Nuomonės

2021.02.09 09:15

Indrė Balčaitė. „Kvailas“ perversmas? Kaip ir kodėl Mianmare žlugo „bamarų demokratija“

Indrė Balčaitė, nepriklausoma tyrėja, LRT.lt2021.02.09 09:15

Pirmadienį, 2021 m. vasario 1 d., vos nubudę Mianmaro gyventojai sužinojo ką tik pramigę karinį perversmą. Tą dieną, kai turėjo įvykti pirmasis naujai išrinkto parlamento posėdis, 8 val. ryto kariuomenė, kelis mėnesius ginčijusi rinkimų rezultatus, paskelbė vieneriems metams perimanti valdžią.

Dėl dviprasmiškų kariuomenės vado generolo Min Aung Hlaingo pareiškimų ir Mianmaro miestuose pasirodžiusių karinių šarvuotų automobilių praėjusią savaitę šalyje pasklidę gandai pasitvirtino. Tuomet atrodė nelogiška, kad šalies armijos (Tàmadõ) vadai rizikuotų užsitraukti gyventojų neapykantą ir vėl užimdami valdžią jų pačių sukurtoje ir jiems naudingoje politinėje santvarkoje.

Savaitgalį įtampą sumažino pasirodęs Tamado pareiškimas, kad ji nesiruošia pažeisti 2008 m. konstitucijos. Ir vis dėlto netrukus įvyko tai, ką birmietė žurnalistė Aye Min Thant pavadino „kvailu perversmu“. Pasitelkdami institucinį ir istorinį kontekstą, pasigilinkime, kas, kaip ir kodėl įvyko ir kokios galimos perspektyvos.

Ar valdžios paėmimas teisėtas?

Atrodytų, keistas klausimas – kaip karinis perversmas gali būti teisėtas? Bet ne vienas komentatorius rimtai svarsto šį klausimą ir keli įvykusio valdžios perėmimo nelaiko perversmu. Mianmaras, kur demokratija liko iki galo neįgyvendinta, nuo 2011 m. buvo valdomas nominaliai civilinės vyriausybės, bet pagal 2008 m. dar karinio režimo parengtą ir parodomuoju referendumu patvirtintą konstituciją.

Konstitucija numatė, kad grėsmės valstybingumui atveju šalies prezidentas gali sušaukti Valstybės gynybos ir saugumo tarybą ir su jos pritarimu skelbti nepaprastąją padėtį metams su galimybe pratęsti dar iki metų. Parlamentas ir kiti aukščiausios valdžios organai suspenduojami ir valdžią perima kariuomenės vadas. Taip Tamado ir aiškino savo veiksmus, tik valstybės užgrobti niekas nesiruošė. Tam, kad būtų sušauktas posėdis ir paskelbta nepaprastoji padėtis, armija suėmė prezidentą Win Myintą.

Kad valdžios užgrobimas prisidengiant konstitucija yra perversmas, rodo aiškus pilietinės visuomenės atsakas. Didžiųjų miestų gyventojai kas vakarą kelia triukšmą masiškai barškindami puodus, kad „išvarytų piktąsias dvasias“ (generolus). Kelias dienas delsę, nesuimti naujai išrinkto parlamento (Liùtõ) nariai susirinko į virtualų posėdį.

Auga pilietinio nepaklusnumo judėjimas: jau pirmosiomis dienomis darbuotojų kolektyvai – mokytojai, dėstytojai, medikai, gamyklų darbuotojai – vienas po kito skelbė atsisakantys dirbti tam, kad karinis režimas žlugtų. Praėjusį savaitgalį, nepaisant tikslingų interneto trikdžių, prasidėjo taikios masinės demonstracijos. Nors vyksta dar tik kelias dienas, dabartiniai protestai, panašu, jau yra didžiausi nuo 1988 m.

Nesąžiningi rinkimai?

Praėjusių metų lapkritį Mianmare įvyko rinkimai, kuriuose absoliučią daugumą – kaip 1990 ir 2015 m. – laimėjo Nacionalinė laisvės lyga (NLD), vadovaujama Aung San Suu Kyi, faktinės vyriausybės vadovės. Oficialūs rinkimų rezultatai rodė, kad NLD laimėjo 390 iš 491 (arti 80 proc.) vietų dvejų rūmų parlamente, o pagrindinė jos konkurentė Sąjungos solidarumo ir plėtros partija (angl. Union Solidarity and Development Party – USDP) – tik 41 (8,4 proc.), t. y. dar mažiau nei praėjusiuose rinkimuose.

Kad valdžios užgrobimas prisidengiant konstitucija yra perversmas, rodo aiškus pilietinės visuomenės atsakas. Didžiųjų miestų gyventojai kas vakarą kelia triukšmą masiškai barškindami puodus, kad „išvarytų piktąsias dvasias“ (generolus).

Pagal 2008 m. konstituciją, 25 proc. vietų visuose įstatymų leidybos organuose rezervuota kariuomenės atstovams, o specialiai 2010 m. rinkimams įsteigta ir buvusių generolų vadovaujama USDP yra jos sąjungininkė. Likusias vietas pasidalijo įvairios etninių mažumų interesams atstovaujančios partijos. Mianmaro rinkimų sistema – mažoritarinė, tad laiminčios partijos surinktų balsų persvara virsta dar didesniu Liuto vietų skaičiaus skirtumu.

Galbūt įkvėpti Donaldo Trumpo, Tamado ir USDP ginčijo rinkimų rezultatus, bet NLD vyriausybei pavaldi Sąjungos rinkimų komisija skundus dėl pažeidimų atmetė. Tiesą sakant, rinkimai išties buvo problemiški. Neabejotina, kad etninės bamarų daugumos remiama NLD vis tiek būtų laimėjusi, o USDP nebūtų gavusi daugiau vietų. Motyvuojant nestabilia padėtimi, rinkimai buvo visiškai atšaukti 7 apygardose Rakainų[1] valstijoje ir keliose kitų apygardų dalyse.

Atokiuose Mianmaro pasienio regionuose kai kur padėtis išties nesaugi dėl vykstančių armijos ir etninių mažumų ginkluotų grupių susirėmimų ar armijos atakų prieš civilius gyventojus, bet rinkimai pagrįstai atšaukti ne visur. Rakainų valstijoje balsuoti negalėjo apie 70 proc. rinkėjų (maždaug 1,5 mln.). Dauguma jų, pasipiktinę ir civiline vyriausybe, ir armija, būtų rinkęsi Rakainų nacionalinę partiją (angl. Arakan National Party – ANP), dar padidindami jos gautų vietų skaičių (ir taip trečią po NLD ir USDP). Panašus skaičius žmonių negalėjo balsuoti dėl rasistiško Mianmaro pilietybės teisių reglamentavimo ir įgyvendinimo, primenančio apartheidą. Balso teisės neturėjo nei milijonas armijos pabėgėliais paverstų rohinjų Bangladeše, nei pusė milijono rohinjų, likusių Rakainų valstijoje. O kur dar suvaržymai dėl COVID-19 pandemijos, apsunkinę mažesnių partijų galimybes vykdyti rinkimų kampaniją.

„Kvailas“ perversmas?

Rinkimų rezultatai armijos netenkino tikrai ne dėl šių priežasčių. Aye Min Thant rašo, kad kariuomenė, užgrobdama valdžią, pasielgė kaip smurtaujantis tėvas, įsižeidęs, kad vaikas nepaiso jo autoriteto. Net ir demokratiją varžanti konstitucija jos ir USDP neapsaugojo nuo dar vienos triuškinančios NLD pergalės. Ne vienas komentuotojas pažymi, kad 2017 m. Tamado vykdytas genocidas prieš rohinjus buvo spąstai NLD vyriausybei.

Po dešimtmečių karinės valdžios propagandos apie įsibrovėlius „nelegalus“ rohinjus Mianmaro piliečių dauguma jų neužjautė ir pranešimus apie armijos žiaurumus vadino melagienomis. Pasak Michaelo Charney, armija tikėjosi, kad Aung San Suu Kyi – Nobelio taikos premijos laureatė ir žmogaus teisių simbolis – bandys kritikuoti armijos veiksmus ir tokiu būdu praras rinkėjų paramą. Bet ji savo įkaitės padėtį suprato ir pasirinko elgtis priešingai – netgi vykti į Hagą ginti armijos veiksmų Tarptautinio teisingumo teismo genocido byloje. Tarptautinė bendruomenė ją pasmerkė, bet Mianmare ji dar kartą tapo tautos heroje. Tamado apsiskaičiavo.

Apsiskaičiavo ir Aung San Suu Kyi, bet pasirinkimo ji turėjo mažai. Sutikusi žaisti pagal 2008 m. konstitucijos taisykles, bet tikėdamasi palaipsnių pokyčių, ji stengėsi užtikrinti, kad ir vilkas (armija) būtų sotus, ir avis (NLD) sveika. Bet kaip užtikrinti gerus santykius su armija, kuri veikia be civilinės valdžios priežiūros, turi 500 000 kareivių, kontroliuoja policijos pajėgas, aktyviai veikia pasienio regionuose, dešimtmečius buvo finansuota švietimo, sveikatos priežiūros ir kitų viešųjų paslaugų sąskaita, yra atstovaujama nacionaliniame ir valstijų Liuto ir kontroliuoja nemažą dalį šalies ekonomikos?

Kol Aung San Suu Kyi nekritikavo kontroversiškų armijos veiksmų, atrodė, kad Tamado ir NLD vyriausybė veikia kaip vientisas blokas. Tačiau inicijuodama konstitucijos pataisas, kurios ilgainiui būtų sumažinusios armijos atstovavimą politikoje, ar triuškindama USDP rinkimuose NLD kėlė armijos nepasitenkinimą, rašo Ko Leik Pya.

