Prieš šimtmetį dorų lietuvių vaikus grobė barzdoti žydai, sunaudodavę juos macams. Dabar vaikus ruošiasi pagrobti gėjai. Kas už tradicinę – tie žygiuoja, o politikai eina iš proto, nes net ne per rinkimus ištiko labai sunkus pasirinkimas – į kieno pusę stoti taip, kad potencialūs rinkėjai kuo ilgiau prisimintų.
Šiandien – prieš menamas grėsmes tradicinei šeimai. Vakar (2019-ųjų rudenį) – prieš vaikų atėmimą iš (tik trupučiuką pamušančių) tradicinių tėvų. Rytoj galbūt prieš imigrantus, kaip ir prieš kaukes, prieš skiepus, prieš partnerystę. Pandemijos įbaugintai ir karantino išvargintai visuomenei tereikia mažos žiežirbos, kad įsipliekstų didžiulė liepsna. Norinčių brūkštelti tą degtuką – daugiau nei pakankamai.
Vos prieš dvejus metus tradicijų gynėjai, išsirikiavę Nepriklausomybės aikštėje, tvirtino, kad „jei vaikas jaučia, kad fizinė bausmė jam gresia, žodžiai jam tampa veiksmingesni“. Tokiais argumentais grįstas reikalavimas atšaukti vaikų nemušimo įstatymą – tai yra beveik vienbalsiai priimtą sprendimą leisti paimti iš tradicinių šeimų vaikus, gausiai padabintus mėlynėmis ar ujamus dieną iš dienos. Po Matuko – dar atsimenate Matuką? – žūties visi buvo labai už. Praėjus metams, kilo pasipiktinimo sąjūdis prieš tradicijų griovimą. Tradicija truputį pamušti pasirodė gajesnė nei saujelės, pamanyk tik, liberalų – kova dėl teisės į saugią vaikystę.
Šio etapo lozungas – „Apginsime savo šeimas, vaikus, jaunimą, vaikų darželius ir mokyklas nuo prievarta brukamos išsigalvotų socialinių lyčių propagandos!” Nes sąmokslo teorijomis dosniai maitinamos minios dreba vien nuo minties, kad jų berniukui vietoj mašinytės bus pasiūlyta pasūpuoti lėlę. Tikras vyras su lėlėmis nežaidžia. Kaip ir neklauso žmonos nuolatinio zyzimo apie kažkokius jausmus. „Mauč, boba“, – tradicinė vertybė, kurios gynėjų gretos sutelktos kaip niekada.
Vieni, ikifeisbukinėje realybėje galėję savo tiesas dėstyti tik giminių susiėjimuose po vieno kito kažko stipresnio, dabar gavo neišmatuojamo pasiekiamumo kanalą. Kiti – ne avinų banda, nes puikiai žino, kaip pasipriešinti kaukėms, vakcinoms ir vaikų testavimui, – seka paskui šūkius, kartu skanduodami „prieš, prieš, prieš!“
Šio etapo lozungas – „Apginsime savo šeimas, vaikus, jaunimą, vaikų darželius ir mokyklas nuo prievarta brukamos išsigalvotų socialinių lyčių propagandos!” Nes sąmokslo teorijomis dosniai maitinamos minios dreba vien nuo minties, kad jų berniukui vietoj mašinytės bus pasiūlyta pasūpuoti lėlę.
Mūsų mitinge politikų nebus, sako organizatoriai. „Nušluoti nafik visą tą Seimą!“ Bet paskui padaroma išimčių.
Tada, kai Ramūnas Karbauskis, tradicijų puoselėtojas, pareiškia, kad jo vedama kairioji – nes per visą rinkimų kampaniją tvirtino, jog kairioji – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga darniomis gretomis išreikš palaikymą gryniausiu konservatyvizmu prakvipusiems reikalavimams. Ir tada, kai už šeimą stoja didis vertybių puoselėtojas Viktoras Uspaskichas ir jo klusnūs šalininkai. Apie šeimų žinovą Petrą Gražulį net kalbėti neverta.
Seime per vieną savaitę gimsta dvi rezoliucijos. Už šeimą, prieš viską. Seimas neramiai muistosi, ir staiga sveiko proto liberalai masiškai susilaiko, pasiūlius atmesti manifestą, kurio organizatoriams rūpi – ne, ne šeimos, nereikia savęs apgaudinėti, bet pigi galimybė pelnyti abejotinos vertės populiarumą. Ir dalis socialdemokratų susilaiko arba tiesiog nebalsuoja, o laisvė, lygybė ir brolybė tyliai verkia posėdžių salės kamputyje.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sunkioji artilerija į priekį išsiveržia Seimui diskutuojant dėl siūlymo Konstitucinio teismo teisėju skirti profesorių Vytautą Mizarą, kuris kaip advokatas gynė ir LGBT žmones. Vilija Aleknaitė-Abramikienė rėžia: ne į Konstitucinį Teismą jums kelias, o į Laisvės partiją, ir atstovaukite savo ideologinėms nuostatoms. Nes LBGT bendruomenės kaip slaptos ir kėslus brandinančios organizacijos mitologizavimas jau tapo lengvu būdu tapti „savu“ tarp neapykantos vedamų tradicijų puoselėtojų.
Vienintelis iš „valstiečių“ žodį pasakyti drįsęs Tomas Tomilinas tai, kas dabar šėlsta, įvardija kaip „banalią homofobiją“. Viena iš kažkurios akcijos dalyvė tai nusako paprasčiau: „Kodėl jie reiškiasi?!“ Kodėl išsišoka? Kodėl jie nori būti matomi?
Visą savaitę geros valios žmonės degina žvakutes gedėdami jaunos gydytojos, kuri nesitaikstė. Kuri norėjo tiesiog teisingo elgesio – su savimi ir kolegomis. Ir kuri neatlaikiusi pasitraukė. O kai žvakutės sudega, dalis geros valios žmonių pakyla į maršą už tradicijas, nes: kodėl jie reiškiasi?
