Prieš porą savaičių man paskambino Vengrijoje gyvenanti draugė ir balsu pravirko. Pari (vardas pakeistas) į Vengriją pateko besibaigiant 2015 m. Europos „migracijos krizei“. Pažadais nuvežti į Vokietiją agentas suviliojo Pari ir jos vaikiną, tuomet dar nesulaukusius nė 19-os, niekad nebuvusius už Nepalo ribų ir nesupratusius, kad agentas jiems vizų neparūpins.
Sunki kelionė truko beveik du mėnesius: lėktuvu į Iraną, pėsčiomis į ir per Turkiją, pripučiama valtimi Egėjo jūra į Graikijos Lesbo salą, su graikų pareigūnų išduotu dokumentu keltu į Atėnus, pėsčiomis per Balkanus...
Galiausiai jų grupė prisidavė vengrų policijai. Padedama nevyriausybinių organizacijų, Bičkėje pabėgėlių stovykloje atsidūrusi pora pateikė sėkmingus prieglobsčio prašymus, persikėlė į Budapeštą dirbti restorano virtuvėje ir svajojo studijuoti universitete. Tądien, po penkerių metų nuo atvykimo, Pari verkė ką tik sužinojusi, kad jos prašymas suteikti Vengrijos pilietybę patenkintas. Ji puikiai supranta, kaip jai pasisekė – kitos dvi prieš ir po jų į Graikiją plukdžiusios guminės valtys nuskendo[1], o prieglobstį Europos šalys šiandien teikia labai nenoriai. Vis dėlto jos ir jos draugo parodymai, kad Nepale jiems grėsęs susidorojimas dėl jų šeimų priklausymo skirtingoms socioekonominėms klasėms ir kastoms, vengrų pareigūnus įtikino, kaip ir daug kitų prieglobsčio prašytojų bylų.
Šiandien Lietuvai patiriant daug mažesnio masto „migracijos krizę“, žiniasklaida, politikai ir eiliniai socialinių medijų vartotojai skleidžia gąsdinimus ir vartoja migrantus bei pabėgėlius demonizuojantį žodyną[2]: „nelegalai“, „nusikaltėliai“, „grėsmė nacionaliniam saugumui“, „terorizmo pavojus“ ir „lengvo gyvenimo ieškotojai, kuriuos reikia atgrasyti“. Visa tai jau girdėta Vengrijoje ir kitose šalyse, patyrusiose masinę imigraciją, bet dėl to ne mažiau pavojinga: jau priimti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai, kurie leistų įkalinti prieglobsčio prašytojus, nors pagal tarptautinę teisę tai turėtų būti tik išskirtiniais atvejais, o ne nuolatos taikoma priemonė. Abejingumą žmogaus teisėms įgalina atvykėlių nužmoginimas, nekritiškas valstybės vaidmens vertinimas ir nejautrumas pasaulyje gilėjančiai nelygybei.
Taip pat skaitykite
Nusikaltėliai ar marionetės?
2021 m. iki liepos 12-osios ryto Lietuvos pasienyje sulaikyti 1 676 užsieniečiai, bandę neteisėtai pereiti sieną[3]. Po kelių dienų šių metų skaičius pralenks ankstesnių trejų metų skaičių[4]. Lietuvos politikai, ekspertai ir „Facebooko“ vartotojai įsitikinę, kad visa tai apgalvotas Aliaksandro Lukašenkos kerštas už tvirtą Lietuvos poziciją jo režimo atžvilgiu. Beveidė masė, bet už jos – Batkos ūsai. Juk kas nors turi būti atsakingas už staiga iškilusį poreikį skubiai plėtoti pasienio infrastruktūrą ir neva gresiančius saugumo bei gerovės nuostolius.
Baltarusijos režimas prisideda prie susidariusios padėties, bet ji nėra tokia neįprasta, kaip gali pasirodyti. Irako, Irano, Kongo, Kamerūno ar Gvinėjos piliečiai nėra Lukašenkos sukurtas migrantų srautas.
Tuo pat metu girdėti ir gerbiamo ekonomisto siūlymai atvykėlius „prilyginti žaliesiems žmogeliukams“ ir įkalinti arba, suprask, deportuoti[5]. Lukašenkos įrankiai, bet ir nusikaltėliai – panašiai Vakarų Europoje imigrantai sugeba neva ir atimti iš vietinių darbus, ir tuo pat metu veltėdžiauti gyvendami iš pašalpų. Nors Baltarusijos režimui persekiojant savo piliečius ir oficialiai uždarius sienas, per miškus į Lietuvą atbėgo ir kelios dešimtys baltarusių, jie buvo priimti tyliai ir daugumai Pabradės užsieniečių registravimo centre apsigyventi neprireikė.
