Nuomonės

2021.06.21 11:12

Justinas Žilinskas. Apie karą, džiazą ir Joną

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas, LRT.lt2021.06.21 11:12

Jeigu kas nors paklaustų, kada man pasaulis negrįžtamai ir galutinai pasikeitė, pasakyčiau labai aiškiai: 2014 metais. Taip, žinau, kad geopolitiškai 21 amžius skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios, bet čia, Europos užkampyje (arba geografiniame viduryje, jeigu jums labiau tinka susireikšminimo variantas), 2014 metai liudijo tą didžiausią pokytį. Būtent tais metais aš (ir daugelis aplink) suvokė vieną ypač svarbų dalyką: esame pafrontės valstybė. Taip, mes – Europos Sąjungoje, mes – NATO, bet – pafrontėje.

Saugumo iliuzija (ją pirmą kartą pajutau blykšant dar 2000 m., žiūrėdamas revanšistinį, o kartais atvirai pavadinamą ir fašistiniu Aleksejaus Balabanovo filmą „Brat 2“), kad dabartinė Rusija gali būti normali kaimyninė valstybė, išsisklaidė galutinai.

2014 m. buvo tiesos akimirka – Maidanas, Orumo revoliucija ir Krymo atplėšimas bei bandymas užgrobti Donbasą ir dar kiek pavyks. Iliuzijų neliko – putinizmas nusimetė visas kaukes, išryškėjo vienintelis jo tikrasis veidas: niekšybė, melas, agresija, korupcija.

Taip, mes – Europos Sąjungoje, mes – NATO, bet – pafrontėje.

Ukrainos testas teko ne tik putinistams – net ir liberaliąją Rusijos dalį tenka ja matuoti, mat labai dažnai rusiškas liberalumas „baigdavosi“ ten, kur prasideda Baltijos šalių teisė į Nepriklausomybę. 2014 m. paaiškėjo, kad jis baigiasi ten, kur prasideda Ukraina – su savo „sugadinta“ kalba, kazokiška bravūra, „banderovcais“ ir „neteisėtai Chruščiovo atiduotu Krymu“.

Taip pat tapo akivaizdu, kad po Ukrainos, jeigu Rusijai ten viskas pavyktų, ateis mūsų eilė – anksčiau ar vėliau didybės šlapimas užlies smegenis (ar jų likučius) ir visos to perpuvusio režimo propaguojamos vertybės bus įsiūlytos mums ne tik „Pervyj baltijskij“ smegenų plovyklomis, bet kartu su tankais, „mandagiais žmonėmis“ ar naujomis ekskursijomis į Sibirą.

O su Jonu Ohmanu susitikau šiek tiek ankstėliau, tada mūsų universitete jis pristatė savo filmą apie Lietuvos partizanus „Nematomas frontas“. Pristatymo metu nuskambėjo frazė, kurią iš karto įsiminiau: apibūdindamas Vidkuną Quislingą jis pasakė, kad tai – toks Norvegijos (Justas) Paleckis. Pagalvojau: čia juk maždaug tas pats, kaip Robiną Hudą pavadinti Tadu Blinda, visuotinio žinomumo apvertimas per vietinę specifiką, šis žmogus išmano apie Lietuvą! Bet tikrasis susižavėjimas jo veikla prasidėjo tais pačiais 2014 metais: pirmą kartą susitikimas įvyko prie Ukrainos ambasados – kartu giedojome Ukrainos himną (tokia mažutė palaikymo akcija, bet himną moku iki šiol), ir tada – „Blue Yellow“ bei visa jos paramos Ukrainos kovai veikla.

Taip pat tapo akivaizdu, kad po Ukrainos, jeigu Rusijai ten viskas pavyktų, ateis mūsų eilė – anksčiau ar vėliau didybės šlapimas užlies smegenis (ar jų likučius) ir visos to perpuvusio režimo propaguojamos vertybės bus įsiūlytos mums ne tik „Pervyj baltijskij“ smegenų plovyklomis, bet kartu su tankais, „mandagiais žmonėmis“ ar naujomis ekskursijomis į Sibirą.

Vis dėlto, net 2014, 2015 m. tai, kas dėjosi Ukrainoje, vis dar atrodė kaip blogas sapnas – juk negali tokie dalykai dėtis 21 a. Europoje, putinizmas turi tuoj tuoj žlugti, pasaulis vėl grįš į balansą! Deja. Štai jau septinti metai, kaip Ukrainoje tebesilieja kraujas, Rusijoje baigiama sunaikinti bet kokia opozicija, nuodijami net satyrikai, Baltarusijoje valdžios nagais ir dantimis laikosi diktatorius, tūkstančius sukišęs į kalėjimus ir grobiantis net lėktuvus, o mes – šalia. Pafrontėje.

Tad Jono Ohmano knyga „Donbaso džiazas“, kur jis sudeda septynerių metų patirtį Ukrainoje, yra dar vienas priminimas, kokia didelė laisvės kaina ir kaip greitai ji gali būti prarasta. Žinoma, savaip ironiška, kad šią knygą rašo Lietuvos švedas, kurio kiekvieną krovinį į Ukrainos kovos laukus lydi ir trispalvė. Žmogus, įkvėptas Lietuvos partizanų, pasipriešinimo sovietinei imperijai ir nusprendęs pats vienas eiti kitokio, modernaus, partizano keliu, suprasdamas, kad jo įgūdžiai ir veikla naudingesnė ne pačiame mūšio lauke, o šalia jo.

Sakysite, bepigu būti tokiu partizanu, kuris pats nerizikuoja? Klystate – pirmiausia, nepigu, nes tokia veikla reikalauja rimtų finansinių išteklių: paramą gali surinkti, bet parama skirta įrangai, aprangai ir visiems kitiems dalykams, ko trūksta kariams, bet juk dar ir pačiam reikia gyventi, reikia uždirbti, kad apmokėtum sąskaitas už vandenį, dujas ir elektrą, pavalgytum ir dar galėtum nuvykti, kur reikia ir kada reikia.

Antra, tik visiškas naivuolis gali manyti, kad tai, ką daro Jonas ir bičiuliai, – nerizikinga. Rizikinga – ne vienas „volontioras“ yra pakliuvęs į vadinamųjų „separatistų“ (t. y. Rusijos marionečių) rankas, antra, būdamas karo zonoje, visada gali tapti ir tiesioginiu, ir šalutiniu taikiniu, trečia, jau rašiau – Rusijos specialiosios tarnybos jau nuodija net rašytojus (kalbu apie Dmitrijų Bykovą), tai kodėl jų nepanaudojus prieš žmogų, padedantį Ukrainos kariams ir savanoriams dorotis su nekviestais svečiais?

Taigi „Donbaso džiazas“ – ne romanas, nors, perskaitęs pirmą skyrelį „Laisvės improvizacija“, supranti, kad Jonas galėtų rašyti ir romanus, taip lengvai ir sklandžiai jam liejasi žodžiai. Džiazas šiuo atveju pirmiausia nurodo į improvizaciją – na, paklausykit džiazo kūrinio: vienu momentu improvizuos pianinas, kitu – bosas, trečiu – saksofonas. Karas (visi, kas tuo domėjęsi, žino) taip pat pirmiausia yra improvizacija, ir kas geriau improvizuoja, tas daugiau ir pasiekia, ypač jeigu jėgos – nelygios.

Šis karas būtent toks: nelygių jėgų, keistų sprendimų, sumišusių požymių (jame rasite ir 20 a. pradžios karų (apkasų karas ir artilerijos kovos), ir moderniausių karų (dronų naudojimas) elementų). Jonas keliauja per šiuos elementus – nuo išmaltų Donbaso kelių iki painių Kijivo valdžios koridorių, kai kur stebi, kai kur stebisi, kai kur pyksta, kai kur nuleidžia rankas, kai kur vėl užsiveda, ir – razom i do peremogi! (Kartu ir iki pergalės).

Šalia jo asmeninių istorijų į popierių nugula ir kitų „volontiorų“, ir ne tik jų – karių, batalionų, kalbos, geografijos, „Karo ikeos“, snaiperių ir specukų istorijos. Karas – dalykas bjaurus, ir Jonas to neslepia, didžiuojasi tik tiek, kiek gali pasakyti ukrainiečiams: broliai, jūs ne vieni, Lietuva padeda.

Iš pradžių kukliai – vienas kitas šalmas, neperšaunama liemenė, šilti apatiniai, kareiviški batai (trūksta visko!), vėliau – vis gudriau, vis rimčiau: optika, reikalinga snaiperiams, prieš dronus nukreiptos elektroninės sistemos, kurias pagamina lietuviai, ir įvairūs kiti dalykai. Galbūt tai tik lašas jūroje, bet kartais lašas akmenį pratašo.

Šis karas būtent toks: nelygių jėgų, keistų sprendimų, sumišusių požymių (jame rasite ir 20 a. pradžios karų (apkasų karas ir artilerijos kovos), ir moderniausių karų (dronų naudojimas) elementų).

Karas suvienija skirtingas jėgas, skirtingus interesus, skirtingus požiūrius – Jonas ne kartą mini, kad su kai kurių kovotojų pažiūromis nesutinka, bet kol pirminis tikslas – išvyti okupantą – bendras, tebūnie.

Joną erzina ir pykdo Europos valstybių ambivalentiškumas šiame kare – Ukraina lyg ir remiama, bet tuo pat metu nuolatos šnekama apie įvairius niuansus, susirūpinimus, vengiama Rusiją pasmerkti aiškiai ir be didesnių dvejonių (ką gi, paskutinis NATO viršūnių susitikimas šį momentą šiek tiek taiso).

Joną glumina ir pačios Ukrainos valstybės silpnumas: oligarchų interesai, nesibaigiantys žaidimai aukštuose politiniuose postuose, korupcinės schemos, net jeigu kalbama apie karą ir gynybą, negebėjimas spręsti ne tik karo, bet ir gyvenimo klausimų (liūdna istorija apie insulino siuntas), dalies visuomenės abejingumas. Kaip rašo Jonas, Kijivas karo nejaučia, turbūt tai žmogiška, kad karo nejauti tol, kol priešas – tarpuvartėje.

Taigi, knyga – vieno žmogaus (ir jo draugų bei bendražygių) kova, o kartu ir spalvingas visos situacijos, besiklosčiusios Ukrainoje 2014–2020 m. piešinys. Ne, ją perskaitęs netampi optimistu, ne kartą užduodi sau klausimą: o kaip būtų mums, kaip būtų pas mus? Ukraina turi „gynybinį gylį“, ir dabar agresorius sustabdytas Donbase ar prie Mariupolio, užgrobta ne tokia didelė teritorijos dalis (nors „vatnikų“ svajose norėta žengti daug toliau), mes gi nieko panašaus neturime.

Knygoje yra geras epizodas, kai jis kažkokio vaikino mieste, čia, Lietuvoje, paklausia, ką jis darytų, jeigu karas? Šis atsako: traukčiausi į užsienį ir kovočiau iš ten. Bet jeigu pažiūrėtume į žemėlapį, į galimas puolimo kryptis, į mūsų „gynybinį gylį“, į Suvalkų trikampio niuansus, vargu ar tas užsienis būtų lengvai pasiekiamas. Ir tai dar viena priežastis remti Ukrainos kovą, nes tai – kova ir už mūsų laisvę.

Paskaitykite „Donbaso džiazą“, verta. Laisvė – brangi, ir, kaip aš mėgstu sakyti, ačiū Švedijai už Joną, tikresnį lietuvį už pačius tikriausius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.