Turiu svajonę. Kad įpusėję 2020-ieji taptų lūžio, įsisenėjusių problemų pripažinimo ir sprendimo metais. Prieš 3 m. nuvilnijusi „Me Too“ banga šiemet prieš karantiną pagaliau pasiekė pradinį tikslą – įtakingas Holivudo prodiuseris Harvey Weinstein nuteistas už seksualinius nusikaltimus prieš moteris.
Koronaviruso pandemija pademonstravo, kaip glaudžiai visi šio pasaulio gyventojai esame susiję, o jai iš paskos atūžę „Black Lives Matter“ (BLM) protestai atvėrė kasdieniame diskurse nutylimą rasinę hierarchiją. JAV policijos žiaurumo (ne pirmąsyk) išprovokuoti protestai šįsyk išplito itin plačiai, priversdami susimąstyti, kaip pasaulį perkeitė prekyba vergais iš Afrikos ir kokias pasekmes iki šiol jaučia grupės, diskriminuojamos dėl odos spalvos. Rasinė diskriminacija (kuri apima tautinę ir religinę) bei diskriminacija pagal lytį smarkiai prisideda prie socialinės nelygybės.
Tokie sukrėtimai yra ne grėsmė, bet galimybė atlikti sąžinės sąskaitą individualiu ir visuomenės mastu. Galimybė peržiūrėti savo nusistatymus, išklausyti retai girdimas socialines grupes ir imtis sąmoningų veiksmų jų santykinei nelygybei sumažinti. Atviresnė ir pakantesnė visuomenė visiems jos nariams suteikia daugiau galimybių. Tyrimai rodo, kad labiau egalitarinėse visuomenėse gyvena sveikesni ir laimingesni žmonės (Kate Pickett & Richard Wilkinson, The Spirit Level: Why More Equal Societies Almost Always Do Better, 2009), kurie labiau vertina save (tyrime naudoti ir Lietuvos duomenys) ir labiau pasitiki vieni kitais.
Numanau, kad galiu būti išvadinta naivuole, bet kažkada ir vergijos ar segregacijos panaikinimas, moterų balso ar nuosavybės teisė, žmonių su negalia integracija arba teisėti pilnamečių homoseksualių žmonių santykiai atrodė neįmanomi. Dar ne visur, bet teisinė padėtis šiandien yra pagerėjusi. Visgi visko sureguliuoti įstatymais neįmanoma. Kad įstatymai veiktų, o jiems priešingas elgesys tiesiog neapsimokėtų, viešojoje erdvėje reikalingas sutarimas, kad diskriminuojančios pažiūros yra nepateisinamos. Tokiam sutarimui pasiekti reikalinga empatija, jos viešojoje erdvėje bei tarpusavio santykiuose dažnai pritrūksta.
Numanau, kad galiu būti išvadinta naivuole, bet kažkada ir vergijos ar segregacijos panaikinimas, moterų balso ar nuosavybės teisė, žmonių su negalia integracija arba teisėti pilnamečių homoseksualių žmonių santykiai atrodė neįmanomi.
Svetimo skausmo nebūna?
Rašau ne tam, kad paaimanuočiau, kokie lietuviai rasistai ir seksistai, ir kaip užtat man Londone gerai. Lietuviai nėra kuo nors išskirtiniai diskriminacijos klausimais. Visgi diskriminacijos mastas ir formos skirtingose šalyje įvairuoja, kaip ir teisinis jos reguliavimas ar su ja susijęs viešasis diskursas. Tarkim, „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ dainos „Indai“ klipas 2018 m. Jungtinėje Karalystėje vargiai būtų buvęs transliuotas per televiziją jau vien dėl indus vaidinančių baltaodžių lietuvių, jei ne dėl žmonių sutapatinimo su neplautomis lėkštėmis ar orientalistinės estetikos, o Lietuvoje jis laimėjo Metų klipo apdovanojimą.
Tam, kad britai pamažu pradėtų įsisąmoninti, kodėl baltaodžiams neetiška apsimesti kitų, jų visuomenėje diskriminuojamų rasių žmonėmis, prireikė daug dešimtmečių. Dešimtmečių ilgametės imigracijos, kuri privertė į bauginantį „kitą“ pažvelgti iš arčiau, aktyvizmo žmogaus teisių srityje, reikalaujančio tą „kitą“ matyti kaip žmogų, laipsniško rasinės diskriminacijos uždraudimo 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, kuri apsaugotų ginančius savo pažeistas teises, pamažu didėjančios įvairovės viešumoje – tam, kad medijos geriau atspindėtų visuomenėje egzistuojančią įvairovę ir diskriminuojamų rasinių grupių patirtį. Ir vis tiek valstybės skelbiami duomenys rodo, kad stereotipai tebegyvuoja.
Pavyzdžiui, policija gatvėse vidutiniškai devyniskart dažniau stabdo ir apieško juodaodžius nei baltaodžius (žr. 30 psl.). Taigi rasinių mažumų patirtis lieka svetima didelei daliai visuomenės ir veikia institucijų darbą. Net ir po BLM protestų etniniams britams gali būti sunku pripažinti, kad jie nebūtinai yra pati tolerantiškiausia tauta pasaulyje.
Lietuva neturi gausios etninės įvairovės ir tiesiogiai nepatyrė kai kurių 20 a. kovų už žmogaus teises. Sovietmečiu rezistencija kovojo už tautos apsisprendimo teisę, žodžio ir sąžinės laisvę. Tarybų Sąjunga garsiai kritikavo Vakarų imperializmą ir kolonizaciją, bet po nepriklausomybės Lietuvoje tai pasimiršo kaip propagandos dalis, bet naujai santykis su šiais reiškiniais neapmąstytas. Nors nepriklausoma Lietuva perėmė minimalų teisinį reguliavimą, kurio reikėjo tam, kad būtų pripažinta Vakarų ir Europos dalimi, tačiau asmeninės patirties ir paramos lygioms galimybėms kai kuriais atžvilgiais labai trūksta. Užklausti apie „galimai rasistinį“ „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipą, grupės nariai gynėsi esą ironiški, pašiepią lietuvių stereotipus. Bet niekur nemačiau, kad Lietuvoje gyvenantys indai būtų paklausti, ką jie patys mano apie Metų klipą.
Net ir paklausti būtų turėję ginčytis ir įrodinėti, kodėl toks jų pavaizdavimas įžeidus. BLM protestų sukeltos diskusijos Lietuvos spaudoje ir socialiniuose tinkluose priminė „Me Too“ sukeltus ginčus. Ir vienu, ir kitu atveju liudijantys apie diskriminaciją, apie netinkamą ar net nusikalstamą elgesį turėjo įrodinėti, kodėl tas elgesys netinkamas ar nusikalstamas, kodėl apie jį prabilta tik dabar, kur įrodymai, prisipažinimai, liudininkai, kas tu pats/-i toks/-ia (ypač pati tokia) ir t. t.
Žmonės paprastai supranta, kai su jais pačiais ar jiems artimais, į juos panašiais žmonėmis elgiamasi neteisingai. Sunkiau yra suprasti ir atjausti „kitą“, t. y. ne tos lyties, klasės, tautybės, rasės, religijos ar seksualinės orientacijos žmogų su kitokiomis, nepažįstamomis bėdomis. O dar sunkiau atjausti, kai priklausai daugumai, kuri tam tikrame kontekste nustato taisykles, kad ir nerašytas. Vyresniosios kartos etniniai lietuviai turėtų prisiminti, kaip turėjo taikytis su religines ir valstybines tradicijas (Kūčias ar Vasario 16-ąją) niekinančia viešąja linija, ar situacijas, kuriose turėjo kalbėti tik rusiškai. Dabar, kai jau esu etninės ir rasinės daugumos dalis nepriklausomoje šalyje, kodėl gi negaliu naudotis išsikovota saviraiškos laisve ir apsimesti indu dėl pramogos, jei tų indų Lietuvoje beveik nėra? Arba kodėl vaikai neturėtų persirenginėti „čigonais“ ar „žydukais“ per Užgavėnes? Todėl, kad vien mano patikinimo apie tik gerus norus neužtenka. Juk gerais norais ir pragaras grįstas.
Mokymosi procesas
Kaip teigė liberalizmo teoretikas Johnas Rawlsas, teisingiausią santvarką sukurtume, jei dėl jos tartumėmės nežinodami, kiek mums patiems asmeniškai ta sistema bus palanki. Deja, tikrovėje politinę santvarką ir diskursą stipriai formuoja dauguma ar jos vardu veikiančios įtakingos interesų grupės, o mažumų ir silpnesniųjų problemos lieka paraštėse. Rasizmas Lietuvoje rūpi tik jį patiriantiems, skelbė pernai publikuotas straipsnis, aprašęs afrikiečių skaudžias ir baugias patirtis Lietuvoje, įskaitant ir fizinį smurtą. Bet BLM kontekste vėl tenka įrodinėti, kad ne tik JAV, JK, bet ir Lietuvos visuomenėje iki rasinės lygybės dar toli gražu. Iš mažumos tapome dauguma, bet elgesio, kuris, jei atsisuktų į mus, skaudintų asmeniškai, neatpažįstame.
Jei taikesnė ir lygesnė visuomenė Jums nėra siekiamybė, o status quo pokyčiai gąsdina, tikriausiai tapatinatės su grupe, kuri retai atsiranda silpnesniojo padėtyje. Visuomenės, kaip ir žmonės, pajėgios keistis, jei nori. Bet tam pasiekti teisingesnę santvarką turėtų remti ir tie, kas tiesiogiai diskriminacijos nepatiria. Vien deklaruoti lygių galimybių siekį neužtenka: reikia dar ir pasitikrinti, ar tikrai mūsų veiksmai nežemina kitų. Todėl pasaulyje plinta mokymai apie „nesąmoningą šališkumą“. Poreikis skirstyti žmones į savus ir ne yra būdingas visai žmonijai, bet neįgimtas. Su žmonių skirstymu susiję įpročiai įgyjami per socializaciją. Juos nėra lengva įsisąmoninti ir išmokti, bet įmanoma, jei sugebame išklausyti ir įsijausti į kito patirtį. Tai palaipsnis procesas, kuris konkrečios pabaigos neturi, bet atveria žinių ir patirčių klodus, paįvairina gyvenimą ir kuria atviresnes, teisingesnes visuomenes ir tarpasmeninius santykius.
Kai esi moteris, bent vienos rūšies diskriminaciją pasitaiko patirti tiesiogiai. Kai tavo atlyginimas, nepaisant kvalifikacijos, mažesnis nei vyro kolegos, kai nepažįstamas vyras gatvėje gali pliaukštelti per užpakalį, o konferencijoje sutiktas profesorius siūlyti „išgerti vyno“ jo viešbučio kambaryje ir pan., ilgainiui supranti, kaip skiriasi vyrų ir moterų gyvenimo patirtis. Bet prie kai kurių klodų tegalime prisiliesti tik per kitus žmones. Gyvenant homogeniškoje aplinkoje sunkiau suvokti, kad tie nepažįstami klodai egzistuoja. Vaikystėje per Užgavėnes su kaimynais persirengdavome „žydukais“ dar nesuprasdami, kas tie žydai.
Tik jau studijuodama kelionėje sutikau britę merginą, kurios protėviai žydai pabėgo iš Lietuvos. Net nežinojau, kaip reaguoti, tai išgirdusi – tokia tolima jos šeimos patirtis atrodė. Ačiū Kristinai Sabaliauskaitei, kad savo kūryba priartino žydišką Vilnių. Vėliau dirbdama su žydų emigrantų iš Vokietijos sūnumi, jau galėjau nuoširdžiai pasakyti, kad apgailestauju dėl Holokausto, prie kurio prisidėjo ir lietuviai. Mano šeimoje, kurioje niekas dar nebuvo sutikęs juodaodžio, yra pasitaikę „juokų“, juoduosius lyginančių su beždžionėmis (viena bjauriausių rasistinių klišių), o patogų ir švarų gyvenimą sutapatinančių su buvimu „baltu žmogumi“.