Baltarusijos režimas prisideda prie susidariusios padėties, bet ji nėra tokia neįprasta, kaip gali pasirodyti. Irako, Irano, Kongo, Kamerūno ar Gvinėjos piliečiai nėra Lukašenkos sukurtas migrantų srautas. Svarbiausi migracijos be dokumentų maršrutai iš Afrikos ir Azijos į Europą eina per Viduržemio jūrą: iš Šiaurės Afrikos į Ispaniją (vakarinis), iš Šiaurės Afrikos į Italijos Lampedūzos salą ar Maltą ir iš Turkijos per Egėjo jūrą į artimiausias Graikijai priklausančias salas. Nuo Šaltojo karo laikų yra ir kitas kelias iš Azijos, kuriuo naudojosi žmonės, bėgę iš karų draskomo Afganistano, – per Centrinės Azijos respublikas, Rusiją ir Rytų Europą. Kirsdamas Rytų Europą piečiau, Lietuvą jis paprastai aplenkdavo. Dabar maršrutas pasikeitė, nes Baltarusija savų piliečių neišleidžia, o kitiems migrantams sudaro galimybę atvykti oru ir tada važiuoti prie Lietuvos sienos.
Už valstybės ribų?
Neteisinga be paso ar vizos atvykusius migrantus vadinti „nelegaliais“ – joks asmuo nėra „nelegalus“ kaip draudžiami įvežti narkotikai, tad aš vartoju „nereguliari migracija“. Nors nereguliari migracija stigmatizuojama, būtent valstybės apibrėžia, kas yra teisėtas migrantas, kas ne, ir kada vienas virsta kitu (pvz., pasibaigus vizos galiojimui, gavus prieglobstį). Žmonių teisinis statusas kinta istoriškai, priklausomai nuo vietos, bet visada – dėl valstybių veiksmų. Kuo mažiau galimybių atvykti, gyventi, dirbti ir pasilikti šalyje teisėtai, tuo daugiau žmonių netenka teisinio statuso (ir atvirkščiai).
Tad imigracijos ir pilietybės taisyklių griežtinimas, teisės į prieglobstį ribojimas, motyvuojant būtinybe „kovoti su nelegalia migracija“, duoda kaip tik priešingus rezultatus. Nereguliarių migrantų konkrečioje šalyje mažėja, kai ji tampa nepatraukli (dažniausiai dėl ekonomikos nuosmukio) ar kai jos vyriausybė pritaiko amnestiją migrantų be dokumentų grupėms, taip įteisindamos jų buvimą šalyje (pvz., JAV, Airijoje).
Bijoti reikia ne migrantų, bet to, kaip neapykanta jiems keičia visuomenę. Jei žmonės atrodo niekam nereikalingi kenkėjai, jų gyvybės tampa mažai vertos: įkalinimas be teismo, koncentracijos stovyklos – tai gali virsti tikrove Lietuvoje.
Valstybių ekonomikų darbo jėgos paklausa, politika ir teisėtvarka kuria sąlygas, kurios veikia ir reguliarios, ir nereguliarios migracijos kryptis, maršrutus, metodus ir kelionės kainą. Griežtinant imigracijos taisykles ir sienų apsaugą populiarių maršrutų regionuose, didėja valstybės pareigūnų ir organizuoto nusikalstamumo įsitraukimo tikimybė. Taip yra, nes auga nereguliarios migracijos rizika, stambėja tą riziką galintys prisiimti žaidėjai ir auga jų sėkmės atveju gaunamas pelnas iš kelionių be dokumentų (ar su padirbtais/neteisėtai įgytais dokumentais) organizavimo. Kuo sunkiau patekti į šalį, tuo brangiau ten bandantys nuvykti migrantai moka ir tuo daugiau galios migrantų atžvilgiu turi nereguliarios migracijos agentai (t. y. jie vis labiau panėši į prekiautojus žmonėmis, o ne žmonių kontrabandos agentus[6]).
2015 m. „migracijos krizės“ metu populiariausias maršrutas į Europos Sąjungą buvo per Egėjo jūrą (iki tol didesni srautai keliaudavo per Egiptą ir Libiją). Tais metais juo pasinaudojo 885 000 nereguliarių migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitų Azijos ir Afrikos šalių, nors prieš dvejus metus jų buvo 75 kartus mažiau[7]. Permainų priežastys buvo pirmiausia sąlygos Sirijoje, Turkijoje ir Vokietijoje. Sirijos karo įkarštyje Turkijoje glaudėsi jau 2 mln. nepageidaujamų sirų, plėtojosi nereguliarios migracijos į Europą tinklai, o tada Vokietijos vyriausybė paskelbė priimsianti pabėgėlius nereikalaudama prieglobsčio prašyti pirmojoje aplankytoje saugioje šalyje – žinia apie šį sprendimą pasiekė migracijos organizatorius net Pietų Azijoje.
Autoritarinė Turkijos valdžia rekordinį migrantų srautą pradėjo stabdyti tik ES lyderiams pažadėjus 3 mlrd. eurų paramą. Pietrytiniame ES pakraštyje tarp valstybių pradėjo dygti tvoros. Migracijos kliūtys augančiais pelnais džiugino mafiją[8]. Bet iki tol augusi kelionių organizatorių pasiūla ir faktinis koridorius į Vokietiją lėmė rekordiškai sumažėjusias kelionės kainas ir minimalią migrantų išnaudojimo tikimybę.
Sienos ir pasų hierarchija
Nereguliarios migracijos apimtys pasaulyje per pastaruosius dešimtmečius išaugo, nes valstybės tapo paranojiškos migracijos atžvilgiu. Politologas Jamesas F. Hollifieldas tai apibūdina kaip „liberalųjį paradoksą“. Augantys tarptautinės prekybos ir finansų bei migracijos mastai yra tiesiogiai susiję, tačiau valstybės linkusios atsiverti prekėms ir kapitalui, o nuo migrantų užsidaryti[9]. Anot sociologės Saskios Sassen, „ekonominė globalizacija denacionalizuoja ir atvirkščiai – imigracija renacionalizuoja politiką.“[10] Nors ksenofobija visad prisidengia nacionalinio saugumo argumentais, jos kaina gali būti beprotiška. Australija, kuri pažeisdama Pabėgėlių teisių konvenciją nereguliarius migrantus laiko įkalintus ofšorinėse stovyklose Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Nauru[11], per praėjusius metus vienam žmogui išlaikyti ten planavo išleisti 2,5 mln. eurų[12]. Įsileisti ir įsidarbinę šie žmonės galėtų patys save išlaikyti.
Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio vyriausybės griežtina imigracijos taisykles ir stiprina sienų apsaugą. Meksikiečiai, kurie anksčiau legaliai galėjo atvykti į JAV dirbti sezoninių žemės ūkio darbų, dabar tampa migrantais be dokumentų. Tas pats nutiko Šiaurės Afrikos piliečiams įvedus Šengeno vizas. Reguliuojant migraciją, vieni migrantai privilegijuojami, o kiti tampa nepageidaujami: kosmopolitų elitas ir lokalios, niekam nereikalingos masės[13]. Kaip rašė politikos filosofas Étienne’as Balibaras, turtingo žmogaus iš turtingos šalies pasas sienas leidžia kirsti be nuotykių, o neturtingas žmogus iš neturtingos šalies nuolat į jas atsitrenkia[14]. Lietuviai, kurių pasas pagal suteikiamą judėjimo laisvę šiandien prilygsta Singapūro ir Jungtinės Karalystės,[15] greit išmoko naudotis savo privilegijomis ir turbūt jau pamiršo, kaip sudėtinga gali būti keliauti be jų.
Kai lietuviams dar reikėjo vizų į JAV, dalis jų pasilikdavo ten vizos galiojimui pasibaigus – tai irgi nereguliari migracija, nors atvykimo būdas teisėtas ir dėl to daug greitesnis ir saugesnis. Lietuvai įstojus į ES, Vakarų Europoje gyvenantys lietuviai jau galėjo užsidirbti fiktyviai tuokdamiesi su trečiųjų šalių piliečiais, kad šie gautų teisę pasilikti.
Spygliuotos tvoros įkalins mus pačius
Migracijos „krizės“ paviešina srautus konkrečiu metu, bet nereguliari migracija vyksta nuolat. A. Lukašenka aktyvaus nereguliarios migracijos organizavimo neišrado – daug kur valstybės pareigūnų dalyvavimas leidžia plėsti nereguliarios migracijos operacijų mastą. Šantažas nereguliaria migracija irgi nėra nauja. Ispanijos Marokui po panašios „krizės“ gegužę pažadėti 30 mln. eurų (jau antrąsyk), ES – 3 mlrd. eurų Turkijai 2016 m. (reikės daugiau), ES susitarimai su kitomis Afrikos valstybėmis – norinčiųjų išpešti finansinės ir politinės naudos mainais už migracijos į ES stabdymą netrūksta. Apie statančius sienas Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad jos įkalins juos pačius[16]. Tai ir vyksta – ES bando sukurti gerovės, demokratijos ir žmogaus teisių tvirtovę autoritarinių režimų rankomis. Globalių Pietų piliečių teisės paminamos Globalios Šiaurės patogumui. ES šalys nenoriai teikia prieglobstį, bet 86 proc. pasaulio pabėgėlių gyvena Globaliuose Pietuose[17].
Ar gali tvirtovė būti saugi vis nesaugesnėje priespaudos, skurdo ir karų, prie kurių Vakarų šalys pačios prisidėjo, kaimynystėje? Ar galima šioje maišalynėje nuspręsti, kurie iš atvykėlių yra „ekonominiai migrantai“, net nebandžius jų išklausyti? Ar taip netikėta, kad žmonės, globalizacijos dėka dabar suvokiantys, kaip jų gyvenimas skiriasi nuo gyvenimo Globalioje Šiaurėje, siekia ten patekti? Jei tie, su kuriais nenorėtume keistis vietomis, nužmoginami, ko verti mūsų pareiškimai apie paminamas žmogaus teises Rusijoje ar Baltarusijoje? Bijoti reikia ne migrantų, bet to, kaip neapykanta jiems keičia visuomenę. Jei žmonės atrodo niekam nereikalingi kenkėjai, jų gyvybės tampa mažai vertos: įkalinimas be teismo, koncentracijos stovyklos – tai gali virsti tikrove Lietuvoje. Ir tai būtų mūsų pačių atspindys.
Išnašos:
[1] Vien Pari atvykimo į Europą metais Egėjo jūroje nuskendo 376 migrantai – žr. https://missingmigrants.iom.int/region/mediterranean?migrant_route%5B%5D=1377
[2] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1427434/nuo-politiku-kalbu-apie-migrantus-ekspertams-linksta-ausys-ciniskai-naudojamasi-esama-situacija-zaidziama-zmoniu-likimais
[3] http://www.pasienis.lt/lit/Informacija-apie-pasienyje-su-baltarusija-sulaikytus-neteisetus-migrantus-atnaujinama-kasdien
[4] https://nara.lt/lt/articles-lt/be-savanoriu-neissiversim
[5] https://lnk.lt/video/zinios-radikali-lietuvos-banko-vadovo-pavaduotojo-ideja-del-migrantu-/134520
[6] Žmonių kontrabanda yra neteisėtas žmonių gabenimas per sieną – paslauga, už kurią migrantai moka savo noru, o prekyba žmonėmis turi prievartos, apgaulės, išnaudojimo elementus.
[7] Peter Tinti ir Tuesday Reitano, 2018, Migrant, Refugee, Smuggler, Saviour, Oxford University Press, 145-6 psl.
[8] https://www.infomigrants.net/en/post/32146/migrants-drugs-and-money-spotlight-on-illicit-business-in-the-western-balkans
[9] James F. Hollifield, 2004, “The Emerging Migration State”, International Migration Review, Vol. 38, No. 3.
[10] Saskia Sassen, 1996, Losing Control? Sovereignty in an Age of Globalization, University seminars/Leonard Hastings Schoff Memorial Lectures, New York: Columbia University Press, 63 psl.
[11] Formaliai „išvietinti“ iš Lietuvos teritorijos atvykėlius, kad nereiktų jiems garantuoti pilnų žmogaus teisių, žada ir Vidaus reikalų ministerijos siūlomi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai.
[12] https://www.theguardian.com/australia-news/2020/dec/11/budget-blowouts-offshore-processing-costs-12bn-for-fewer-than-300-people?CMP=share_btn_tw
[13] Zygmunt Bauman, 2002, Globalizacija: pasekmės žmogui, Vilnius: Strofa.
[14] Étienne Balibar, 2002, Politics and the Other Scene, Verso, 83 psl.
[15] https://www.passportindex.org/byRank.php
[16] https://www.vaticannews.va/en/pope/news/2019-03/pope-morocco-inflight-presser-papmar.html
[17] https://www.unhcr.org/refugee-statistics/
