Nuomonės

2021.06.28 10:27

Romas Lazutka. Valstybės ir verslų gelbėjimas mažų algų sąskaita?

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius, LRT.lt2021.06.28 10:27

Prieš dvi savaites Vyriausybė nepalaikė Seimo pirminio sprendimo dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimo. Prieš mėnesį Seimas po pateikimo pritarė prezidento siūlymui padidinti NPD nuo 400 iki 450 eurų, taip sumažinant mokestinę naštą mažiausiai uždirbantiems. Tačiau tam nepritaria Vyriausybė. Ji sutinka, kad tokia priemonė, nors ir nežymiai, bet didintų mažai uždirbančiųjų pajamas, o tai atitinka ir Vyriausybės programą. 

Tačiau Vyriausybė skelbia ir argumentus „prieš“. Pirma, dėl NPD didinimo valstybės ir savivaldybių biudžetai per metus negautų apie 78 mln. eurų, o metų viduryje to praradimo nebūtų iš ko kompensuoti. Antra, Finansų ministerijos sukurta mokesčių peržiūros grupė žada savo siūlymus pateikti rudenį, todėl ir NPD keitimas geriau būtų svarstomas kartu su kitomis mokesčių peržiūros iniciatyvomis. Tam pritaria ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, žadėdamas NPD komitete svarstyti rudenį.

Gaila. NPD klausimas, jei bus susietas su kitomis aptarinėjamomis mokesčių lengvatomis, gali likti įšaldytas iki 2023 m., nes tik tada ir numatomas vadinamas holistinis mokesčių keitimas. Negerai, nes NPD nedidinimas reiškia ne stabilumą, bet mokestinės naštos mažoms algoms didėjimą. Juk joms augant, vis didesnė algos dalis peržengia NPD ir tampa apmokestinama 20 proc. tarifu. Pati Vyriausybė siūlo didinti minimalią algą (MMA) nuo 642 iki 704 eurų. Paliekant esamą NPD, nuo padidintos MMA dalies virš 400 eurų pajamų mokestis būtų nebe 48, bet 63 eurai., t. y. efektyvus mokesčio tarifas, skaičiuojant procentais, visai MMA išaugtų nuo 7,5 iki 9 proc.

Toks mokesčio MMA padidėjimas suteikia argumentą darbdaviams priešintis pačios MMA didinimui. Jie neva ne prieš mokėti daugiau savo darbuotojams, bet nenori, kad dalį algos padidinimo mokesčiais paimtų valstybė. Iš dalies dėl to profesinėms sąjungoms nepavyko su darbdavių atstovais susitarti dėl MMA didinimo ne iki 704, kaip nusprendė Vyriausybė, bet iki 750 eurų.

Dažniausias argumentas prieš MMA didinimą – pavojus smulkiesiems verslams provincijoje. Tačiau provincijoje verslams sunku dėl menkos paklausos, o ji menka, nes ten žmonės uždirba pernelyg mažai, nekalbant apie skurdžias socialines išmokas. Menkos algos ir pensijos išleidžiamos komunalinių paslaugų monopolininkams ir prekybos centruose maistui bei vaistams.

Kai po jų MMA gavėjų piniginės tuščios, apie kokius verslus galima kalbėti? Kaip tik regioniniai smulkieji verslininkai turėtų būti labiausiai suinteresuoti vartotojų perkamosios galios augimu, o MMA yra vienas iš instrumentų. Atskiras verslininkas su tuo nenorės sutikti, nes skaičiuoja tik savo sąnaudas, bet nepaneigtų, kad pasiturinčioje bendruomenėje ir verslui geriau.

Dažniausias argumentas prieš MMA didinimą – pavojus smulkiesiems verslams provincijoje. Tačiau provincijoje verslams sunku dėl menkos paklausos, o ji menka, nes ten žmonės uždirba pernelyg mažai, nekalbant apie skurdžias socialines išmokas.

Kitas, neva nuo politikų nepriklausantis, argumentas prieš MMA didinimą yra jos pernelyg didelis santykis su vidutine alga. Jis pasitelktas ir Trišalėje taryboje. Kai MMA lyginama su vidutine alga ir sakoma, kad tas santykis Lietuvoje yra vienas didžiausių ES, reikia turėti galvoje nedeklaruoto darbo ir paslėpto darbo užmokesčio įtaką, kuri tame santykyje neatsispindi. Tiek pinigai vokeliuose, tiek pastaruoju metu dėmesį prikaustęs vartojimas per įmones reiškia, kad oficialūs atlyginimai sumažinami ir vidutinė alga, kaip MMA orientyras, realiai yra didesnė. Tuo pat metu MMA procentas nuo realios VDU yra mažesnis, nei skelbiama.

