Muzikologė, LRT laidų vedėja ir kūrėja, LMTA docentė Zita Kelmickaitė amžinojo poilsio atgulė prieš trejus metus, tačiau jos darbai pasiliko ateities kartoms, o ištarti žodžiai aidi taip garsiai, lyg ištarti vakar. Nors daugelis ją pirmiausia prisimena kaip labai tiesmuką ir kartais aštroką, sako, kad ji buvo labai sava ir pirmoji tiesdavo pagalbos ranką. Po jos mirties visoje šalyje dygsta jai skirti padėkos ir atminimo ženklai.
Z. Kelmickaitės būta labai daug ir ji dar labai gyva atmintyje. Ypač toji, gerai pažįstama iš televizijos ekranų, laidų „Ryto suktinis“, „Nacionalinė ekspedicija“, įvairių projektų, iš daugelį metų gyvavusios radijo laidos „Toks gyvenimas“. Apvažiavusi kone visą Lietuvą ir aplankiusi bei papasakojusi daugybę istorijų, Z. Kelmickaitė buvo mylima ir laukiama kaip ryškiausia scenos žvaigždė, kurią bent akies krašteliu pamatyti susirinkdavo minios.
„Kažkodėl atrodo, kad miesteliuose ir kaimeliuose nieko įdomaus nevyksta, geriau aprašinėjami visokie influenceriai. Man, pavyzdžiui, visai nesvarbu, kas nuo ko pastojo ar ruošiasi pastoti, kas stovi ar stovėjo su kitu. Tai nėra svarbios naujienos – jos kaip traukinys, kuris staiga pralekia pro akis.
Manau, žymiai svarbiau suspėti užfiksuoti tikrą žmogų, – prieš keletą metų interviu LRT.lt buvo svarsčiusi Z. Kelmickaitė, būtent žmones vadinusi didžiausiu turtu. – Politikai neturėtų išradinėti dviračio – tegul važiuoja per Lietuvą ir pamato žmones, jų akis. Tegul pažįsta savo kraštą ne iš turistinių knygelių ar nuogirdų, tegul susitinka ir sužino, kiek daug Lietuvoje talentingų žmonių. Jie dirba tokius gražius darbus... Manau, kad kiekvienas žmogus turi tarnauti savo kraštui, kaip jam išeina ir pasiseka. Negalima menkinti nė vieno – tas, kuris turėjo daug, galbūt statė tiltus ir muziejus, o kitas galbūt iš paskutinių centų nupirko miltų ir kaimynei iškepė pyragiuką. Tačiau ir jis bent vieną žmogų padarė laimingą.“
Jei į aplinkinius žiūri kaip į gerus, visada labai smagu su jais susitikti ir būti. Nėra nieko brangesnio už tikrą žmogų, su kuriuo gali kalbėtis, kuriam gali žiūrėti į akis, su kuriuo gali ką nors aptarti ar net ką nors iškeikti. Tai teikia stiprybės ir gyvybės.
Z. Kelmickaitė
Savotiška padėka už pastangas parodyti tikrą žmogų, jo kasdienybę, gebėjimus ir papildyti archyvus istorijomis iš visos Lietuvos, Z. Kelmickaitei atminti visoje šalyje išdygo kelios dešimtys suoliukų. LRT akciją „Prisėsk su Kelmickaite“ inicijavo 2023 metų liepos pabaigoje, praėjus keliems mėnesiams po Z. Kelmickaitės mirties, iniciatyvos sumanytojas – LRT žurnalistas Edvardas Kubilius.
Ne mažiau žinoma Z. Kelmickaitė ir dėl savo indėlio puoselėjant mūsų folklorą. Norėdamas atrasti tokį muzikologės vaizdinį, kokio neatsimename ar kuris būtų kuo nors kitoks, Vytautas V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Zitai“, kurį vadino padėka už tai, kad ji sukūrė lietuvybės regulą – tam tikrą pagrindą veikti senojo lietuviško tikėjimo, vadinamo tautosaka, išpažintojams.
Praėjusiais metais pristatytą juostą dabar galima pamatyti LRT EPIKOJE. Šis filmas, pasak kūrėjų, ne tik kvietimas pamatyti galbūt mažiau žinomą Z. Kelmickaitės pusę, bet ir kelionė į 1980–1990-ųjų Lietuvą, kai atgimstanti liaudies daina tapo tyliuoju ginklu ir svarbia kelio į Nepriklausomybę dalimi. Pasitelkiant niekur nematytą archyvinę medžiagą ir pačios Zitos Kelmickaitės balsą, filme atskleidžiamas ne tik jos asmenybės fenomenas, bet ir visos kartos, puoselėjusios tautinę tapatybę, istorija.
„Tad filmas „Zitai“ – ne tik noras pastatyti paminklėlį ir padėkoti. Tai siekis įamžinti, ką ji ugdė: mitologinį sąmoningumą, kad esame daug didesnio protėvių vėlių šokio dalis ir tęsiame tą šokį. Ir nenukirpkime tos bambagyslės, nes tapsime jokie ir pasaulyje niekam nebūsime įdomūs“, – LRT.lt anksčiau sakė filmo režisierius V. V. Landsbergis.
Filmą „Zitai“ galite nemokamai peržiūrėti čia.
Z. Kelmickaitė įsiminė ne tik savo darbais, bet ir charizma bei sprogstančiu charakteriu. „Taip, ji buvo temperamentinga, mėgo ekraną, turėjo šaižaus humoro, nevengė kalbėti drąsiai, tiesiai šviesiai, kartais ir vulgaresne forma. Žemaičiai juk moka rupesnį žodį pasakyti. Ir niekas jos už tai nesmerkė, ji buvo be galo sava, – kalbėjo filmą apie ją ir jai sukūręs V. V. Landsbergis, pridūręs, kad vis tik ji buvo geros širdies ir tamsiausią valandą visuomet ateidavo į pagalbą – apie tai, anot jo, būtų galima sukurti dar vieną filmą.
Reikia semti tai, kas yra dabar. Juk labai įdomu skaityti gyvenimo knygą, nors ne visi puslapiai patinka, o kartais yra net skaudūs.
Zita Kelmickaitė
Kaip rašoma filmo „Zitai“ kūrėjų anksčiau išplatintame pranešime, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė Z. Kelmickaitę taip pat prisimena kaip labai aktyvią ir energingą. „Zita buvo Zita. Jei matai gatvėje bėgančią, skubančią nedicką moteriškę, tai – Zita. Iš tolo ją atpažinsi. Ji buvo labai aktyvus ir kūrybingas žmogus, o jau plepė… Skambindavomės tikrai dažnai, šnekėdavo nesustodama. Nežinau, ar kas nors šnekėjime ją galėtų aplenkti – šnekėjimo karalienė ji“, – pasakojo V. Povilionienė.
Pati Z. Kelmickaitė LRT yra sakiusi, kad savo pasiutimą bei muzikalumą paveldėjo iš šeimos: „Mano giminė buvo paprasti, biedni žmonės, mama – iš keturiolikos vaikų šeimos, tėtis – iš septynių. Nebuvo jokių bagotysčių, bet visų liežuviai buvo gerai parišti, visi buvo be galo dainingi.“
Ji ne sykį pasakojo, kad jau 8-oje klasėje žinojo, kokiu gyvenimo keliu norėtų eiti. Kadangi mokėsi muzikos, S. Šimkaus konservatorijoje atsiradus muzikologijos specialybei, ji suprato – kas gali būti įdomiau, nei pasakoti apie muziką.
„Taip išsirinkau profesiją ir niekada savo pasirinkimo nesigailėjau. Tiesa, dar svarsčiau apie psichologiją ir aktorinį meistriškumą. Tačiau pastarąsias studijas greitai atmečiau. Kadangi buvau mažikė riestanosė, pamaniau, kad būsiu tik antro plano aktorė. Taigi iš tokių pasvarstymų liko tik didelė meilė teatrui ir jo žmonėms, kinui.“
Tiesa, muzikologė viena veikla niekada nesitenkino – ji vienu metu buvo ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, ir LRT radijo ir televizijos laidų kūrėja bei vedėja.
„Žmogus savo greičio nepasirenka, jei jis lėtas iš prigimties, dirbti kelių darbų vienu metu ir nesugebės. O man tik paduok – ryte, dar ne visai prabudusi, jau galiu būti apsikrovusi knygomis ir skaityti, čia pat atsiliepti telefonu ir susitarti dėl radijo laidos, o vėliau, virdama kavą ar arbatą, jau planuotis „Ryto suktinį“, susitarti su studente, kad perskaitysiu jos baigiamąjį darbą. Visi tie dalykai eina greta.
Atverkite akis viskam: gamtai, žmonėms, muzikai. Nusilenkite skruzdėlei, pamatykite linksmą ar liūdną žmogų, jei galite, ištieskite pagalbos ranką ar bent norėkite padėti... Juk gyvenimas eis, eis ir nueis.
Z. Kelmickaitė
Nesakau, kad tai yra lengva, bet man taip patinka. Posakis „Viena rūra – šeši kermošiai“ – apie mane. Jei galėčiau, dirbčiau 24 valandas per parą. Juk Dievulis man davė didžiulę dovaną – mylimą darbą“, – viename iš savo interviu portalui LRT.lt yra sakiusi Z. Kelmickaitė, gyvenusi darbu ir šiam paskirdavusi net savo laisvadienius.
Nors per gyvenimą ji vis dar lėkė greitu žingsniu, o energija, rodos, liejosi per kraštus, peržengusi dar vieno dešimtmečio slenkstį ji prisipažino pagalvodavusi ir apie bėgančius metus. „Kasdien kiekvienam iš mūsų lieka vis mažiau laiko, tad manau, kad nėra dėl ko save saugoti, kaip tik turėtume griebti ir išnaudoti, kas mums liko, – kur nors nueiti, ką nors pamatyti, pažinti, kuo nors nusivilti ar net dėl ko nors paverkti“, – neabejojo ji.
Gyvenimą ji mėgo kabinti pilnais šaukštais ir buvo sakiusi, kad mieliau ieško ne prie ko prikibti, o kuo pasidžiaugti. „Nereikia būti įnoringam – į gyvenimą reikia žvelgti su šypsniu. Na ir kas, jei šiandien nepasisekė, gal rytoj pasiseks, – ragino ji. – Galbūt žiūrėdamas naujienas ar žinias, matydamas, kas dedasi pasaulyje, negali nieko pakeisti, bet gali įvertinti, kad kažkur dar baisiau, dar blogiau, dar didesnis skurdas ar dar daugiau skausmo, o tu geri švarų vandenį, valgai skanų maistą, tad nėra ko verksnoti. Gyvenimas yra gražus, tereikia pakelti užpakalį ir eiti per gyvenimą.“
Z. Kelmickaitė mirė 2023-iųjų gegužės 27 d., amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.
Už savo darbus Z. Kelmickaitė buvo apdovanota J. Basanavičiaus premija, 1999 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, po metų gavo Gedimino ordino Riterio kryžių, o 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių.
Taip pat kviečiame prisiminti archyvinius Z. Kelmickaitės interviu.
„Manęs nebus kam slaugyti – kaip būtų gerai, jei iš darbo išvažiuočiau tiesiai į kapus“: Kelmickaitės artimųjų prisiminimuose – ir vienišoji jos pusė
Gimę tą pačią dieną. Zitos Kelmickaitės istorija
Išpažinimai. Zita Kelmickaitė – apie tikėjimą ir maldą
„Beatos virtuvėje“ apsilankiusi Zita Kelmickaitė: išgirdus, kad 40-ies žmogus vadinamas senu, net plaukai stojasi piestu
Legendos. Zita Kelmickaitė: žmonės priekaištauja, kad neturiu laiko sau, o aš kaip tik gyvenu savo laiką
