Kada pagaliau pripažinsime naują pandeminę realybę? Premjerė Ingrida Šimonytė ir ministras Arūnas Dulkys negali kiekvienam uždėti kaukės ir išskirstyti dviejų metrų atstumu. Tačiau jie gali ir privalo šį tą daugiau.
Pirmiausia, jie privalo pakelti akis nuo saugių formulių ir biurokratinių taisyklių rinkinių. Pripažinti, kad karantinas, kokį turime, nebeveikia, nes žmonės juo nebetiki ir nebenori laikytis kaitaliojamų įsakymų.
Šeimos, verslas, ekonomika vos laikosi sukandę dantis, visuomenė skyla į skirtingo santykio su pandemija grupes, valstybės laukia ilgalaikės emocinės ir finansinės pasekmės, o virusas ir toliau sėkmingai plinta.
Turime naują pandeminę realybę, kuri reikalauja kito požiūrio ir kitokių sprendimų.
Prieš metus per anas Velykas tiksliai žinojome – visi užsidarom ir savo visų rūšių nuostoliais brangiai mokam už laiką. Laiką, per kurį parengsim medicinos sistemą, apsirūpinsim priemonėm. Laiką, iki atsiras vakcina, vienintelis realus šios krizės sprendimas.
Metai yra labai daug ir daugiau nei pakankama surasti tinkamą santykį su problema. Kai kas iš tiesų pasikeitė. Nebereikia su žiburiu ieškoti kaukių, mokant trigubai ar dešimteriopai. Lentynos užverstos dezinfekcijos skysčiais. Nebėra panikos dėl maisto. Visi, išskyrus valdžią, išmoko dirbti per nuotolį. Ir tai maždaug viskas, apie ką galima pozityviai kalbėti be išlygų.
Testuoti, testuoti, testuoti. Pamenate, prieš metus šis principas buvo pateikiamas kaip svarbiausias. Ką nors girdite dabar? Testuojama vis mažiau, nors šalys, kur virusas tampa praeitimi, ėjo šiuo keliu, testuodamos be poilsio ir iki paskutinio siūlo atsekdamos kontaktus.
Mes visus metus, ir per bangas ar atoslūgį, bėgame virusui iš paskos – kontaktų atsekimas valstybei tapo neįveikiamu iššūkiu. Pasirodo, vien tik pakeisti viršininkus nepakanka, sistema dėl to nepradeda veikti ir lūžta pasiekus vos šimtą kitą atvejų.
Ligoninės. Pajėgumai priimti COVID-19 ligonius yra didesni, bet kiekvieną kartą pradėjus didėti užsikrėtusiųjų skaičiui, girdime tą patį. Jos vėl ties kritine riba.
Ir tada kyla tas pats klausimas. Tai kodėl ir kam mes pirkome ir vis perkame tą brangų laiką? COVID-19 pavojingas tik daliai. Didesnė dalis serga vidutiniškai, lengvai ar niekaip. Žaibiška ir maksimali pagalba sunkiausiems yra vienas iš trijų svarbiausių ginklų šiame kare. Bet taip ir neaišku, ar jį turime ar ne visai?
Vakcinos atsirado, bet kol kas tai esmės nepakeitė, vakcinacijos procesas pavirto amoraliu.
Šimtai tūkstančių laukia to laisvės skambučio, pakvietimo skiepytis, bet vakcinos pilamos į lauk. Dėl bukų instrukcijų. Įskaičius dėl A. Dulkio baimių nenaudotą šeštąją „Pfizer-BioNTech“ dozę, sunaikinta daugiau nei 5 tūkstančiai.
Tai yra nusikaltimas. O I. Šimonytė ir A. Dulkio ministerija sako, kad viskas gerai, keis tvarką tik tada, kai išpils dar daug daugiau.
Vilniaus rajone tos tvarkos nesilaiko ir skiepija jaunuolius. Didžiausiu židiniu virtusiame Vilniuje ir kitur nepaskiepyta daugiau nei pusė 80-mečių, tačiau paskiepyti politikai. Prioritetinių grupių sąrašas ilgėja, silpnesni lieka už nugaros, bet jau rengiamas prioritetų pakartotinės vakcinacijos planas.
Žmonių rūšiavimas arba selekcija pagal pareigas ir socialinę padėtį yra šlykščiausia, ką buvo galima padaryti. Tai užmuša paskutinius solidarumo likučius.
Karantinas yra kontraktas, visuomenės susitarimas – saugodami silpniausius, mes patys apribojame savo laisves. Jis nebeveikia dėl prarandamo pasitikėjimo ir ribojimų prieštaringumo.
Virusas gyvuos amžinai, bet karantinas negali būti amžinas. Turime 0,5 mln., o gal ir daugiau žmonių su imunitetu, sirgusių ar skiepytų. Augantį protestą, nepasitikėjimą, solidarumo praradimą. Tai – naujoji realybė. Ji reikalauja naujo požiūrio.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
