklas taip, kad būtų tenkinami verslų ir darbo rinkos poreikiai. O į ką iki šiol mažiausiai kreiptas dėmesys, kas pražiūrėta? Tai akademinės bendruomenės nuošali laikysena, kai apie jos reikalus diskutuoja žurnalistai, ekspertai, politikai.

Pavieniai mokslininkai viešuose debatuose, o ir įvairiose komisijose, darbo grupėse, tarybose, žinoma, dalyvauja. Neretai net tampa politikais, ministrais. Tačiau jie neveikia akademinės bendruomenės vardu, nėra jos įgalioti. Kartais, priešingai, gauna partinius įgaliojimus ne tiek spręsti problemas, kiek jas užglaistyti, nustumti kitoms ir dar kitoms valdžių kadencijoms, net neigti.

Primintas nuomonių apsikeitimas tarp apžvalgininko p. R. Valatkos ir viceministro tik simptomas, kad kažkas su akademinės bendruomenės interesų atstovavimu negerai. Kodėl p. R. Valatkai tenka ginti universitetus? Kur mokslininkų, jų institucijų korporaciniams interesams atstovaujančios organizacijos?

Tačiau atėjus darbo sutarties sudarymo dienai, išgirdęs, kokia alga jo darbas universitete bus apmokėtas, pretendentas tarstelėjo maždaug taip: „Žinojau, kad dėstytojų algos mažos, na, bet kad tokios... Ne, savigarba vis dėlto už tiek dirbti neleidžia.“

Žiniasklaidoje jei ne kasdien, tai bent kas savaitę girdimi tai verslo, darbdavių, tai prekybos įmonių, tai viešbučių ir restoranų, tai investuotojų forumo, tai vaistinių asociacijos, profesinių sąjungų bei kitų asocijuotų struktūrų etatiniai interesų reiškėjai. Transliuojamos jų lobistinės kalbos, viešos diskusijos su valdžios atstovais. Jie dalyvauja įvairiausiose komisijose, tarybose, darbo grupėse.

Štai šiuo metu intensyviai dirba Finansų ministerijos iniciatyva sudaryta mokesčių darbo grupė. Ją net grupe nelabai tinka vadinti, greičiau forumas – 40 valdžios ir privataus sektoriaus atstovų. Įvairių korporatyvinių interesų reiškėjai: finansų analitikų asociacija, skurdo mažinimo nevyriausybinių organizacijų tinklas, Žemės ūkio rūmai, visa puokštė verslo asociacijų. Tik jokios akademinės asociacijos atstovo. Taip, grupėje yra profesorių, bet jie atstovauja arba valdžios įstaigoms, arba verslų asociacijoms, bet ne savivaldžioms mokslininkų organizacijoms.

Ar mokslininkai nemoka mokesčių, ar nuo valstybės mokestinių pajamų nepriklauso mokslinių tyrimų, universitetų finansavimas, ar mokesčiai ne akademinių organizacijų interesų tema? Mažų alaus daryklų asociacijos atstovas dalyvauja, akademinių asociacijų – ne.

Nelabai sutikčiau, kad ir čia kalta valdžia, kad nepakviečia. Prieš porą metų pakako į profesinę sąjungą susiburti bent vieno fakulteto dėstytojams ir keli jų lyderiai netrukus tapo laukiami svečiai tiek valdžios įstaigose, tiek žiniasklaidoje, kai tik kalba pasisukdavo apie universitetų finansavimą, dėstytojų algas ir pan. Greičiau ne noro kviesti problema, problema – nelabai yra ką kviesti.

Taip, yra Mokslininkų sąjunga, ilgas sąrašas atskirų mokslų krypčių mokslininkų draugijų ir asociacijų, yra solidi universitetų asociacija – Lietuvos universitetų rektorių konferencija. Tačiau jų veiklos pobūdis greičiau klubinis. Organizuoja mokslinius renginius, taip, ir susitikimus su politikais, ministrais. Tačiau greičiau tam, kad apsikeistų informacija, o ne spaustų, kad valdžia priimtų interesų grupei naudingus sprendimus. Matyt, manoma, kad pakanka žinojimo ir argumentų galios – štai išaiškinsime ministrui universitetų problemas ir išspręs.

Neišsispręs, nes nesprendžia ne dėl nežinojimo. Norėdamas pailiustruoti ir pateikiau bandymo įdarbinti būsimą viceministrą istoriją.

Vilniaus universitetas šiemet buvo paskelbęs konkursus į maždaug tris šimtus dėstytojų vietų. Manote, kad pretendentų buvo trys tūkstančiai? Gal ir būtų, jei konkursas būtų kokio prekybos centrų tinklo. Ten algos panašios, bet nei daktaro laipsnio, nei tarptautinio lygio tyrimų nereikalaujama.

Visuomenėje dėl viešųjų išteklių perskirstymo vyksta galios žaidimai. Patys ministrai, jei ir ne pėstininkai šiuose žaidimuose, bet ne vienintelės figūros ir tikrai ne visagalės. Kitos aukščiau išvardintos ir neišvardintos interesų grupės kovai dėl savo korporatyvinių interesų samdo profesionalius lobistus. Akademinėse asociacijose, geriausiu atveju, jei ir yra etatinių darbuotojų, tai tik administratorius, sekretorius.

Štai minėta solidžiausia akademinė asociacija – Rektorių konferencija turi tris etatinius darbuotojus. Lygiai tiek, kiek sodininkų bendrija „Mėta“. Mokslininkų sąjunga – vieną ir net nesu tikras, kad moka jam algą. Kitos asocijuotos struktūros samdo nuo kelių iki keliolika darbuotojų, moka bent profesoriaus dydžio algas. Matyt, apsimoka, nes interesų gynimas atneša nepalyginamai daugiau naudos.

Bundant tautai 1988–1989 m. mokslininkai buvo naujos – laisvos ir demokratinės – visuomeninės tvarkos pirmeiviai. Pati Mokslininkų sąjunga įsteigta anksčiau, nei paskelbta valstybės nepriklausomybė... Tuomet steigėjai, matyt, žinojo ir suprato vakarų šalių patirtį, kad nekomunistinės visuomenės paprastai organizuotos griežtesniais ar švelnesniais korporatizmo principais.

Vėliau įvairių valdžių nureformuota akademinė sritis tapo tik konkurencijos visų su visais arena. Tiek pavieniai mokslininkai, tiek universitetai nuožmiai konkuruoja tarpusavyje – dėl abiturientų, dėl projektų, dėl publikacijų, kad tik spėtų iš pustuščio puodo pasisemti greičiau nei gildijos broliai.

Ne paslaptis kad kitų interesų grupių nariai tarpusavyje konkuruoja nemenkiau, tačiau kažkokiu būdu sugeba ir susitarti. Kažkas su mumis atsitiko, jei belieka pasikliauti – gal pastebės ir apgins koks žurnalistas?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt