Mažėjančiais reitingais, protestais ir kritikos banga išspaustos gyvenimo laisvės kažkiek sumažins iki raudonumo įkaitusį nepasitenkinimą. Galimybė galbūt jau kitą savaitgalį pavalgyti lauko kavinėje, o ne prie jos, nueiti į sporto klubą, yra tie mažyčiai dalykai, kurie žmones pavers labiau žmonėmis.
Bet saldžiausias saldainis yra nacionalinis arba vietinis galimybių pasas, kuris turėtų atverti kelius visur ir visiems. Lietuvoje, nes į svetur jie ir iki šiol nebuvo uždaryti. Ne šiandien, gal mėnesio pabaigoj, gal gegužę.
Skamba viliojančiai. Kaip pažadas, kaip planas, ši idėja atrodo gerai. Bent jau geriau, nei bukas uždarymas, neskiepijant tų, kas laukia nesulaukia, ir nesiūlant nieko, išskyrus neskiepytą policininką pakelėj su bauda ir byla.
Bet velnias, kaip žinome, slepiasi detalėse. Nėra aišku, ar tikrai šią privilegiją gaus ne tik skiepyti ir persirgę, bet ir bet kuris kitas bendroje eilėje skiepo nesulaukiantis, jeigu pasidarys testą.
Be testo galimybės šitokia naujovė taptų tik dar labiau privilegijuotą naująją saugiųjų klasę nuo visų likusiųjų atskiriančiu aktu. Oficialiai valstybės lygiu įtvirtinta diskriminacija. Vieni ūžia, kiti – laukia garde, nes, nors vakcinų yra, draudžiama skiepyti jaunesnius nei pensininkai.
Su testais tame pase atsiranda kitų reikalų. Kas sumokės? Biudžetas, ar iš savo kišenės? Lyg ir žadama sumokėti bendraisiais mokesčių mokėtojų pinigais. Bet ar tikrai, kai pranešta, kad šiuo metu skiepams ir kitiems pandemijos reikalams stinga 300 mln., o pasibaigus rezervui priedų nebegaus šio laiko strateginiai žmonės – medikai.
Testuotis reikėtų dažnai, nes laisvę suteikiantis rezultatas galiotų kokias 48 valandas. Jeigu reiks mokėt iš savos kišenės, tai patvirtintų – vargšą ir bažnyčioj muša. Saugojaisi – nesirgai, neturi chroniškų ligų, mažai naudojaisi valstybine medicina, tai dabar už sveiką gyvenimo būdą susimokėsi kas kartą, kai tik sumanysi į koncertą ar dar kur.
Dar vienas niuansas. Lazdijuose per profilaktinį testavimą nustatyta, kad keletas medikų serga COVID-19, nors yra pilnai paskiepyti, negana, to, persirgę šia liga. Tokių atvejų yra vis daugiau. O tai reiškia, kad galimybių pasas negali garantuoti saugumo.
Toj pačioj vietoj gali atsidurti persirgęs, kuris ir vėl serga, bet be simptomų, skiepytas, kuris taip pat serga, bet be simptomų, ir testuotas, tačiau neturintis imuniteto ir galintis užsikrėsti nuo pirmųjų dviejų.
Bandoma tikinti, kad toks projektas iš principo nieko papildomai nekainuotų, bet taip nebūna. Kaštai – ne tik konkretūs pinigai, tai ir žmonių energija, laikas, kontrolė ir taip toliau.
Todėl, nepaisant naujos idėjos žavesio, kirba kirminas: ar nėra geriau telkti visas jėgas į pagrindinį tikslą. Atsekti sergančiųjų kontaktus. Izoliuoti. Ne 50 procentų, o visus alei vieno. Skiepyti pagal amžių, vienintelį sąžiningą kriterijų, visus, kas tik nori. Tada ir su pasu, ir be jokių pasų visi, kas dar sveiki ar skiepyti, galės eiti kur tik nori ir dirbti, kiek sveikata leidžia.
Yra ir dar viena abejonė. Ar nepradės to paso reikalauti ir ten, kur dabar be jokių pasų einame, saugomės ir kažkaip nemaža dalis iki šiol išgyveno?
Bet kuriuo atveju, dabar koronaviruso kamuolys – mūsų pusėje. Reaguodama į pasikeitusią pandeminę realybę, Vyriausybė naikina apribojimus, nepaisant didėjančio užsikrėtusiųjų skaičiaus. Koks bus rytojus, dabar jau priklauso ne tik nuo oficialių sprendimų priėmėjų, bet daug labiau nuo mūsų pačių. Nemokėdami, nenorėdami ar tingėdami derinti didesnes laisves su didesne atsakomybe ir savikontrole, rizikuotume ir vėl atsidurti ribojimais apkaišytame garde.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
