Nuomonės

2021.06.19 20:28

Vaiva Rykštaitė. Nustebau intelektualiame žurnale neradusi nė vienos herojės moters

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2021.06.19 20:28

Jei nebūčiau neseniai skaičiusi kaip reta linksmo Pulitzerio premija apdovanoto romano „Less“, greičiausiai ir nebūčiau sugebėjusi įvardyti to, kas man nepatiko vartant gegužės mėnesio žurnalo „Nemunas“ numerį.

Dar trumpam šoktelėsiu prie romano, kuriame pagrindinis veikėjas Artūras Lesas aplinkinių dažnai pašiepiamas, nes jo problemos nesuvirpins skaitytojų širdžių – žmonėms sunku atjausti vidutinio amžiaus, privilegijuotus, miestuose gyvenančius baltuosius vyrus. „Net jei tas vyras gėjus?!“ – stebisi romano herojus, vis dar tikėdamasis atjautos. „Net jei ir gėjus. Gėjams San Fransiske juk labai gerai“, – maždaug tokio atsako sulaukia Artūras.

Tarp daugybės kitų sluoksnių man įsiminė būtent šis humoristinis romano naratyvas, galbūt dėl apčiuopiamos autoriaus saviironijos, o gal todėl, kad lyčių lygybė ir apskritai įvairovė šiuo metu yra vyraujanti tema.

Taigi, belaukdama maisto kavinėje su džiugiu nekantrumu perverčiau visą minėtą žurnalą ir pasijutau kažko čia neradusi, kažko pritrūkusi. Moterų. Mat šįsyk visi žurnalo herojai – vyrai, o moterys pasirodo nebent dialoguose su vyrais.

Tiesa, pervertusi antrąsyk ir sąmoningiau, paanalizavusi savo pirmą įspūdį, aptikau debiutantės eilėraščiams skirtą erdvę ir vieną moters pirmu asmeniu parengtą tekstą, tačiau net čia autorė užima stebėtojos, o ne herojės vaidmenį. Nežinau nei numerio herojų amžiaus, nei lytinės orientacijos, bet apėmė nuojauta, kad dauguma tilptų į jau įgrisusį stereotipą. Turbūt atspėjote: baltieji, vidutinio amžiaus, heteroseksualūs, kitaip tariant – rimti vyrai. Jeigu tokią „įvairovę“ randu viename, mano galva, įdomiausių ir intelektualiausių žurnalų, tai ko tada tikėtis iš popso?

Nenoriu prikibti būtent prie šio žurnalo – jo turinys iš esmės man labai patinka ir tikiu, kad toks keistesnis, vien vyrų pilnas numeris atsirado per neapsižiūrėjimą. Todėl analizuoju ne patį žurnalą, o šį konkretų atvejį, vieną jo numerį – kaip lyčių ir apskritai įvairovės trūkumo iliustraciją.

Nežinau nei numerio herojų amžiaus, nei lytinės orientacijos, bet apėmė nuojauta, kad dauguma tilptų į jau įgrisusį stereotipą. Turbūt atspėjote: baltieji, vidutinio amžiaus, heteroseksualūs, kitaip tariant – rimti vyrai.

Liūdna, nes leidinio intelektualumas tik pablogina situaciją, mat gali imti atrodyti, kad kur viskas rimčiau ir giliau, ten herojais tampa vyrai, o kur makiažo pamokėlės ir blynelių receptai – ten jau mirga moterų veidai.

Nuojauta pasitvirtino pagūglinus kito žurnalo – „Verslo klasė“ – viršelius: ant viršelių vien vyrai, tiesa, kai kur sušmėžuoja Dalios Grybauskaitės veidas. Žinau, kaip naivu būtų tikėtis, kad visi žurnalai uoliai ims atsižvelgti į lytinę, tautinę, rasinę įvairovę (tiesa, rasė Lietuvos diskursuose dažnai egzitifikuojama, bet tai dar kita tema).

Čia lemiamą vaidmenį atlieka pinigai, mat žurnalai yra orientuoti į savo tikslinę auditoriją, kuri, deja, traktuojama, o gal ir iš tiesų elgiasi stereotipiškai: vyrai domisi verslu ir užsiima tikru menu, o moterys ten sau gražinasi. Tačiau tai, kaip medijos reprezentuoja (arba nereprezentuoja) moteris lyderes, yra galinga konstrukcija to, kas priimtina, o kas nepriimtina visuomenėje. Todėl tikiuosi, kad vis daugiau redaktorių, užuot pataikavę skaitytojui, kvies skaitytoją augti drauge.

Ar tikrai būtų blogai, jei ant „Verslo klasės“ viršelių būtų daugiau moterų? Arba jei kultūrinė spauda ruošdama leidinį visada turėtų omeny įvairovę: nebūtinai privalomos kvotos forma, tiesiog reflektuotų, ar kiekviename žurnalo numeryje kiekvienas skaitytojas ras save?

Čia lemiamą vaidmenį atlieka pinigai, mat žurnalai yra orientuoti į savo tikslinę auditoriją, kuri, deja, traktuojama, o gal ir iš tiesų elgiasi stereotipiškai: vyrai domisi verslu ir užsiima tikru menu, o moterys ten sau gražinasi.

Galvojant apie privalomas lyties ir rasės, bet ypač apie lyties kvotas mane apima dvilypiai jausmai. Vien moterų tapybai skirtos parodos ar vien moterų režisierių filmams skirti festivaliai rodosi nepriimtini dėl to, kad moterų išskyrimą čia galima ginčytinai traktuoti kaip jų nesugebėjimą konkuruoti rinkoje su vyrais. Na, maždaug kaip jaunesnių klasių vaikams, nedrįstantiems pasirodyti su dvyliktokais, – „tai surengsime jiems atskirą parodėlę, kur galės visi pasidžiaugti“. Todėl vietoj atskiro „tik moterims“ būrelio norisi būtent įvairovės.

Nors, kalbant apie pastarąją, jau ne kartą yra buvę, kad kokiame filme pamatę vienintelį juodaodį aktorių iškart traukiame jį per dantį, nes herojus rodosi pritemptas, čia atsiradęs tik dėl rasinės įvairovės būtinybės. Tačiau tokios būtinybės poreikį, pavyzdžiui, tik patvirtina neseniai įvykęs skandalas, kai aktorius Tomas Cruise'as prisidėjo prie kritikuojančiųjų balsų, atsisakydamas savo „Auksinių gaublių“ apdovanojimų todėl, kad šiuos apdovanojimus renkančioje komisijoje per dvidešimt metų nebuvo nė vieno juodaodžio asmens.

Taigi, teigiantys, kad su įvairove populiariojoje kultūroje viskas yra gerai, regis, nežino tikrosios situacijos. Iš tiesų ta įvairovė veriasi lyg savotiškas žaidimas. Kol apie tai negalvoju – nepastebiu. Kai imu galvoti, staiga jos buvimą arba trūkumą imu matyti visur. O kaip jums atrodo, kokiose kultūros srityse trūksta įvairovės Lietuvoje?

Taigi, teigiantys, kad su įvairove populiariojoje kultūroje viskas yra gerai, regis, nežino tikrosios situacijos.

Prisipažinsiu: kai draugė pasiūlė žiūrėti kažkokį serialą, kuriame vaidino vien juodaodžiai, gyvenantys Atlantos valstijoje, iškart susiraukiau: jų problemos man svetimos, aš su jais niekaip nesusitapatinsiu, todėl po akimirkos įsijungiau žiūrėti kažką kito. O tuomet sustingau: kaip jaučiasi kitų rasių atstovai, žiūrėdami vyraujančius vien baltųjų serialus? Turbūt panašiai, kaip pasijutau vartydama minėtą žurnalo numerį.

Kadaise čia rašiau apie knygas vaikams ir tai, kad jos turėtų atlikti dvi funkcijas: veidrodžio ir lango, t. y. kažko, kur atpažintume save, ir kažko, kas plėstų mūsų akiratį. Imu vis aiškiau suprasti, kad lygiai tų pačių funkcijų reikia ir suaugusiųjų medijai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.