Pagal blogiausią scenarijų, per savaitę Lietuvos sieną iš Baltarusijos galėtų kirsti apie 300 nelegalių migrantų. Tokią prognozę pateikė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Būtų gerai, jeigu taip ir būtų. Jeigu paprastąja aritmetika pagrįstas scenarijus būtų blogiausia, kas gali nutikti.
Bet neilgai trukus, tokia įvykių eiga gali atrodyti net labai optimistinė. Gali paaiškėti, kad dabar turime tik kuklų testą, žvalgybą migrantais, tyrimą, kaip veikia mūsų tarnybos. O po viso to gali prasidėti tai, ką vadiname terorizmo grėsme.
Tai neturėtų nustebinti, nes tiek Rusijos, tiek Baltarusijos režimai jau seniai nepanašūs į tuos, kurie savo veiksmus grindžia paprastąja matematika ar mūsų vertybėmis pagrįsta logika.
Stebina kas kita. Lietuvoje dešimtmečius, nuo tada, kai atkūrėme nepriklausomybę, netyla audringos kalbos apie grėsmes iš Rytų. Tačiau per tuos dešimtmečius mes nesugebėjome susitvarkyti savo, o tuo pačiu ir Europos Sąjungos, rytinės sienos saugumo.
Mūsų valstybės siena su Baltarusija nesiekia nė 700 kilometrų. Kiek mažiau nei 400 kilometrų eina sausuma, kita dalis – pasienio vandenimis. Kas tik labai nori, gali atkeliauti be jokių kliūčių pėsčiomis, perbrisdamas seklų upelį ar kiek paplaukdamas, nes vos jos trečdalis gali būti stebimas moderniomis priemonėmis. Du trečdaliai iš esmės nėra saugomi. Nėra ne tik kamerų ar tvoros, nėra net kontrolinės pėdsakų juostos. Apsaugos metodai – kaip pirmykštėse bendruomenėse: stebint rasą ar pėdas sniege.
40 kilometrų ruožas – tiek ketinama aprūpinti stebėjimo įranga šią vasarą. Kitais metais galbūt jau bus stebima visa. Šiam projektui reikia iš viso 38 milijonų.
Kas nors gali ką nors įtikinti, kad valstybei ši našta iki šiol buvo per didelė ir tai yra svarbiausia priežastis, kodėl Baltarusijos diktatorius ar dar kas nors gali per mūsų valstybės sieną mėtyti ką nori?
Palyginti su pasiskolintais milijardais ir mažaverčiams projektams skiriamais milijonais, tai atrodo kaip ašara vandenyne.
Ir 40 milijonų, ir supratimas, ir politinė valia lyg ir atsirado. Tik to nepakanka. Jeigu anapus kalėjimas, tai ir saugotis reikia kaip zonoje.
Pabėgėlių srautui valdyti tikriausiai pakaktų modernaus stebėjimo. Migracija – subtili problema, bet tikrai ne vienintelė ir ne didžiausia. Ji tik akivaizdžiai parodė, kokia atvira yra mūsų rytinė siena, kurią be didesnio vargo įveikia ir neįgalūs, ir šeimos su kūdikiais.
Elektroninės sistemos turi savybę sugesti ar pasenti. Bet kuriai stebėjimo kamerai gali nutikti kaip tam nelaimingam rentgenui, kuriuo buvo tikrinami traukiniais gabenami kroviniai.
Rentgeno amžius baigėsi prieš ketverius metus, jis paseno ir fiziškai, ir morališkai. Viskas buvo žinoma ir prognozuojama, tačiau naujo kažkaip neatsirado. Didžiausia dalis kontrabandos pradėjo keliauti traukiniais. O mūsų pareigūnai gali tik šakėmis krovinius pabadyti.
Kontrabanda (cigaretės, ginklai, narkotikai) yra nusikaltimas, kuris maitina sankcijų nustekentus režimus. Tuo pačiu skurdina ir demoralizuoja mūsų valstybę.
Kai atviros teritorijos apsauga palikta prastai aprūpintam ir ribotam pareigūnų skaičiui, čia galima ateiti, atlikti juodus darbus ir vėl ramiai išeiti, atitraukus dėmesį migrantais ar dar kuo.
Kiauros sienos reiškia, kad mes patys atveriame kelius nusikalstamai režimų veiklai mūsų teritorijoje ir pasijudinam tik tada, kai grėsmė ateina į svečius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
