Nuomonės

2021.07.03 19:55

Vaiva Rykštaitė. Lietuva – lyg įsivaizduojama tobula draugė, kuri iš tiesų neegzistuoja

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2021.07.03 19:55

Kalbasi du gatvėje susitikę amerikiečiai: „Sveikas, Styvai, kaip gyveni? Seniai matėmės! Kaip žmona, kaip vaikai?“, ir, nesulaukęs bičiulio atsakymo, priduria: „Būtinai susitikime greitu metu. Gal vakarienės pas mus?“ Tačiau Styvui dingus iš akiračio, dingsta ir šypsena. „Na ir idiotas…“ – vyriškis nusispjauna, o aš suprantu: jis niekada iš tiesų taip ir nevakarieniaus su Styvu.

„Lietuviai šitaip nesielgia, esame kitokie…“ – mąstau visą dieną, bet vis nerandu tinkamų žodžių mums, lietuviams, apibūdinti. Nuoširdesni? Ne visada. Lengviau perprantami? Bet gal šitai tik man – mokančiai skaityti savo tautos kultūrinius kodus. Paprastesni? Bet juk ir tarp mūsų yra rafinuotų ekscentrikų.

Galiausiai, neradusi absoliutaus kiekvieno lietuvio charakterio bruožo, vis tiek neišsižadu jausmo, kad lietuviai mane supranta geriau. Na, jie tiesiog supranta. Kodėl laiptinėje, užuot pasisveikinę, kaimynai kartais tiesiog nebyliai vienas kitam linkteli arba kažką neaiškiai sušnabžda. Kodėl neverta pykti ant viešajame transporte svetimus verkiančius vaikus gėdinti mėginančių babyčių. Ir kitus panašius dalykus.

Iki šiol neapsisprendžiu dar vienu klausimu: kas man yra emigracija – dviejų gyvenimų dovana ar prakeiksmas amžinam ilgesiui? Greičiausiai – du viename. Nes vien ilgesys būtų nepakenčiamas. O jei emigracija būtų vien dovana, tuomet kasmet, užuot keliavusi kur nors po pasaulį, neskubėčiau atgal – ten, iš kur atėjau.

Būdama Lietuvoje vis rečiau girdžiu mitus ir apibendrinimus apie užsieniečius. Na, žinot, kad užsieniečiai tą valgo, aną rengiasi. Matyt, pagaliau supratome, kad jie visi skirtingi. Tačiau galiu patikinti, kad tarp emigrantų vis dar gyvi mitai apie lietuvius. Šie būna dvejopi – geri ir blogi.

Iki šiol neapsisprendžiu dar vienu klausimu: kas man yra emigracija – dviejų gyvenimų dovana ar prakeiksmas amžinam ilgesiui? Greičiausiai – du viename.

Pati esu linkusi tikėti gero, savo, kone sielos brolio lietuvio mitu. Turbūt todėl, svetur išgirdusi gimta kalba šnekančius žmones, apsidžiaugiu lyg sutikusi seniai matytus giminaičius. Blogas savybes mėgstu priskirti svetimai tautai (neva tik amerikiečiai būna veidmainiai), o saviškę vis idealizuoju (mes nors ir niūrūs, bet bent jau neapsimetinėjame).

Panašiai kaip tėvynė turbūt idealizuojami tėvai – kuo ilgiau jų nematau, tuo nuostabesni jie rodosi. Iki tos akimirkos, kai, grįžus pernakvoti, mama trisdešimt penkerių metų dukters klausia: Tai kas skambino? Ar pavalgei? Kada grįši? Ir net jei dar prieš kelias dienas tariausi, kad visi šie sugrįžimai į vaiko ir tėvų santykį yra mieli, staiga jie ima erzinti.

Taip ir su Lietuva, o iš esmės turbūt su bet kuria gimta ir prarasta žeme, kur sienos gydo, o žmonės prabyla sielos kalba. Mat kiekvieną kartą sugrįžusi suprantu, kad nebegaliu čia iš tiesų sugrįžti, nes tai lyg bridimas į upę, kuri kiekvienąkart vis kita. Lyg brovimasis atgal į įsčias, kur kadaise jaučiausi saugiausia ir laimingiausia; dar nesuvokusi, kad man jose jau seniai per ankšta.

Panašiai kaip tėvynė turbūt idealizuojami tėvai – kuo ilgiau jų nematau, tuo nuostabesni jie rodosi.

Įtariu, kad tėvynės ilgesys stipriai susijęs su pritapimu, nenusakoma kultūrine, galbūt net sielos bendryste. Panašus jausmas mane apimdavo keliaujant po Indiją, kai kokiam nuošaliam kaime, apsupta angliškai nekalbančių indų pamatydavau baltaodį vakarietį, visiškai nesvarbu iš kokios šalies, tuomet pasijusdavau lyg sutikusi tolimą pusbrolį, kuriam mano elgesys ir motyvai (rūkanti moteris su kelnėmis) rodėsi suprantami, nepaisant mus skiriančios kalbos ir visų galimų kultūrinių niuansų.

Dabar pagaunu save panašiai galvojant apie Lietuvą – kiekvienąsyk ištikus kokiam nors nesusipratimui JAV ar stebėdama man idėjiškai nepriimtinus žmonių veiksmus, guodžiuosi, kad ten, mitinėje gimtinėje, žmonės suprastų mane. Suprastų iš esmės, nes mus sieja tos pačios istorinės ir panašos asmeninės pradžios.

Deja, šitaip Lietuva rodosi tik iš tolo – lyg impresionistinis paveikslas, kuriame nutapyti sielos namai. Tačiau priartėjusi tematau atskirus taškelius – daugybę skirtingų individų su skirtingomis nuomonėmis, kurių nė vienas manęs iki galo nesupranta.

Dabar pagaunu save panašiai galvojant apie Lietuvą – kiekvienąsyk ištikus kokiam nors nesusipratimui JAV ar stebėdama man idėjiškai nepriimtinus žmonių veiksmus, guodžiuosi, kad ten, mitinėje gimtinėje, žmonės suprastų mane.

Dešimt metų esu vegetarė, užauginta prisiekusių mėsėdžių tėvų. Vienas giminaitis atvirai sakosi esąs homofobas, o kitas mielas dėdė kviečia: „Vaikeli, pasikalbėkime apie negrus.“ Kai pasakau, kad tokio žodžio šeimoje nevartojame, dėdė greitai pasitaiso: „Na, gerai. O tu nemanai, kad tie juodaodžiai per daug sau leidžia?“

Viena mano mylima draugė netiki meile, kita netiki skiepais. Trečia pasitiki likimu, todėl savo mažamečius vaikus vežioja be automobilinės kėdutės.

Nenoriu apsimesti geresnė nei išmintingesnė – dairausi ir matau draugų, kurie susikūrė finansinę ir dvasinę gerovę niekur iš čia neišvažiavę (o aš save juk guodžiau, kad Lietuvoje tiek uždirbti bus neįmanoma). Turiu draugų, kuriuos beveik vadinčiau sielos broliais, bet balsuojame už radikaliai skirtingas politines jėgas.

Kol pamažu imu suvokti, kad į Lietuvą skubu lyg pas tobulą įsivaizduojamą draugę, sudėtą iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Pas draugę, kuri iš tiesų neegzistuoja. Turbūt iš tiesų skubu pas save – tą jauną, dar neemigravusią merginą, kokia buvau nepasiekiamoje praeityje. O keisčiausia, kad net ir tai suvokusi žinau: kitąmet neskrisiu atostogų į išsvajotąjį Peru. Skrisiu vėl į Lietuvą. Vėl naiviai tikėdamasi čia rasti tai, ko niekada iš tiesų neturėjau.

Gal ir jūs jaučiatės panašiai?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt