Nuomonės

2021.02.21 08:07

Genutė Kirkienė. Ankstyvas J. K. Chodkevičiaus lavinimasis ir studijos

Genutė Kirkienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė2021.02.21 08:07

Jonui Karoliui Chodkevičiui tebuvo treji metai, kai jo dėdė lauko etmonas Grigalius Chodkevičius su Mikalojumi Radvila Ruduoju iškovojo garsią pergalę prie Ūlos, o kai sulaukė penkerių – jo dėdė Grigalius gavo LDK didžiojo etmono bulę. Tad, galima sakyti, Jonas Karolis augo karines tradicijas puoselėjančioje šeimos aplinkoje, nuo lopšio buvo supamas garsios Chodkevičių giminės šlovės, klausėsi pasakojimų apie karinius žygius, pergales ir pralaimėjimus. 

Mažasis Karolis – taip jį vadino tėvų namuose – lydėdavo tėvą Joną Jeronimaitį Chodkevičių, kuris tuo metu buvo Livonijos vyriausiasis administratorius, į karines ekspedicijas Livonijoje. Tėvas anksti pratino sūnų prie karinės tarnybos ir jau nuo vaikystės mokė riterystės meno: pratino jodinėti, šaudyti iš lanko ir pistoleto, fechtuotis. Jonas Karolis paveldėjo daug tėvo charakterio savybių: buvo atkaklus, sąmojingas, iškalbingas, lengvai bendraudavo, pasižymėjo puikia intuicija, išmintimi, greita orientacija, protu gerokai lenkė bendraamžius.

Didelę reikšmę sūnaus auklėjimui turėjo motina Kristina Zborovska, su kuria ankstyvojoje vaikystėje atvyko į Mūšės dvarą. Būdama unijos su Lenkija šalininkė, sūnus Joną Karolį, Jeronimą ir Aleksandrą auklėjo pagal katalikiškas tradicijas, mokė lenkų kalbos ir papročių. Tėvas, Jonas Jeronimaitis Chodkevičius, ėjo aukštas pareigas politiniame elite, buvo senatorius, garsus Liublino unijos diplomatas derybininkas, Livonijos administratorius. Prasidėjus Kontrreformacijai LDK, iš liuteronizmo perėjęs į katalikybę, savo sūnus taip pat auklėjo katalikiška dvasia ir siekė jiems kuo geresnio išsilavinimo.

Taip 1573 m. Jonas Karolis Chodkevičius su broliu Aleksandru pradėjo mokslus Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Tiesa, silpnos sveikatos trečiasis brolis Jeronimas nevažiavo mokytis ir gana anksti, vos sulaukęs penkiolikos, mirė. Abu brolius paveikė tėvo Jono Jeronimaičio, tuo metu Livonijos vyriausiojo administratoriaus, pralaimėjimas Livonijoje. Ši nesėkmė dar labiau „uždegė“ Joną Karolį mokytis karinių dalykų. Kai 1579 m. Vilniaus akademijoje apsilankė naujai išrinktas Abiejų Tautų Respublikos karalius Steponas Batoras, jį įmantria protinga lotynų kalba pasveikino savimi pasitikintis jaunuolis Jonas Karolis Chodkevičius. Jo puikią iškalbą žymėjo didelė inteligencija ir temperamentas, tarsi bylojantis, kad nuo „šiol didžiu karvedžiu ir vyru būsiu“. Būtent taip jį įvertino ir karalius Steponas Batoras, sugebėjęs pažinti žmones ir įžvelgti jų talentus, tardamas, jog „savo laiku šis puikus jaunuolis greičiausiai bus didis riteris“.

Vilniaus universitete Jonas Karolis Chodkevičius stropiai mokėsi senosios istorijos, užsienio kalbų, matematikos, retorikos, poetikos dalykų. Turėjo garsių mokytojų, tarp jų – universiteto rektorių Petrą Skargą, kuris vėliau tapo jo geru bičiuliu. Vilniaus jėzuitų akademija buvo labai svarbi Jono Karolio Chodkevičiaus pasaulėžiūrai – čia dar labiau sutvirtėjo jo katalikiškos nuostatos, susiformavo pamaldumas, pareigingumas ir, žinoma, ne itin draugiškas požiūris į protestantus.

Po tėvo, Jono Jeronimaičio Chodkevičiaus, mirties 1579 m. abu sūnus Aleksandrą ir Joną Karolį motina Kristina Zborovska buvo atsiėmusi iš Vilniaus jėzuitų akademijos, o tai prieštaravo lavinimo instrukcijai, įrašytai tėvo Jono Jeronimaičio Chodkevičiaus testamente. Todėl testamento vykdytojas Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis šį veiksmą apskundė karaliui Steponui Batorui, o šis nusiuntė įsakymą vaikų motinai, nurodantį grąžinti vaikus į Vilniaus akademiją.

Baigę studijas Vilniaus jėzuitų akademijoje, Jonas Karolis su broliu Aleksandru grįžo į Mūšės dvarą. Iš čia 1586 m. pavasarį jie abu išvyko į Bavarijos Ingolštato (netoli Miuncheno, Vokietijoje) jėzuitų universitetą. Ingolštate Jonas Karolis ir Aleksandras buvo sutikti 1586 m. liepos 26 d., juos lydėjo Joannesas Mailischeuski, Motiejus Konarskis, Mykolas Konarskis ir Petrus Bonsannus.

Jo puikią iškalbą žymėjo didelė inteligencija ir temperamentas, tarsi bylojantis, kad nuo „šiol didžiu karvedžiu ir vyru būsiu“. Būtent taip jį įvertino ir karalius Steponas Batoras, sugebėjęs pažinti žmones ir įžvelgti jų talentus, tardamas, jog „savo laiku šis puikus jaunuolis greičiausiai bus didis riteris“.

Ingolštato universitetas su popiežiaus pritarimu įkurtas dar 1472 m. ir turėjo filosofijos, medicinos, jurisprudencijos bei teologijos fakultetus. Universitetas buvo paveiktas jėzuitų ir tapo vienu iš kontrreformacijos centrų Vokietijoje. Jonas Karolis ir Aleksandras Chodkevičiai Ingolštate studijavo filosofiją ir teisę. Čia studijuodami 1588 m. jie sužinojo apie motinos Kristinos Zborovskos mirtį. Dvarus tuo metu tvarkė giminės valdytojas Mikalojus Gluchovskis, tad abiejų studijuojančių našlaičių globėju tapo dėdės Jurgio sūnūs – Vilniaus kaštelionas Jeronimas bei Žemaičių seniūnas Jurgis Chodkevičiai.

Baigę studijas Vokietijoje, broliai išvyko į Paduvą (Padują), Veneciją. Šiaurės rytų Italijos mieste Padujoje veikė vienas garsiausių universitetų šalyje ir pasaulyje, kuriame taip pat buvo galima sutikti studentų iš Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Yra žinoma, kad 1592 m. studentai iš Lenkijos karalystės ir LDK susijungė į bendriją Natio Polonica, užvedė registracijos knygą. Bendrijos nariai užsiėmė aktyvia veikla: Šv. Antano Paduviečio bazilikoje įkūrė atskirą koplyčią su kripta, kuri 1607 m. buvo pašventinta Šv. Stanislovo vardu. Italijoje Aleksandras užtruko ilgiau, o Jonas Karolis ieškojo galimybių toliau mokytis karo meno, tad nuvyko į Maltą. Tuo metu Maltos ordinas buvo prestižinė mokykla, kurioje mokėsi iš visos Europos atvykusių bajorų. Būsimasis karvedys greitai išmoko artilerijos, šaunamųjų ginklų, apgulties ir fortifikacijų statybos meno bei jūrų mūšių taktikos paslapčių. Vakaruose jis atsidėjo istorinės literatūros, karybos teoretikų veikalų, karinių mūšių planų bei schemų sudarinėjimo, kariuomenės praktinio karinio mokymo studijoms.

Domėjosi karo taktikos naujovėmis, perprato „pasalos taktiką“, taikomą Vakarų Europos karyboje, naujo tipo Nyderlandų profesionalios armijos specifiką, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko pėstininkai, sėkmingai naudojantys muškietas ir padegamųjų medžiagų priemones. Tai padėdavo greičiau užimti medinius įtvirtinimus. Armija būdavo išrikiuojama trimis linijomis, išdėstoma pagal šachmatų lentos tvarką senovės romėnų legiono pavyzdžiu – taip būdavo pasiekiamas didelis rikiuotės lankstumas ir galimybė laisvai manevruoti kovos metu.

Įgytos karinės žinios būsimam karvedžiui ateityje pravertė įnirtingose kovose su švedais, turkais ir maskvėnais.

Populiariausi