Saulėlydį biurokratų irštvomis tapusioms valstybinėms įstaigoms daugiau kaip prieš 20 metų paskelbė tuometis premjeras Andrius Kubilius. Paskui dar kartą paskelbė prieš 10 metų. O tos įstaigos, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje, toliau tuščiai gyvuoja, ir net pandemija tampa jų egzistavimo pagrindimu.
Šių dienų realybė tokia: sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys aiškina, kad taip į blogėjimą kintančios kovido situacijos nematė nuo gruodžio. Tiesa, ne visoje Lietuvoje – didžiąją bangą sustabdė judėjimo tarp savivaldybių ribojimai. Premjerė Ingrida Šimonytė švelniai įkalbinėja gyventojus „sumažinti judesį ir bruzdėjimą“ ir dar švelniau užsimena, kad kitaip vėl gali laukti verslų, veiklų uždarymai ir gal net komendanto valanda.
Bet buvęs premjeras Saulius Skvernelis, pagaliau tapęs opozicijos lyderiu, oponuoja, kad taikomi suvaržymai duoda atvirkštinį rezultatą, todėl siūlo ieškoti neeilinių sprendimų. Ekspremjeras tvirtai žino ir ta žinia dalijasi su žiniasklaida, kad „dalis visuomenės, suaugusių žmonių vienokia ar kitokia forma turi imunitetą“. Todėl, jo galva, reikėtų galvoti apie galimybes „kažką daugiau atverti“.
Iš kur pešė informaciją apie gyventojų imunitetą, ekspremjeras nedetalizuoja. Bet štai specialistai, kurių, o ne politikų, pozicijos ir rekomendacijų dar taip neseniai visi reikalavome, jokio džiugesio dėl lietuviškojo atsparumo virusui nerodo. Atvirkščiai. Ką tik iš Vyriausybinės patariamosios ekspertų tarybos pasitraukęs Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius Laimonas Griškevičius aiškiai sako: į Lietuvą atkeliaujant vis naujoms viruso atmainoms, Vyriausybė neturi kitos išeitis, kaip tik griežtinti karantiną. Nes Vyriausybė neturi priemonių židiniams kontroliuoti. Teisingiau, to nepajėgia padaryti Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), rankas nuleidęs jaus ties šimtine užsikrėtusiųjų riba.
Ir tai visiškai nesusiję su šios įstaigos galvos nukirsdinimu, nes Roberto Petraičio atleidimas iš pareigų yra toks pat menkavertis veiksmas, kaip jo paties buvusi veikla direktoriaus poste. Visas pėdsakas, kokį pandeminio laikotarpio atminty paliks NVSC, – tai gražiai stilizuoti jo Vilniaus padalinio vadovės Rolandos Lingienės praėjusio pavasario pasirodymai spaudos konferencijose, savo trapiu moteriškumu dar sustiprinant tokio vyriškai ryžtingo tuomečio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos žodžių ir žygių įspūdį.
Tuo metu eiliniai NVSC darbuotojai informaciją apie atvejus pildė ranka ant popieriukų. Kaip paaiškėjo, tokiu būdu sugebėta pamesti šimtus ir tūkstančius atvejų, taip iškreipiant žinias apie pandemijos plitimą.
Ir ne tik NVSC toks – egzistuojantis daugybę metų, bejėgis ir reikalingas tik pats sau. Plintanti pandemija į viešumą ištraukė ne vieną valstybei pavaldžią įstaigėlę, tokią veiklos paraštėse gyvuojančią lesyklėlę, kartkartėmis sustiprinamą europiniais pinigais ir politiniais kadrais.
Tuo metu eiliniai NVSC darbuotojai informaciją apie atvejus pildė ranka ant popieriukų. Kaip paaiškėjo, tokiu būdu sugebėta pamesti šimtus ir tūkstančius atvejų, taip iškreipiant žinias apie pandemijos plitimą.
Kas iki pandemijos žinojo tokį Ekstremalių sveikatai situacijų centrą (ESSC), kurio pareiga kaupti krizinį rezervą, valdyti ekstremalias situacijas ir panašiai? Lygiai 20 metų, nuo pat 1998-ųjų, jam vadovavo Vytautas Gailius. Prieš kelerius metus tyliai pasitraukęs iš pareigų, perėjo į direktoriaus pavaduotojo poziciją.
Žinomas centras tapo dėl naujo vadovo paskyrimo – tada, kai pareigas pradėjęs eiti Olegas Sitnikovas, anksčiau vadovavęs Kauno klinikų, kurios atstovai dominavo tuometinio ministro A. Verygos dabartinėje aplinkoje, apsaugai, įvykdė net keletą didžiai įdomių pirkimų. Kaip tą, perkant „Pfizer“ vakcinų išvežiojimo paslaugą, kurią laimėjusi įmonė, pasirodo, prieš tai užsiėmė tik veganiškų kukulių gamyba.
Dar viena po Sveikatos apsaugos ministerijos sparnu esanti biudžetinė įstaiga – Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Jos paskirtis – atlikti sveikatos priežiūrai reikalingus mikrobiologinius, virusologinius, parazitologinius, imunologinius ir taip toliau, ir panašiai, tyrimus. Reikia tikėtis, kad bent pati atsirenka, kuo jos veikla skiriasi nuo jau minėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro funkcijų.
Atėjus pandemijai, šiai laboratorijai jau penkerius metus vadovavo socialdemokratas Vytautas Zimnickas. Būtent per jo įstaigą tuometė S. Skvernelio Vyriausybės komanda su vicekancleriu Luku Savicku priešaky, pavedimus dalijant per Sveikatos apsaugos ministeriją, aprūpino Lietuvą milijonais brangių greitųjų testų, kurių iki šiol nelabai reikia.
Kai V. Zimnicko sveikata neatlaikė, po kelių laikinųjų vadovų pernai direktoriumi tapo buvęs sveikatos apsaugos ministro A. Verygos patarėjas Danas Bakša, tuo pat metu spėjęs dirbti ir Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Savo ruožtu, greitai įdarbinęs, paskui greitai atleidęs su stambiais verslais susijusius asmenis.
Ir tai dar ne viskas. Tos pačios sveikatos apsaugos ministerijos žinioje yra Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Skatina sveiką gyvenseną. Direktorius – su socialdemokratais rinkimuose anksčiau dalyvavęs Romualdas Sabaliauskas, kažkada buvęs Sveikatos apsaugos ministerijos sekretoriumi. Jis pareigas eina nuo 2009-ųjų. Bet spėja dalyvauti bent aštuonių sąjungų ir asociacijų valdyme.
Centras platina pranešimus žiniasklaidai. Tokius, kaip prieš kelis mėnesius paskelbta žinia: „Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro direktorius Romualdas Sabaliauskas pranešime žiniasklaidai ragina nepamiršti išmoktų pamokų ir pasiruošti gyventojų skiepijimui. Specialistas pabrėžia – reikėtų pasitikėti specialistų sukurta saugia vakcina.“
Ir, žinoma, vykdo pirkimus. Vieni naujausių – praėjusių metų spalį pasirašytos dvi sutartys, kurių bendra vertė siekia 0,5 mln. eurų. Pagal jas, tiekėjų grupė turi rengti sveikos mitybos ir sveikatai palankaus maisto gamybos pagrindų mokymus tėvams ir atskirai – virėjams, mokytojams, visuomenės sveikatos biurų specialistams bei savivaldybių administracijų darbuotojams. Tik primenu – sutartis pasirašyta pandemijai įsisiautėjus, Lietuvai užsidarant į karantiną.
O kad mokymų nebūtų maža, veikia dar ir Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras (anksčiau buvęs Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras). Jo ilgametis vadovas, dirbęs net nuo 2000-ųjų, – garsus fitoterapeutas Juozas Ruolia – iš posto pasitraukė prieš kiek daugiau nei metus. Įstaiga, turinti ne vieną padalinį, dabar gyvena su laikinąja vadove.
Visos šios įstaigėlės, kurių čia suskaičiuota tik menka dalis, vienaip ar kitaip įgalintos tvarkytis su kovidu. Ar tvarkosi – klausimas didelis. Nes sistemoje, kur daugybė padalinių dubliuoja vienas kito darbą, realybėje darbas taip ir neįvyksta. Na, nebent pirkimai, dėl kurių paskui kyla įvairaus lygio triukšmas.
O juk pažadai atsikratyti tokių „politinių lesyklėlių“ skamba dar nuo 1999-ųjų, kai konservatorių premjeras Andrius Kubilius bylojo apie saulėlydį biurokratijai. Ir 2009-aisiais konservatoriai net buvo sukūrę Saulėlydžio komisiją. O modernaus valstybės valdymo vizijos toliau dūžta ties tokių įstaigėlių slenksčiais, kaip ir pandemijos suvaldymo galimybės.
