Nuomonės

2021.02.28 09:54

Genutė Kirkienė. J. K. Chodkevičiaus kelias į karinę šlovę

Genutė Kirkienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė, LRT.lt2021.02.28 09:54

Viešajame valstybės gyvenime Jonas Karolis Chodkevičius pasirodė apie 1590 m., kai grįžo iš mokslų užsienyje į Lietuvą. Jonui Karoliui ir jo broliui Aleksandrui iškilti tarnyboje padėjo artimi giminaičiai pusbroliai Jeronimas ir Jurgis. Jau po dvejų metų Jonas Karolis buvo Zigmanto Vazos palydoje jo vedybų su Ona Habsburgaite, Habsburgų imperatoriaus Rudolfo II broliene, ceremonijoje. Jono Karolio garbės palyda jau tuomet išsiskyrė iš kitų lydinčiųjų rikiuote ir ginkluote.

Jonas Karolis Chodkevičius netruko plačiai išgarsėti dėl karingo charakterio: sprendžiant privačius giminės reikalus jis įsivėlė į aštrius ginčus su ilgamečiais giminės konkurentais Radvilomis. 1599 m. tarp Chodkevičių ir Radvilų iškilo ginčas dėl Kopysės dvaro prie Oršos. Šių giminių konfliktą dar labiau pagilino nesutarimai dėl Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės rankos: mažametės Sofijos globa po jos tėvo mirties buvo patikėta Žemaitijos seniūnui Jurgiui Chodkevičiui, kuris 1594 m. pasirašė sutartį su Kristupu Radvila Perkūnu, kad sulaukusi pilnametystės Sofija Olelkaitė bus ištekinta už etmono sūnaus Jonušo Radvilos.

Jurgiui Chodkevičiui mirus, sutartį patvirtino jo brolis Vilniaus kaštelionas Jeronimas. Į šį konfliktą įsitraukė ir Jonas Karolis Chodkevičius bei jo brolis Aleksandras. Jie nusprendė neatiduoti Sofijos Olelkaitės, motyvuodami tuo, kad jaunieji yra per daug artimi giminės ir dėl to santuoka negalima. Konfliktui išspręsti nedaug padėjo karaliaus ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo aiškinimai bei sprendimai, priteisę Jeronimui Chodkevičiui 100 tūkst. auksinų baudą už sutarties nesilaikymą. Chodkevičiai su tuo nesutiko ir nuobaudų nepaisė. Tuomet Radvilos užsimojo ginklu atsikovoti kunigaikštytę. Jie sutraukė į Vilnių apie 6 tūkst. kareivių ir šalininkų, gavo Lenkijos didžiojo etmono Jano Zamoiskio ir Ostrogiškių palaikymą. Ruošėsi ginkluotam mūšiui ir kita pusė – Jonas Karolis Chodkevičius 1600 m. vasario 4 d. atvyko į Vilnių su 2200 karių ir 24 patrankomis, kurios buvo atgręžtos iš Chodkevičių rūmų į Radvilų rūmų pusę. Tik po ilgų derybų, įsikišus pačiam karaliui Zigmantai Vazai bei Žemaitijos vyskupui, Chodkevičiai buvo priversti nusileisti ir Sofija Olelkaitė buvo ištekinta už Kristupo Radvilos Perkūno sūnaus Jonušo Radvilos. Ginkluoto konflikto pavyko išvengti.

Nuo 1595 m. Jonas Karolis Chodkevičius atsidėjo nuolatinei karo tarnybai. Būdamas Lenkijos didžiųjų etmonų Stanislovo Žulkievskio bei Jano Zamoiskio mokinys talkindavo jiems mūšiuose Ukrainoje ir Moldavijoje. Su savo kuopa – iš pradžių 50, vėliau 100 raitelių, padėjo Lenkijos didžiajam etmonui Stanislovui Žulkievskiui Ukrainoje – 1596 m. pavasarį dalyvavo savo pirmojoje karinėje ekspedicijoje, mūšyje kartu su kunigaikščiu Konstantinu Višnioveckiu malšinant Stepono Nalyvaikos vadovaujamą kazokų ir valstiečių maištą prie Kanevo, o vasaros pradžioje – kazokų stovyklos apsuptyje prie Lubnų. Tuo laiku su pagrindinėmis Lenkijos etmono pajėgomis apsupo kazokus prie Solonikų. Po atkaklių mūšių, kuriuose drąsumu ir ryžtingumu ypač pasižymėjo Jonas Karolis, kazokai pasidavė. Už nuopelnus malšinant kazokų maištą valdovas jam suteikė LDK pataurininkio pareigas, o po trejų metų gavo valdyti Žemaičių seniūniją ir tapo senatoriumi.

Antroji Jono Karolio Chodkevičiaus karinė ekspedicija buvo nukreipta į Moldaviją. Viename to meto šaltinyje rašoma, kad „per Moldavijos karą jis prieš vaivadą Mykolą vedė savo pasamdytų raitelių būrį. Kai be vadų leidimo [Chodkevičius] sėkmingai sumušė [priešus], nors už pažeistą drausmę jis galėjo [patekti] į belangę, bet, [tą] poelgį pateisinant ūmiu [jo] amžiumi, [galop jo] narsumas ir naujų kareivių atvedimas [Karūnos] didžiojo etmono [akyse jam] pelnė garbę, todėl pats etmonas pasirūpino jį savo laišku rekomenduoti karaliui 1600 m.“

Didžiausią karinę šlovę Jonas Karolis Chodkevičius pelnė karuose su švedais Livonijoje. Plačiai žinoma, jog dinastinis Vazų konfliktas Švedijoje buvo paverstas karu dėl Livonijos. Abiejų Tautų Respublikos karalius Zigmantas Vaza siekė susigrąžinti Švedijos sostą. Dar 1587 m. pabaigoje, tapdamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Vaza buvo pasižadėjęs švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomos Livonijos. Tačiau jis to dar nebuvo padaręs.

Norėdamas patraukti ATR bajorus į savo pusę bei gauti Seimo pritarimą, jis 1600 m. paskelbė prijungiąs prie ATR šiaurinę Estiją. Reaguodamas į šį sprendimą Zigmanto Vazos dėdė, būsimasis Švedijos karalius Karolis IX (1604–1611 m.), 1600 m. įsiveržė į Livoniją ir grėsmingai artėjo prie LDK sienų. Pagrindinė karinė ir finansinė našta teko LDK. Respublikos seimuose paprastai sunkiai būdavo priimami nutarimai dėl karo finansavimo, LDK konvokacijose užsikraudavo papildomus mokesčius, o Lenkija jų vengė. Lėšų nuolat trūkdavo, samdyti kariai negaudavo atlygio, buvo linkę dezertyruoti.

Tokiomis sąlygomis 1601–1605 m. kampanijoje aktyviai veikė LDK kariūnai. Lietuvos didžiajam etmonui Kristupui Radvilai Perkūnui pavyko apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą. Švedų puolimus pavykdavo sustabdyti lauko mūšiuose. Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonas Karolis Chodkevičius su LDK kariuomene sumušė švedus 1601 m. vasarą prie Kuoknesės. Įvertinus didiko karinius nuopelnus, 1601 m. jis gavo LDK lauko etmono buožę. Švedai patyrė didžiulių nuostolių: žuvo apie 2 tūkst. karių, prarado 12 vėliavų bei įvairios karinės amunicijos. Lietuvių nuostoliai buvo mažesni: apie 100 žuvusiųjų ir 80 sužeistųjų karių. Lietuviai paėmė apie 1800 švedų belaisvių ir 11 patrankų. Tai buvo ketvirtoji ATR kariuomenės pergalė prieš švedus.

1601 m. lietuviams į pagalbą atvyko pats karalius su lenkų armija, o vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas lenkų didysis etmonas Janas Zamoiskis. Jam pavyko atsiimti iš švedų daugumą Livonijos pilių, tačiau persilaužimo kare jis nepasiekė, ir Lenkijos kariuomenė 1602 m. rudenį iš Livonijos pasitraukė. Kare ji dalyvavo simboliškai. Nepatenkintas lenko paskyrimu didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas išvyko namo, o Lietuvos kariuomenei vadovauti buvo paskirtas lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Netrukus ATR karinėje vadovybėje įvyko didžiulės permainos: 1602 m. spalio mėn. kariuomenės vado pareigų Livonijoje dėl senatvės ir ligos neteko Janas Zamoiskis, o 1603 m. lapkričio mėnesį mirė LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas.

Livonijos saugoti liko vienas Jonas Karolis Chodkevičius. Nors jo kariuomenė buvo maža, tačiau karas jam vis dėlto sekėsi. Kariuomenės atlyginimui jis išleido nemažą dalį savo turtų. Sumanų ir rūpestingą vadą kariuomenė palaikė, todėl su mažyte jos saujele Jonas Karolis Chodkevičius darė stebuklus. 1604 m. prie Paidės jis iškovojo pergalę ir net paėmė Dorpatą. Nors jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaudavo atlyginimo, tačiau savo karvedį dievino. Už šias pergales Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. gavo LDK didžiojo etmono buožę. Tai jam atvėrė kelią į karinės šlovės viršūnę.

Populiariausi