Gilinantis į perversmo priežastis, svarbus ir individualus lygmuo – Tamado vado generolo Min Aung Hlaingo ambicijos. Šių metų vasarą jam laikas atsistatydinti ir eiti į pensiją. Ankstesnio karinio režimo vadai iš armijos persikėlė į aukštus postus civilinėse valdžios struktūrose, pvz., generolas Thein Sein parlamente buvo išrinktas prezidentu (2011–2016). Min Aung Hlaingui tokių perspektyvų nebuvo, juolab po NLD pergalės, o jo šeima yra daug investavusi į armijos kontroliuojamus verslus, teigia Yanghee Lee, buvusi Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių Mianmare klausimais. Tad perversmas gali būti jo bandymas apsaugoti savo politinę ir ekonominę įtaką.

Déjà vu?

Karinis perversmas ir masinės pasipriešinimo akcijos Mianmaro gyventojams nėra naujiena. Armija viena ar kita forma Mianmarą valdo šešiasdešimt metų. Vos tapusi nepriklausoma nuo Britanijos imperijos 1948 m., Antrojo pasaulinio karo nustekenta šalis įsivėlė į vidaus karus su komunistų, etninių mažumų sukilėliais ir iš Kinijos besitraukiančiomis pralaiminčiomis nacionalistų pajėgomis. Šiuose karuose užsigrūdino Tamado ir iškerojo jos įtaka. Nors pirmąsyk armija valdžią perėmė civilinės valdžios prašoma dėl nepaprastosios padėties, 1962 m. įvyko pirmasis karinis perversmas.

1988 m. dėl ekonominės krizės kilusios pilietinio nepaklusnumo akcijos paralyžiavo šalies institucijas, bet po kelių mėnesių revoliucija buvo žiauriai numalšinta. 1990 m. surengtus rinkimus laimėjo NLD, bet, dar nespėję suformuoti vyriausybės, parlamentarai buvo suimti. Minn Tent Bo, dabar nepriklausomas konsultantas rinkimų, demokratijos ir žmogaus teisių klausimais, prisimena: „Aš užaugau karinės chuntos metais... kai jie pasakė, kad rinkimai įvyks po metų, tai užtruko beveik pusę mano gyvenimo [iki 2010 m., kai surengti nelaisvi rinkimai].“

Apsiskaičiavo ir Aung San Suu Kyi, bet pasirinkimo ji turėjo mažai. Sutikusi žaisti pagal 2008 m. konstitucijos taisykles, bet tikėdamasi palaipsnių pokyčių, ji stengėsi užtikrinti, kad ir vilkas (armija) būtų sotus, ir avis (NLD) sveika.

Tamado jau paskyrė naują rinkimų komisiją, tad gal šįkart dvidešimties metų laukti neprireiks. Tačiau iki tol ji gali bandyti keisti žaidimo taisykles, galbūt vėl uždrausdama NLD juose dalyvauti.

Palyginus su karinės chuntos gūduma, labai netobula 2011-2020 m. santvarka sukūrė daug didesnę erdvę politinei ir ekonominei piliečių laisvei. Suklestėjo žiniasklaida, suplūdo užsienio turistai ir darbuotojai. Kai 2016 m. kalbinau Mianmaro migrantus Tailande, jie švietė optimizmu po NLD laimėtų 2015 m. rinkimų ir žadėjo greitu laiku sugrįžti. Panaikinus sankcijas, laisvėjant reguliavimui ir augant investicijoms, ekonomika išties kilo, bet didėjo ir pajamų nelygybė: su armija susijusios įmonės lobo, o kaimuose be kompensacijų buvo atiminėjama žemė.

Tai buvo pirmiausia „bamarų demokratija“, pagrįsta Aung San Suu Kyi asmens kultu. Etninės ir religinės mažumos toliau patyrė diskriminaciją ar net persekiojimą. Kai armija degino rohinjų kaimus, daug piliečių piktinosi „šališkais“ užsienio žiniasklaidos pranešimais ir teigė, kad tai vidinis šalies reikalas. Dabar armija atvirai pamynė jų teises aiškindama, jog tai vidinis šalies reikalas, o jie prašo tarptautinės bendruomenės jų nepamiršti. Revoliucija turi galimybių laimėti prieš perversmo vadus, jei neapsiribos tik reikalavimu sugrąžinti iš namų arešto į valdžią bamarų „Mamos Suu“. Daugeliui mažumų atstovų ji nebėra kovos už demokratiją ir žmogaus teises simbolis. Šiandienos protestus inicijuoja ne be vadovų likusi NLD, bet nauja karta, kuri nebenori taikytis su armijos dominavimu kaip savaime suprantamu. Jos lyderystė ir solidarumas tarp etninių grupių būtų demokratijos visiems viltis.

[1] VLKK vakarų Mianmaro etninę grupę, angliškai vadinamą „Rakhine“ (ankstesnis anglicizmas „Arakan“), bamariškai „jakain(g)“, save vadinančią „rokain(g)“ be pagrindo praminė „rachinais“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt