Nuomonės

2021.03.22 09:58

Egidijus Aleksandravičius. Mįslių mįslė (III): kiek geltonos atspalvių?

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2021.03.22 09:58

Kiekvieną kartą, kai sugalvoju parašyti kiek abstraktesnį komentarą, dingčioja mintis, kad kas-nors-kur-nors apie tai jau rašė, tik aš neskaičiau. Kaip ir daugybės gerų knygų. Bet juk niekas nėra visko perskaitęs. Kita vertus, kokios bendrosios teorijos (šiuo atveju, komunikacijos) bebūtų paplitusios, mūsų žiniasklaidos rudens geltonis yra skirtingas – artimas ir vis labiau nepažįstamas.

Teorijos dažnai griūva it kortų nameliai, susidūrusios su skirtingais tikrovės užkaboriais. Tad kiek geltonos atspalvių mūsų medijose?

Geltonosios spaudos samprata ir istorija net vikipedijoje yra pakenčiamai atskleista. XIX- XX amžių sandūroje – spaudos belle epque laikraščiai neįsileisdavo visiškų vulgarybių, o padorios šviesuomenės salonai vengdavo pletkų ir neįsalonindavo (rašytojo prof. Kazio Almeno nukaltas žodis) bereikšmių temų. Kas to nesuprasdavo, turėjo tenkintis bulvarine spauda ir prastuomenės karčiamomis. Gal čia geriausiai tiktų išpuoselėtomis elgesio taisyklėmis grįsto pasaulio atskirtis nuo grindinio žemumų? XIX a. pradžioje Vilniuj buvo sėkmingai spausdinamas kokybiškas Wiadomosci Brukowe Gatvės žinių laikraštis, bet jis buvo ne gatvinis skaitalas, o labai rimta intelektualine patirtimi grįsta satyra.

Taip pat skaitykite

Kaip keitėsi geltonoji paletė Lietuvoje dainuojančiai revoliucijai pasiekus svarbiausius tikslus ir patriotizmo vienijamiems lietuvių būriams išsiskirsčius? Ar šokiruojantis buvo atsikvošėjimas nuo sovietinio oficialaus padorumo? Juk tais gulagų nelaisvės laikais laikraščiuose nesitikėjai perskaityti apie išeinamosios žarnos vėžį šalia ideologinio straipsnio, arba sekso pozos šalia nuotraukos iš socialistinio ūkio statybos. Sovietinis brutalumas spaudoje vienodai draudė užuominas apie masines represijas ir buitines vulgarybes. Iškovota Lietuvos ir lietuvių spaudos laisvė dar Sąjūdžio revoliucijos metais nušlavė spygliuotas savicenzūros tvoras, ir pradėjo įrodinėti, ką su ta laisve galima išdarinėti.

Ko tik tais metais nespausdinta, kokių tik nuostabos ir pasipiktinimo žodžių negirdėta, veriantis nebūtai įvairovei. Politinių idėjų vis dar kaitinamiems leidiniams ir nuostolingų kultūros spaudinių priešprieša buvo bulvaras su rimčiausiu flagmanu Vakaro žiniomis. Bet juk būta daug blogesnių tabloidų. Dažnas tada sakė, kad Vakaro žinios bent jau nebando išsiginti savo geltonumo, ir kad Lietuvos rytas turi daugiau geltonos klastos, nes sąmoningai maišo rimtą turinį su visiškomis vulgarybėmis. Ką jau kalbėti apie senąjį LR Penktąjį puslapį ir visiškus stiliaus ar gyvenimo būdo pletkus.

Tačiau popierinės spaudos pavidalas vis dar leisdavo kada ne kada prisiminti buvusią skirtį patikimą naujienų srautą skelbiančią spaudą nuo geltonosios. Paskutiniųjų mohikanų užuolanka mano akyse buvo Ramūno Terlecko redaguojamos Lietuvos žinios. Skaitytojas teisėtai peiks, kad neminiu Verslo žinių, kurios tikrai savo temose ir rašiniuose niekada nenaudojo geltonos. Čia dėl to, kad man tai prie labiau į specializuotų, aiškias tikslines skaitančiųjų, galvojančiųjų ir pozityviai veikiančiųjų grupes orientuotas laikraštis. Tokių neliečiu, o mįslių mįslę spendžiu iš pagrindine svarbiausių, didžiausių, patikimiausių ir kitų -iausių stebėsena naudodamasi.

Nors iki dabar išlieka aiškiai matomi elektroninių Lietuvos ir kitų vakariečių leidinių skirtumai, tačiau suvulgarėjimas ir bukaprotystės ženklai visur atpažįstami.

Senais laikais geltonieji spaudos puslapiai kovoje su žemesnio skonio turiniu dėl skaitytojų pramogos ir dėl tiražų dydžio pamažu buvo pradėti dėti į rimtus periodinius leidinius, tačiau kažkaip paliekant skaitančiajam pasirinkti: nenori-neskaitai. Ypač amerikiečiai savo klestėjimo laikais tą rodydavo, išmesdami ištisus kalnus bulvarinių priedų. Viskas pasikeitė akimirksniu, interneto greičiams ir prenumeravimo etikai sujaukus publikos minias. Nors iki dabar išlieka aiškiai matomi elektroninių Lietuvos ir kitų vakariečių leidinių skirtumai, tačiau suvulgarėjimas ir bukaprotystės ženklai visur atpažįstami.

Aišku, bus teisūs tie, kurie visa tai susies su ekonominėmis ir politinėmis-biurokratinėmis priežastimis, o man regisi, kad sudėtingiausios mįslės spendžiamos ten, kur atsiveria mūsų gyventojų ir namų ūkių vidutinis mentalitetas, išsilavinimas, moralinės kultūros seklumos. Politikos amatininkams pasistengus ir valdininkų aparatui uždėjus didesnius mokesčius bei patarnavimo prievoles spaudai bendrasis mūsų visuomenės paveikslas dar labiau pagelto. Diletantiška prielaida: iš bado ir savosios reikšmės bei galios siekio redaktorių ir kuriančių žurnalistų (?) galimybės labai susiaurėjo.

Ar nebus taip, kad nebeturint nei pinigų nei noro rimtais reportažais plėsti visuomenės regos lauką, patogiausia sumest į krūvą keletą kaip ir veltui gaunamo turinio srautų? Štai mokesčių mokėtojų pinigus savo komunikacijai arba viešiesiems ryšininkams mokanti biurokratija negali nekurti savo ruošinių ir pranešimų, ką jau kalbėt apie bendradarbiavimo sutartis, kurios įvairių moralinių nuostatų redakcijas įgalina patiems pabūti gerųjų naujienų kūrėjomis. Tada – kitas veltui atviras ir neišsemiamas tekstų šaltinis – anoniminiai komentatoriai. Jei ši virtualios išvietės siena yra prižiūrima vienokių ar kitokių tarnybų, jei smurtą ar rusus propaguojanti rašliava yra kriminalizuojama, tai komentarų nešvankybės nebaudžiamos, tik nuo skonio priklauso, kaip ir visiškos kvailystės.

Tada – kitas veltui atviras ir neišsemiamas tekstų šaltinis – anoniminiai komentatoriai. Jei ši virtualios išvietės siena yra prižiūrima vienokių ar kitokių tarnybų, jei smurtą ar rusus propaguojanti rašliava yra kriminalizuojama, tai komentarų nešvankybės nebaudžiamos, tik nuo skonio priklauso, kaip ir visiškos kvailystės.

Mįslių mįslės cikle naudojuosi anekdotais, kaip iliustracija. Štai ir čia, prieš pabaigą, prisimenu, ką draugas mėgsta įterpti pokalbiuose: Kas nutiks, jei į medaus statinę įkrėsime samtį mėšlo? Atsakymas: turėsime statinę mėšlo. Kartais pagalvoju, kad yra mįslių, be vieno paprasto ir teisingo atsakymo. Tačiau vietoje jo galime turėti neatsakytų pagrįstų klausimų, kurie mūsų būseną gali prilaikyti vis dar padorioje formoje. Vis prisimenu ankstyvajame savo kūrybinės brandos amžiuje Czeslawą Miloszą savęs klausiantį, kas liko iš mūsų kultūros formų?

Antro pasaulinio karo išvakarėse tai galėjo būti laikoma Vidurio Rytų Europos intelektualine žyme. Miloszui anuomet regėjosi išganingi Vakarai, kurie mūsų bekraštei poetikai ir jausmingumui tas formas gali suteikti. Šiandien tokia viltis retai kurį galvotoją apramintų. Donaldo Trumpo vakariečiams patiko visas formas vienu rusišku šaukštu maišantis Putinas. Viltis: vis dar esame laisvi pasirinkti, ko niekada nedarysime.