Laukia keleri metai atokvėpio nuo visuotinių rinkimų, tačiau ne parlamentinėms partijoms – būtent šįmet dauguma jų renka ar rinks savo lyderius. Šiuose rinkimuose kaip niekad svarbus tampa požiūris į pamatines žmogaus teises, nors viešai dėliojami kiti akcentai.
Pirmieji startavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Tačiau žadėtoji ir laukta „demokratijos šventė“, kai partijos pirmininką planuota tvirtinti per tiesioginius ir atvirus rinkimus, virto silpnai viešumoje argumentuotu veiksmu, pradžiuginusiu politinius oponentus.
Ir net gerbėjų mintyse palikusiu nuosėdų. Iš šešiolikos kandidatų, keltų partijos skyrių, ant rinkimų slenksčio liko vienintelis Gabrielius Landsbergis, kitiems pritarus krikdemiškojo partijos sparno tyliai realizuotam sumanymui, virtusiam kandidatų atsišaukimu. Viešai išdėstyta versija, kad pandemijos situacijoje ne laikas veltis į vidinius ginčus, o pernai laimėtų Seimo rinkimų sėkmė – ir lyderio sėkmės patvirtinimas.
Vis dėlto TS-LKD viršūnių galvos – ne tos, kurias būtų galima apkaltinti nesugebėjimu įvertinti planuojamų veiksmų poveikio. Reakcijos, kilusios po kitų kandidatų pasitraukimo, turėjo būti numatytos. Nors pridengtos panegirikomis likusiam / išrinktam kandidatui, vis dėlto slėpė savyje aiškiai numanomą intrigą, paprastais žodžiais – „paslėptą kiaulę“, dėl kurios teko teisintis ne kam kitam, o rinkimuose be rinkimų nugalėtoju paskelbtam G. Landsbergiui.
Vienas iš krikdemiškojo flango lyderių Paulius Saudargas viešai sako, kad G. Landsbergis, nors nežinojo, kas sumanyta jam už nugaros, bet sutiko tokį žingsnį „pozityviai“. Perrinktojo pirmininko kalbose nei didelio pozityvo, nei didelio džiaugsmo nesigirdi, nors „laikydamas veidą“ jis bando pritarti sumanymo, panašaus į gražiomis frazėmis pridengtą sąmokslą, organizatoriams.
Opozicinių „valstiečių“ išorės komunikatorė Agnė Širinskienė, aktyviai bandanti tapti arbitre konservatorių „byloje“, kurios partija viešumoje nekėlė, beda pirštu į esminį momentą – pastaruoju metu audras ir vėl keliančią Stambulo konvenciją. Būtent šį iš esmės simbolinį, bet pasaulėžiūrines takoskyras Lietuvoje užaštrinantį dokumentą kaip vieną priežasčių, nulėmusių G. Landsbergio praleidimą į priekį, įvardijo ir sumanymo atšaukti kitus kandidatus autoriaus vardo nesikratantis P. Saudargas.
Ne paslaptis, kad Stambulo konvencija, kaip ir Partnerystės įstatymas, į dabartinės Vyriausybės darbotvarkę nugulę labiausiai koalicijos partnerių liberalų iniciatyva, yra tas kertinis akmuo, ties kuriuo klumpa šiaip visai sėkmingos G. Landsbergį remiančių moderniųjų konservatorių ir tradicinių krikdemų susikalbėjimo pastangos. Taip pat akivaizdu, kad G. Landsbergis, radikaliausiai dešinio partijos sparno žmonių jau anksčiau vainotas už esą išpažįstamą liberalizmą, pirmiausia, žinoma, žmogaus teisių plotmėje, ir dabar bus ne tik oponentų, bet ir dalies saviškių kritikos smaigalyje, kai Seimas, spaudžiant liberalams, anksčiau ar vėliau, bet vis tiek iš esmės imsis minėtų klausimų. Ir jo perrinkimo TS-LKD lyderiu klausimas tada tikrai bus pradėtas kvestionuoti iš naujo.
Tai, kad turės atsakyti už tiesas, kurioms, kaip sakė, asmeniškai pritaria, nors gal ir nenorėtų tapti jų šauklių lyderiu, akivaizdu, puikiai supranta ir pats perrinktasis konservatorių pirmininkas. Taip pat, akivaizdu, jo visai nedžiugina situacija, kai būtent jis, jo partija ir jų premjerė Ingrida Šimonytė viešojoje erdvėje staiga tampa pagrindiniais idėjų, tradiciškai ginamų kairiųjų ir iš dalies liberaliųjų judėjimų, ramsčiais.
„Pirmiausia, norėčiau, kad partijos ir mūsų kolegos koalicijoje, kurie įtraukė šiuos klausimus ir į koalicijos sutartį, imtųsi stipresnės lyderystės pristatydami šiuos klausimus visuomenėje, komunikacijoje, kodėl manome, kad to reikia“, – interviu LRT.lt sako G. Landsbergis.
Iš tiesų viešojoje erdvėje dviejų valdžioje esančių liberaliųjų jėgų atstovų pastanga tiek Stambulo konvencijos, tiek Partnerystės įstatymo klausimu yra minimali. Teisingiau, Aušrinės Armonaitės vedama Laisvės partija yra šioje – ir iš esmės tik šioje – temoje, bet jų komunikacija nukreipta į tikslinę auditoriją, į saviškius, rėmėjus. Ir tokiu būdu ji labiau panašėja artimuoju metu į partijos pirmininkės per(si)rinkimo kampaniją, tolesniuoju – į kertinį visuotinių rinkimų akcentą. Bet tik ne į realius veiksmus, siekiant tiek Stambulo konvenciją, tiek Partnerystės įstatymą padaryti tegu ne priimtinus, bet nors suvokiamus jų oponentams.
Apie Liberalų sąjūdį – dar kita kalba. Akivaizdu, kad ši partija į žodžių mūšius dėl teisių ir laisvių stengiasi veltis kuo mažiau, nors dabartinė pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen periodiškai pasidalija tegu ir labai vingriais, bet vis dėlto paraginimais visiems jausti visus. Kitų sąjūdiečių šioje diskusijoje faktiškai nėra, tai greičiausiai jau neturėtų stebinti, prisiminus šios partijos senbuvių reakciją kad ir į praėjusių metų birželio pradžioje Vilniuje vykusią jaunimo eiseną, nukreiptą prieš rasizmą. Joje pražygiavo Laisvės partijos pirmininkė. Liberalų sąjūdžio žmonės vėliau skaitė griežtus pamokslus.
Matyt, ir dėl to nepartinė konservatorių premjerė Ingrida Šimonytė, kalbėdama ELTA apie partijų paramą Stambulo konvencijai, akcentavo ne liberalus, bet kairiuosius: „Tam, kad šis klausimas būtų priimtas, reikės paramos iš kitų politinių bendruomenių. Šiuo atžvilgiu turbūt socialdemokratai būtų ta bendruomenė, kuri galėtų paremti.“
Taip pat akivaizdu, kad G. Landsbergis, radikaliausiai dešinio partijos sparno žmonių jau anksčiau vainotas už esą išpažįstamą liberalizmą, pirmiausia, žinoma, žmogaus teisių plotmėje, ir dabar bus ne tik oponentų, bet ir dalies saviškių kritikos smaigalyje, kai Seimas, spaudžiant liberalams, anksčiau ar vėliau, bet vis tiek iš esmės imsis minėtų klausimų.
Bet ar tikrai? Vos prieš du mėnesius iš Socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko pareigų atsistatydinęs Gintautas Paluckas iš esmės krito ne dėl to, kuo kaltinamas viešai, tai yra pralaimėtų Seimo rinkimų. G. Paluckas nemažai daliai socialdemokratų neįtiko dėl to paties, dėl ko dalis TS-LKD žmonių kaltina G. Landsbergį, – liberalizmo. Tik, kaip paradoksaliai beskambėtų, socialdemokratų žmonės buvo linkę, kad jų lyderis būtų mažiau liberalas, daugiau – konservatorius. Ne kairuolis socialdemokratas, nes tų leftistų jie, besivadinantieji kairiaisiais, nemėgsta.
G. Paluckas iš esmės suklupo ties tuo pačiu kertiniu akmeniu, kurio išbandymas dar laukia G. Landsbergio: ties Stambulo konvencija, ties požiūriu į partnerystę. Užteko LSDP savo „Facebook“ paskyroje pasidalyti viešu raginimu paremti LGBTQ+ žmones, patiriančius išpuolius diskusijų dėl Stambulo konvencijos kontekste, ir į viešumą išniro tikroji partijos esmė.
„O siaube! Užsirašysiu ant juodraščio – niekad gyvenime nebalsuoti už socialdemokratus. Nu viršūnė!!! Fui.“
„Manau, daug bičiulių paliks jūsų gretas, jei proteguosite visokias nenormalybes...“
Partijos bičiuliams reikia nuosaikių normalybių. Todėl liaupsės liejasi po laikinojo pirmininko, Jonavos mero Mindaugo Sinkevičiaus įrašu, kuriame jis kovo 8-ąją sveikina moteris su – pavasario švente.
„Lai ši graži diena jums dovanoja šilumą, meilę ir puikią nuotaiką. Būkite mylimos ir mylinčios“, – deklamuoja tegu ir laikinas LSDP pirmininkas, iš esmės pamindamas esminę kairiąją idėją, dirbančiųjų solidarumo istoriją, atvedusią iki minėtas datos.
G. Paluckas iš esmės suklupo ties tuo pačiu kertiniu akmeniu, kurio išbandymas dar laukia G. Landsbergio: ties Stambulo konvencija, ties požiūriu į partnerystę.
Gal todėl nereikėtų stebėtis, kad LSDP paramą Stambulo konvencijai aiškiai deklaruoja tik viena pretendentė į partijos pirmininko postą, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Tačiau net nepaisant to, ar jos, ar taip pat Europos Parlamente dirbančio Juozo Oleko, ar dar kelių pretendentų atsiradimas prie socialdemokratų vairo šiai partijai vis tiek reikš grįžimą į praeitį. Nes valdžios turėjimo ilgus metus lepinta partija taip ir nesugebėjo net sau atsakyti – kas ji, kur link eina ir kokias idėjas nori įtvirtinti. Tiesa, žino, kad su nenormalybėmis jiems – ne pakeliui.
Kol socdemai verkia praeities, jų vietą kairiojoje pusėje be jokių skrupulų žada užimti Ramūno Karbauskio vedama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Šiais metais „valstiečiai“ lyg ir turėtų rinkti pirmininką, nors tradicinė ataskaitinio-rinkiminio suvažiavimo data, paprastai būdavusi sausio mėnesį, jau kadais praėjo.
Ar LVŽS pirmininko rinkimuose, jeigu formaliai jie bus surengti, galima tikėtis siurprizų? Vargu: 2017-ųjų sausį R. Karbauskis vienbalsiai buvo perrinktas gal per 10 sekundžių, nes ką tik įvykę Seimo rinkimai „viršijo lūkesčius“. 2019-ųjų žiemą jis vėl buvo vienintelis kandidatas ir gausūs sveikinimo plojimai greit užstelbė du „prieš“ nuskambėjusius balsus.
Kaire prieš pat 2020-ųjų Seimo rinkimus pasivadinusiai partijai netrukdo ilgamečio pirmininko deklaracija išpažįstant „tradicines šeimos vertybes“, neleidžiančias pritarti Stambulo konvencijai. Netrukdo ir dalies jo artimiausios partinės aplinkos žmonių išsakomos ultrakrikdemiškos nuostatos.
Tik viduje matyti šiokia tokia sumaištis: kairuoliškai LVŽS viešumoje net nesureagavus į vieną svarbiausių kairiesiems datų – kovo 8-ąją, dalis partijos kolegų moterims palinki – žinoma – meilės. Ir tik Tomas Tomilinas, LVŽS pirmininko pavaduotojas, kurio R. Karbauskis į tą poziciją nebuvo įrašęs, išdrįsta prabilti apie moterų kovą už savo teises. Ir apie socialines lytis.