Trečias argumentas prieš didesnę MMA – jos įtaka didesnėms algoms ir jų augimo sparta, lyginant su darbo našumo augimu. Norint išlaikyti algų skirtumus tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų, algas tenka didinti visiems. Tuomet algų augimas aplenkia darbo našumo augimą, brangina prekes ir, galiausiai, verslų konkurencingumą.

Pirma, reikia lyginti ne tik pastarųjų metų algų ir darbo našumo dinamiką, bet ir atsižvelgti į tai, nuo kokio „dugno“ tos algos ėmė augti. Algomis Lietuva vis dar atsilieka nuo daugumos Europos šalių labiau nei darbo našumu.

Tiek pinigai vokeliuose, tiek pastaruoju metu dėmesį prikaustęs vartojimas per įmones reiškia, kad oficialūs atlyginimai sumažinami ir vidutinė alga, kaip MMA orientyras, realiai yra didesnė.

Antra, darbdavių atstovai, besipriešindami MMA didinimui, paprastai remiasi atskirų įmonių pavyzdžiais, bet nežvelgia į visą paveikslą, ignoruoja makroekonominius dėsningumus bei dėsningumą, kad ryšys tarp darbo našumo ir algų yra dvipusis. Verslininkas gali taupyti visai nemokėdamas algų, tai nepadės išsaugoti verslo, jei nėra pirkėjų. Didesnės algos yra ne tik darbo našumo pasekmė, bet ir priežastis. Ypač paslaugų sektoriuose, kur dėl menkos paklausos dalis darbuotojų dalį laiko prastoviniuoja laukdami klientų. Didesnės algos kartu reiškia didesnę paklausą, daugiau klientų, masto ekonomiją ir didesnį darbuotojų darbo našumą.

Algų augimas reiškia darbo brangimą, o tai gali teigiamai veikti darbo našumą dar ir todėl, kad didesnės išlaidos darbui skatina jį keisti naujomis technologijomis, kurios ir yra pagrindinis darbo našumo veiksnys. Ne problema, jei technologinės pažangos lenktynėse atsiliekančios įmonės bankrutuoja. Jei nėra bankrotų, reiškia, rinkos ekonomika neveikia. Nereikėtų pasiduoti gąsdinimui jais. Bankrotų pasekmė – persigrupavimas rinkose: atsiliekančių įmonių vietas užima pažangios, gebančios pirkti kad ir pabrangusį darbą.

Kai darbas pigus, dalis jo samdoma nenašioms veiklos, o dalis nupigintų darbuotojų ieško pajėgesnių darbdavių užsienyje. MMA po mokesčių Lietuvoje paprastai nesiekia skurdo rizikos ribos. Štai pastaroji, 2019 m. namų ūkių pajamų duomenimis, buvo 445 eurai, o MMA į rankas – tik 396 eurai. Kasmet MMA padidinama keliasdešimčia eurų, bet nemažesniu tempu kyla ir skurdo riba. Taip įsitvirtino nenormali padėtis, kai net išlaikytinių neturintis dirbantis žmogus lieka skurde.

Ir tuomet jis, o ypač jei dar turi vaikų, tampa valstybės remiamuoju lėšomis, surinktomis mokesčiais, kuriuos tenka mokėti daugiau uždirbantiems ir verslininkams, kuriems net gėda orientuotis į valstybės nustatomą MMA. Tiems minimalių algų gavėjams valstybė galėtų daugiau lėšų palikti, jei būtų taikomas didesnis NPD, užuot paėmus iš jų mokesčiu ir po to jiems patiems išmokant socialinėmis išmokomis.

Didesnės algos kartu reiškia didesnę paklausą, daugiau klientų, masto ekonomiją ir didesnį darbuotojų darbo našumą.

Vyriausybei nenorint didinti NPD, o darbdaviams MMA, nukenčia ne tik nekvalifikuoti darbuotojai. Taip nuvertinamas darbas ir stabdoma šalies ekonominė pažanga. Lietuvos ilgalaikės ekonominės raidos perspektyvos jau ir taip smarkiai nukentėjo dėl darbo nupiginimo praėjusiais dešimtmečiais. Nebereikėtų tos politikos tęsti.

Geriausias valdžios sprendimas būtų NPD įstatymu susieti su MMA ir indeksuoti automatiškai šiai augant. Tuomet NPD didinimas nebegrėstų valstybės biudžeto pajamų netektimis. O Lietuvos verslo asociacijoms vertėtų persiorientuoti nuo atsiliekančių darbdavių atstovavimo prie pažangesnių, pajėgiančių palaikyti darbo užmokesčio augimą bei rinkose užimti bankrutuojančiųjų vietas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt