Nuomonės

2021.03.28 11:34

Genutė Kirkienė. Lietuvos pėdsakas Kremliuje 1609–1612 m. (I)

Genutė Kirkienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė, LRT.lt2021.03.28 11:34

XVII a. pradžioje Rusijos valstybė išgyveno gilią socialinę-ekonominę ir politinę krizę, kuri privedė ją prie katastrofos slenksčio.  Praktiškai centrinė valdžia Maskvoje visiškai žlugo. 

Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Zigmantas Vaza, pasinaudodamas šia suirute – „smūta“, pradėjo kištis į Rusijos vidaus reikalus ir kovas dėl sosto bei rėmė Apsišaukėlius „dimitrijus“. 1609 m. sudaryta ATR pavojinga Rusijos ir Švedijos sąjunga paskatino Zigmantą Vazą 1609 m. pradėti karą su Rusija. Rugsėjo pabaigoje jo vadovaujama kariuomenė (apie 27 000 karių) įsiveržė į Rusijos teritoriją ir apgulė gerai įtvirtintą Smolenską. Smolenskas dar nuo XII a. pabaigos buvo patekę į Lietuvos įtaką, ilgą laiką liko vasalinėje LDK priklausomybėje, o valdant Vytautui, 1404 m. buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos. Tačiau 1514 m. neatlaikęs maskvėnų kariuomenės apgulties, Smolenskas beveik šimtmečiui pateko į Rusijos sudėtį. Taigi, buvo siekiama vėl atsikovoti Smolenską kaip svarbų strateginį miestą.

1610 m. birželio mėnesį ties Klušino kaimu lenkų ir lietuvių intervencinio korpuso vado, Lenkijos lauko etmono Stanislovo Žolkievskio (lenk. Stanislaw Żółkiewski, 1547–1620) vadovaujami kariai (apie 7 000) sumušė caro Vasilijaus Šuiskio pasiųstą Smolenskui apginti žymiai gausesnę Rusijos kariuomenę. Durys į Maskvą buvo atrakintos!

1610 m. rugpjūčio pirmomis dienomis etmonas Stanislovas Žolkievskis su ATR kariuomene jau buvo prie Maskvos. Šios kariuomenės tautinė sudėtis buvo labai marga: jos gretose buvo lenkai, lietuviai, rusėnai (dab. baltarusių ir ukrainiečių protėviai) bei samdiniai iš Vokietijos, Vengrijos, Čekijos ir Prancūzijos.

Pasiektas laimėjimas buvo svarbus argumentas nuversti carą Vasilijų Šuiskį, kuris 1610 m. liepos pabaigoje neteko sosto, ir valdžia Maskvoje atiteko septynių žmonių bojarinų tarybai, iš kurių svarbiausias buvo kunigaikštis Fiodoras Mstislavskis. Lenkų etmonas Stanislovas Žolkievskis vedė derybas su šia bojarinų „laikinąja vyriausybe“ ir po kelių savaičių (rugpjūčio pabaigoje) buvo pasiektas susitarimas – bojarinai naujuoju caru paskelbė Zigmanto Vazos penkiolikmetį sūnų Vladislovą ir abi pusės įsipareigojo likviduoti apsišaukėlio caro kariuomenę, taip pat buvo užtikrintas Rusijai ATR iki tol užimtų žemių grąžinimas, garantuotos visos teisės stačiatikiams ir sutarta sudaryti Rusijos ir Respublikos sąjungą.

1610 m. spalio pradžioje Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, Maskvos bojarinams sutikus, įžengė į sostinę. Stanislovas Žolkievskis Maskvos įgulos vadovu paskyrė LDK referendorių bei karinį veikėją Aleksandrą Korviną Gosievskį. Kariniai daliniai netrukus užėmė strateginius objektus: Kitaj Gorodą, Belyj Gorodą, Kremlių, ginklų sandėlius, uždraudė maskviečiams nešioti ginklą ir vaikščioti naktį. Tačiau padėtį komplikavo tai, jog Zigmantas Vaza, buvęs tuo metu stovykloje prie Smolensko, atsisakė patvirtinti lenkų etmono S. Žolkievskio sudarytos sutarties sąlygas. Turėdamas savo motyvų, Zigmantas Vaza pradėjo reikšti pretenzijas į Rusijos caro sostą, o derybų tikslais atvykusius į jo karo stovyklą rusų pasiuntinius suėmė, išsiuntė į Lenkiją ir uždarė Marienburgo pilyje. Toks ATR valdovo nesiskaitymas su bojarinais bei vietos papročiais dar labiau stiprino Rusijos visuomenės nepasitenkinimą.

1610 m. lapkričio mėnesį S. Žolkievskis pasitraukė iš Maskvos, kad prie Smolensko susitiktų su karaliumi ir aptartų vis blogėjančią situaciją Maskvoje. Tačiau nepavykus susikalbėti su Zigmantu Vaza, įsižeidęs S. Žolkievskis išvyko namo. Smolensko apsiaustis, trukusi 20 mėnesių, baigėsi ATR laimėjimu – 1611 m. birželio mėnesį jis buvo užimtas.

Lenkų ir lietuvių kariuomenės įgulai vadovauti Maskvoje liko vienas Aleksandras Korvinas Gosievskis. Bet tai juk buvo Lietuvos bajoras! Todėl šiai asmenybei pažinti reikia skirti atskirą siužetą.

Gosievskių giminė buvo kilusi iš Mazovijos, Zambovo pavieto. Didelė tikimybė, kad per Palenkę Gosievskiai pradėjo daryti karjerą Lietuvoje. Pirmasis XVI a. vid. į LDK atvyko ir Ašmenos paviete įsikūrė Jonas Gosievskis, kurio sūnus, mūsų minimas Aleksandras, pateko į LDK valdančiojo elito gretas. Vedęs Ievą Pacaitę, suartėjo su kylančia didikų Pacų gimine. Būdamas LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados Leono Sapiegos klientas, jis dirbo jo kanceliarijoje ir aktyviai įsitraukė į savo patrono taikos derybų su Maskva diplomatines misijas. Todėl greitai darė karjerą, gaudamas LDK didžiosios kanceliarijos regento, referendoriaus, didžiojo raštininko, Smolensko vaivados ir lauko raštininko pareigybes. Taip pat jis valdė Bielsko, Kupiškio, Markavos, Punios, Veližo seniūnijas, trumpai buvo Vitebsko miesto vaitu.

Aleksandras buvo aktyvus karinis veikėjas: dalyvavo garsiajame Salaspilio mūšyje su 200 pėstininkų. Iš to seka, kad gerai pažinojo Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių. Be to, dalyvavo Dmitrijų Apsišaukėlių žygiuose į Rusiją, o dar vėliau Lenkijos karalaičio Vladislovo Vazos žygyje į Maskvą. Su LDK didžiuoju etmonu (nuo 1625 m.) Leonu Sapiega Livonijoje atrėmė švedų puolimus, kurį laiką buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas.

Ypač ryški jo diplomatinė veikla pasireiškė LDK santykiuose su Maskva. Po karo su Švedija jis ėmė statyti bastioninę Smolensko citadelę, rūpinosi Smolensko miesto prekyba. Reikšminga tai, kad jis atgaivino Punios miestelio vaito instituciją. Būdamas uolus katalikas, fundavo jėzuitų kolegijas Smolenske, Vitebske, rezidenciją Daugpilyje, Šv. Brigitos vienuolyną Lietuvos Brastoje, Markavos bažnyčią. Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje pastatydino sau mauzoliejinę koplyčią, kur ir buvo palaidotas, vėliau čia buvo palaidotas jo sūnus, LDK lauko etmonas Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis bei dar kelių kartų atstovai.

Taigi, išsamiau susipažinę su Aleksandro Korvino Gosievskio asmenybe, grįžkime prie šio Lietuvos bajoro veiksmų Maskvoje.

Iš pradžių paskirtasis Kremliaus įgulos vadas Aleksandras Gosievskis vadovavo griežtai, geležine ranka, kad „rimbas ir kirvis be darbo nestovėjo“, taip sutramdydamas ne tik nepaklusnius kareivius, bet ir miesto gyventojus. Kaip ir kokie įvykiai klostėsi Maskvos okupacijos metu, yra aprašyta LDK piliečio, kilusio iš Naugarduko srities, Samuelio Maskevičiaus (Samuel Maskiewicz) dienoraštyje (Dyaryusz), kadangi jis pats dalyvavo Maskvos kampanijoje, praleido joje daug laiko, tačiau dar prieš lemtingą pražūtį sugebėjo pasitraukti iš apgulto Kremliaus. Tuo metu situacija Maskvoje tarp dviejų skirtingų kultūrų visuomenės atstovų darėsi vis įtemptesnė. Minėtas įvykių liudytojas rašė: „<...> su maskvėnais praleidome lydimi abipusio nepasitikėjimo – su draugyste žodžiuose, bet akmeniu užantyje <...>“, Maskvos įgulos vadas Aleksandras Korvinas Gosievskis buvo sudaręs kuopą, kuri nusikaltusius karius teisė pagal lenkų teisę mirties bausme, pvz., gavus bajorų skundą, kad „visiškai girtas kareivis Blinskis keletą kartą iššovė į Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ikoną, nupieštą tuose vartuose ant sienos, teismas jį nuteisė mirties bausme: kaltajam nukirto abi rankas, o patį sudegino prieš tuos pačius vartus“. Nors kareiviai ir būdavo žiauriai baudžiami, nusikaltimų prieš vietos gyventojus taip pat netrūko. Maskvėnai vis labiau ieškojo visokiausių dingsčių, kaip išgyvendinti ATR kariuomenės įgulą iš sostinės. Jie pradėjo ginkluotis.

Sužinojęs apie gresiantį pavojų, Aleksandras Korvinas Gosievskis sustiprino sargybą, padidino budrumą, paskyrė budėjimą ir dieną, ir naktį. „Miesto vartuose buvo tikrinami visi vežimai, nuogąstaujant, ar negabenami juose ginklai. Sostinėje buvo išleistas įsakymas, mirties bausme grasinantis tiems, kurie namuose laiko ginklus, ir nurodantis atiduoti juos į caro iždą. Aptikta daugybė vežimų su juose paslėptais (užpiltais grūdais) ilgaisiais ginklais.“ Viską kartu su vežikais pristatydavo Gosievskiui, o šis tokius vežėjus žiauriai nubausdavo. ATR karinių dalinių ir avantiūristų gaujų plėšikavimai, strateginių objektų užgrobimai, įvestas draudimas nešiotis maskvėnams ginklus, vaikščioti naktį ir apskritai tvyrantis mieste chaosas bei įtampa kėlė vis didesnį visuomenės nepasitenkinimą.

Dėl to 1611 m. pradžioje Rusijoje kilo nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas, sparčiai formavosi ginkluoti būriai, siekę pirmiausia Maskvos išvadavimo. Kovo pabaigoje sukilo maskviečiai, kurių veiksmus žiauriai nuslopino Aleksandro Korvino Gosievskio įgula: buvo sudegintas Maskvos priemiestis Belyj Gorodas (tai pagrindinis tuometinės Maskvos rajonas, 1585–1593 m. apjuostas balta mūro siena su 28 bokštais ir 11 vartų) bei didelė dalis miesto.

Sukilimo numalšinimo pasekmės buvo pamokančios: Maskvoje įsitvirtinusi ATR įgula balandžio pabaigoje buvo apsiausta ir anksčiau ar vėliau turėjo juos užspausti badas savo „kaulėta ranka“. Situacija dar labiau pablogėjo, kai 1611 m. rudenį Žemutiniame Naugarde vietinis pirklys Kuzma Mininas kartu su kunigaikščiu Dmitrijumi Požarskiu pradėjo organizuoti antrą sukilimą, kuris peraugo į platų išsivaduojamąjį judėjimą. Sukilėlių kariuomenė sutelkė naujas pajėgas ir blokavo Maskvos įgulos aprūpinimą maistu bei ginklais. Padėtis tapo kritiška. Aleksandras Korvinas Gosievskis laukė atvykstančio pastiprinimo.

Ir čia į pagalbą buvo pasiųstas jam gerai žinomas LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, bet tai jau kitas pasakojimas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt