Nuomonės

2021.07.10 19:47

Vaiva Rykštaitė. Veido kaukės – tik dėl akių?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.07.10 19:47

Nesakysiu, kokią grožio paslaugą man teikusios moters paklausiau: „Ar jūs nieko prieš, jei trumpam nusiimsiu kaukę? Mane pykina…“ Vyliausi, kad leis trumpam nusiimti, bet tikrai nesitikėjau, kad apsidairiusi po saloną pasakys: „Ai, galite ir visai nusiimti, pas mus užuolaidos užtrauktos…” Netrukus ėmiau pastebėti, kad toks kaukių (ne)dėvėjimas tampa paplitusiu užtrauktų užuolaidų fenomenu.

Liūdna, bet šiomis dienomis kaukės dėvimos tik dėl akių – bijant baudų ir netekti darbo licencijų, ir vis rečiau nuoširdžiai siekiant apsaugoti kitus ir save. Vieni turbūt tai daro iš skepsio – šitie nuo pat pradžių netikėjo dauguma, jei ne visomis, apsisaugojimo nuo viruso priemonių, o dažnai ir pačiu virusu. Čia pamenu prieš kaukes nusiteikusios draugės man siųstą klausimą: jeigu bezdalas prasiveržia pro aptemptus džinsus, tai kaip pro kaukę neprasiverš virusas? Į tai bičiulei atsakiau klausimu: kodėl mokau savo vaikus užsidengti burną čiaudint? Tačiau dabar ne taip svarbu, ką mano užkietėję skeptikai. Liūdniau dėl to, kad skeptikais vienu ar kitu būdu tuoj virs dauguma. Mat žmonės tiesiog pavargo, mes pavargome. Ne tik nuo karantino apribojimų, bet ir nuo nesuprantamų, dažnai su logika besipjaunančių taisyklių.

„Ar reikia kaukių?” – klausia į drabužių parduotuvę įėjusi lankytoja. Pardavėja apsidairiusi paprašo moters tiesiog „turėti kaukę su savim, jei kas patikrintų”. Restorane padavėjai aptarnauja be kaukių tiek sėdinčius lauke, tiek viduje. Ir kai jau imu patikėti, kad kaukės atšauktos, išgirstu griežtą vienos įstaigos administratorės balsą: „Prašau užsidėti kaukę, mes laikomės taisyklių.” O taisyklės glumina, nes aš galiu apkabinti dvejus metus nematytą gatvėje sutiktą draugę, bet net laikydamasi keleto metrų atstumo privalau slėptis po kauke nuo pardavėjų. Toks požiūris primena naivų paauglišką požiūrį į lytiškai plintančias ligas: kad užsikrėsti galima tik nuo nepažįstamų, nepatikimų žmonių, bet ilgiau pabendravus arba gerai pažįstant galima jau ir nesisaugoti.

Liūdna, bet šiomis dienomis kaukės dėvimos tik dėl akių – bijant baudų ir netekti darbo licencijų, ir vis rečiau nuoširdžiai siekiant apsaugoti kitus ir save.

Atėjus į maitinimo įstaigą, reikia dėvėti veido kaukę, tačiau atsisėdus galima nusiimti. Atsistojus ir einant į tualetą, kaukę reikėtų vėl užsidėti, bet šitaip daro ne visi. Ar virusas kitaip plinta sėdint ir stovint, nesu tikra. Bet žinau, kad ilgą laiką gyniau beveik visas pasaulio vyriausybes nuo kovido skeptikų. Mano argumentai buvo tokie, kad pandemijos labai ilgą laiką nebuvo, daugumos mūsų gyvenime tokio reiškinio išvis niekada nebuvo, todėl ir medikai, ir politikai yra pasimetę, bet visi nuoširdžiai ieško sprendimo. Deja, apsisaugojimo nuo kovido procesas ima priminti komišką biurokratų žaidimą, kai taisyklės galvojamos vardan jų galvojimo, o ne efektyvumo.

Vienas iš daugelio pavyzdžių – dėl iki birželio 14 d. buvusios privalomos izoliacijos iš užsienio atvykusiems vaikams: skiepytiems vaikų tėvams karantinuotis nereikėjo, bet vaikams izoliacija buvo privaloma, neva pamiršus, kad teoriškai ir skiepytas suaugęs žmogus vis dar gali būti viruso nešiotojas. Beje, izoliacija buvo neprivaloma ir kitiems su tais besiizoliuojančiais vaikais gyvenantiems asmenims.

Arba atvirkščiai ir dar įdomiau: šiuo metu izoliacija iš užsienio atvykusiems mažamečiams jau atšaukta, tačiau privaloma iš kai kurių šalių atskridusiems jų tėvams. Taigi, įsivaizduokime, kad iš Afrikos parskrenda keturių asmenų šeima. Tėvai karantinuojasi bute, o Lietuvoje gyvenantys ilgai anūkų nematę seneliai vedasi mažylius pramogauti į prekybos centrą, į vaikų žaidimų kambarius ir taip toliau. Jei visa šeima serga kovidu, kokia prasmė vaikų tėvams izoliuotis tuo metu, kai mažieji dalija virusą aplink sutiktiems? Juk vaikams kaukių nereikia. Ak, tiesa, reikia nuo šešerių metų, bet realybėje beveik niekas tų vaikų amžiaus netikrina.

Tokių ir panašių su logika prasilenkiančių taisyklių yra dešimtys, todėl nenuostabu, kad žmonės tampa vangūs ir, užuot stengęsi, tiesiog užtraukia užuolaidas. Nusiimk kaukę – esi tarp savų. Mat kaukė staiga tapo „mus“ ir „juos“ skiriančiu barjeru. Mes – tai žmonės, o jie – tie keistas taisykles kuriantys klerkai. Ir drįstu sakyti, kad tai vienas blogesnių scenarijų, kurį bus sunku pakeisti. Prarastą žmonių pasitikėjimą atgauti bus sunku net kilus trečiajai viruso bangai.

Neteigiu, kad mums nebereikia kaukių. Šalyse panaikinus privalomą kaukių nešiojimą sparčiai išauga užkrečiamumo virusu rodikliai. Tačiau tikrai trūksta aiškumo, motyvacijos ir skaidrios komunikacijos, be kurios kaukių dėvėjimas jau dabar virsta pačia tikriausia kaukės metafora – ji užsidedama tik apsimetant ir tuoj pat nusiplėšiama aplink nelikus pašalinių akių.

Kartą dantistė, kai paprašiau išbalinti dantis, man pasakė, kad gamtoje žmogaus dantys neturėtų būti baltesni už akių obuolius, mat geriau pirma pastebėti žmogaus žvilgsnį, o ne šypsnį. Ir nors norėtųsi manyti, kad kaukių dėka pradėjome įdėmiau žiūrėti vieni kitiems į akis, įvairūs tyrimai rodo, kad kaukės apsunkino neverbalinę žmonių komunikaciją ir tarpusavio supratimą. Telieka tikėtis, kad vis dar sugebame iš pakilusių akių kampučių atpažinti šypsnį, nors kaukės vis dažniau dėvimos tik dėl akių. Dėl akių.

O kaip jūs jaučiatės kaukių klausimu?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.