Vėjo jėgainės sukėlė didelį vėją. Net ne vėją, o visą uraganą, o šis taip užpylė kai kam akis, kad ieškant lengvo kelio pradėjo regėtis aplink dygstantys blogųjų jėgų iš Rytų valdomi nauji valstybės priešai.
Regis, rimta Profesinė advokatų bendrija „Miliauskas ir Zemlytė“ sudarė tų naujai gimstančių priešų sąrašą. Dar didesnė staigmena – savo vardu jį patvirtino Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas.
Mažiausiai 6 Lietuvos valstybės institucijose dirbantys asmenys turėtų būti atleisti iš darbo ir teisiami, kaip veikiantys prieš valstybę.
Šį netrumpą dokumentą su nuodėmių sąrašu gavo ir ministrai, ir Seimo nariai, o svarbiausia – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Šiek tiek keista, kad nei saugumas, nei prokurorai iki šiol nesiėmė veiksmų. Bene rimčiausiu kenkėju nacionaliniam saugumui paskelbtas Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis vis dar laisvas. Kaip ir Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Rimgaudas Špokas bei regioninių parkų ir valstybinių gamtinių rezervatų vadovai.
Jų nuodėmės iš tiesų yra įspūdingos. Atlikdami savo tiesiogines pareigas jie kelia iš esmės tik vieną klausimą: ar įsibėgėjanti vėjo elektrinių parkų plėtra nepakenks gamtai.
Klausimas ne iš piršto laužtas. Per keletą pastarųjų metų poveikio aplinkai vertinimai atlikti bemaž pusšimčiui ant žemės projektuojamų parkų, kuriuose turėtų atsirasti per 1000 vėjo elektrinių. Daugiau nei pusė projektuota netoli saugomų teritorijų.
Viena jų – tarp Žuvinto rezervato ir Metelių regioninio parko. Nuo Žuvinto artimiausia jėgainė nutolusi mažiau nei 2 km. Kitos net dvi – mažiau nei porą kilometrų nuo Kamanų valstybinio gamtinio rezervato. Dar viena gali įsikurti tarp Tytuvėnų, Kurtuvėnų ir Dubysos regioninių parkų. Panaši situacija ir prie Varnių regioninio parko.
Būtų šiek tiek keista, jeigu parkų direkcijos sau tyliai sėdėtų ir lauktų, kol galimas poveikis aplinkai bus patvirtintas konkrečia praktika. Nunykus kokiam retam augalui ar suradus paskerstų paukščių, kurių apsaugai valstybė investuoja milijonus, neišvengiamai kiltų įtarimas – gal investuotojai nupirko gamtosaugos direktorių tylą.
Kol taip nenutiko, būtų pats laikas suprasti, kas gi kelia šią audrą. Gal gamtosaugininkai prieš pigią vėjo energiją? Ne, tik norėtų matyti šiuos parkus toliau nuo tų, kurie patikėti saugoti jiems. Tai gal energetikai nieko negirdėjo apie natūralios gamtos reikalus ir žmogaus poreikį jos turėti? Atsakymas taip pat neigiamas. Būtų beveik bendraminčiai, jeigu ne skirtinga nuomonė apie poveikio aplinkai vertinimą.
Vienai pusei atrodo, kad poveikis sureikšminamas, kita pastebi, jog vertintoju būti gali bet kas, nes nėra konkrečių reikalavimų kvalifikacijai ar rizikos suvokimui. Juos samdo ir moka tie, kas stato. Nors paprastoji etika reikalautų nepriklausomo vertinimo.
Čia jau turėtų pasidarbuoti Aplinkos ministerija ir Seimas. Tiksliau – užvakar turėjo, arba kai buvo kuriamos vėjo energijos plėtros strategijos. Bet geriau šiandien, nei niekada. Nes būtent šie ekspertai, jeigu jais pasitikėtų abi pusės, galėtų išspręsti ginčą, kokio aukščio vėjo elektrinės turėtų būti ir kurios vietos labiausiai tinkamos. Taip retai apgyvendintoje šalyje, kokia yra Lietuva, neturėtų būti labai sunku.
Statytojams atrodo, kad šalia būsimųjų vėjo parkų vis dar esančios žmonių bendruomenės apsėstos perdėtų baimių. O jeigu ir taip, tai kieno pareiga būtų kalbėtis su žmonėmis, kokie jie maži beatrodytų žvelgiant nuo vėjo elektrinių bokštų?
Lietuvoje vėjo jėgainių galingumai buvo skirstomi tarp jūros ir sausumos, tačiau dabartiniai projektai vyrauja sausumoje.
Nereikia net klausti, kodėl. Ant žemės pigiau. Tai išeina, kad visas skandalas dėl valstybės nacionaliniam saugumui kenkiančių ir Rusijos energetikai tarnaujančių aplinkos sargų yra tik skandalas dėl didesnio pelno? Finansinis energetikų interesas parduodamas kaip valstybės?
O tai kokioje Lietuvoje mes norime gyventi: kur pigiai ir bet kaip ar kur brangiau, bet geriau?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