Tik magistrantūroje Jungtinėje Karalystėje artimiau susipažinau su juodaodžiais žmonėmis: Nigerija, Uganda, Haitis, iš kur jie buvo kilę, man tebuvo pavadinimai žemėlapyje. Laimei, tais pačiais mokslo metais entuziastingo juodaodžio profesoriaus paskaita Talino universiteto vasaros mokykloje buvo mano pirmas žingsnis į Afrikos ir juodaodžių autorių pasaulį.
Asmeninių istorijų galia
Tam, kad būtų sutariama dėl lygių galimybių, reikalingi ne tik tyrimai su įrodymais apie diskriminacijos žalą politikai, ekonomikai ir žmonių savijautai, bet ir daugiau galimybių patirti empatiją su „kitu“. Rašytoja Elif Shafak yra kalbėjusi apie žmogiškųjų istorijų galią. Ypač grožinė literatūra gali įtaigiai ir iš arti pristatyti labai skirtingus žmones ir pamatyti pasaulį jų akimis. Pernai atnaujintas Nigerijos autoriaus Chinua Achebe romano „Sugriūva viskas“ („Things Fall Apart“) vertimas į lietuvių kalbą (pirmasis lietuviškas leidimas buvo dar 1966 m.). Jeigu bent ši knyga būtų dėstoma Lietuvos mokyklose, būtume priversti atrasti savarankišką santykį su Europos imperializmu Afrikoje. Lietuviškai yra išleista ir kitos Nigerijos rašytojos Chimamanda Ngozi Adichie knygų.
Nėra pasiteisinimo nuleisti juokais rasistinį komentarą, menkinti smurtą prieš nepakankamai šviesios odos žmones, užsimerkti prieš juos diskriminuojantį elgesį.
Skaitantys angliškai pažintį su sudėtinga juodųjų patirtimi gali tęsti ir į gilesnę praeitį, ir į dabartį. Pavyzdžiui, Ngũgĩ wa Thiongʼo romanas „A Grain of Wheat“ nukels į Kenijos išsivadavimo ir nepriklausomybės laikotarpį, o pernai mirusios britų rašytojos Andrea Levy „The Long Song“ – į Jamaikos cukranendrių plantaciją vergovės laikais. Samuelio Salvono nupiešto pokario metų Londono paveikslo atvykėlių iš Karibų akimis („The Lonely Londoners“) komizmas gali pasirodyti pažįstamas lietuvių emigrantams. Britų rašytoja Bernardine Evaristo pernai gavo „Booker“ literatūros prizą už pribloškiančiai daugiasluoksnį, modernų ir jautrų romaną „Girl, Woman, Other“ (beje, jame kelissyk minimas ir Vilnius, kur autorė yra lankiusis) apie sudėtingas rasės ir lyties sankirtas šiandien ir pastaruosius šimtą metų.
Jei nemėgstate romanų, siūlau pažiūrėti BBC miniserialą „Noughts and Crosses“ pagal Malorie Blackman kūrinius. Jame vaizduojama distopinė Britanija, kuri galėtų būti tikrovė, jei ne Europa būtų kolonizavusi Afriką, o atvirkščiai. Jeigu prieš baltuosius nukreipta prievarta, diskriminacija ir patyčios papiktins, bet dažnos naujienos apie be reikalo žūvančius juodaodžius Jūsų nejaudina, rasės klausimu esate šališkas. Jeigu sugebate užjausti kitą, tokio neatitikimo neturėtų būti. Empatijos mokymasis pamažu vyksta natūraliai, kad ir lietuviams keliaujant ar kuriant mišrias šeimas. Bet mokytis reikės visiems, nes Lietuva keičiasi. Geležinės uždangos nebėra, tad po pasaulį migruoja ne tik baltaodžiai.
Nėra pasiteisinimo nuleisti juokais rasistinį komentarą, menkinti smurtą prieš nepakankamai šviesios odos žmones, užsimerkti prieš juos diskriminuojantį elgesį. Tai darydami leidžiate keroti sisteminiam rasizmui – juk nenorėtumėte atsidurti kitoje pusėje?
