Jonas Karolis Chodkevičius kilo iš giminės, kuri jau nuo seno ėjo aukštas pareigas valstybėje. Iš visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje buvusių 174 seniūnijų ir vietininkijų Chodkevičiai XV–XVI a. vadovavo penkiolikai seniūnijų. Giminės garsumas tarsi rodė, kad Jonas Karolis jau nuo vaikystės „pretendavo“ į aukštą luomą.
Juo labiau kad jo artimesni ir tolimesni aštuoni dėdės ir septynios tetos buvo susigiminiavę su įtakingiausiomis Lenkijos ir Lietuvos valstybės kunigaikščių ir didikų giminėmis: Zborovskiais, Sluckais, Sanguškomis, Višnioveckiais, Opalinskiais, Osolinskiais, Pacais, Myškovskiais, Ostrogiškiais, Čartoryskiais, Sapiegomis, Sieniavskiais ir kitais. Taigi natūraliai kyla klausimas, kas buvo tie Chodkevičiai, kurių giminės istorija suformavo būsimąjį karvedį?
Chodkevičių giminė XV–XVII a. valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime buvo labai svarbi. Chodkevičių vyrai ištikimai tarnavo LDK didiesiems kunigaikščiams ir Lenkijos karaliams, atkakliai gynė Abiejų Tautų Respublikos bajorų luomo interesus, pasižymėdami kaip karo vadai, diplomatai, įtakingi Ponų tarybos pareigūnai ir administratoriai. XVI a. viduryje–XVII a. pradžioje dėl politinės įtakos valstybėje atkakliai konkuravo su Radvilomis.
Išskirtinas Chodkevičių viešpatavimo laikotarpis, tiesa, trukęs neilgai – 1566–1572 m. – kai pirmajame Ponų tarybos „penketuke” buvo trys Chodkevičiai ir tik vienas Radvila – Mikalojus Rudasis (tiesa, jis tuomet užėmė aukščiausią Vilniaus vaivados dignitoriją). Tačiau būtent 1566 m. pirmą kartą nuo Horodlės laikų (1413 m. buvo įvestos naujos pareigybės – Vilniaus ir Trakų vaivadų bei kaštelionų) vienos giminės atstovai turėjo tris iš penkių aukščiausius valdžios urėdus. Net garsieji Radvilos to pasiekė tik 1600 metais. Chodkevičių giminės valdos sudarė nemažą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dalį: rytų–vakarų kryptimi – kai kurias rusėniškąsias žemes nuo Supraslio iki Dniepro, o šiaurės–pietų jos driekėsi nuo valdų Žemaitijoje iki Voluinės Ukrainoje.
Mūsų dėmesio nusipelno Šklovo ir Mūšės (Bychavo) linijos pradininkas Jono Karolio Chodkevičiaus senelis Jeronimas Chodkevičius. Jis buvo ryškus LDK valstybės veikėjas. Valdant Žygimantui Augustui, tapo Trakų ir Vilniaus kaštelionu, 1545 m. – Žemaitijos seniūnu. Mokėsi Prūsijos kunigaikščio Albrechto dvare, vėliau studijavo Vokietijos universitetuose. Tikėtina, kad Jeronimas – persikrikštijusio į katalikybę Ivano, dingusio iš istorijos arenos, krikšto vardas. Jis buvo pirmasis giminės atstovas, perėjęs į katalikybę ir vedęs katalikę – Oną Šemetaitę iš Žemaitijos. Su diplomatine misija 1555 m. lankėsi pas popiežių Povilą IV ir Šv. Romos imperatorių Karolį V. Iš jo sau ir savo šakos linijai gavo Šklovo ir Mūšės grafo titulą bei herbą. Galimas daiktas, kad nuo XVI a. antrosios pusės šios šakos herbas – grifas su kalaviju. Kilus reformacijai 1553 m. iš katalikybės perėjo į evangelikų liuteronų tikėjimą, aktyviai bendradarbiavo su Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu. Livonijos karo 1560 m. mūšyje jo vadovaujama kariuomenė sėkmingai kovojo prieš Rusijos kariuomenę.
Chodkevičių giminė lėmė reikšmingus LDK visuomenės ir valstybės procesus – bažnytinės unijos genezę, stačiatikiškos kilmės LDK visuomenės integraciją į LDK politinės tautos procesą, luominės visuomenės formavimosi pavidalus, pagaliau LDK valstybingumo tradicijas. Tai giminė, kūrusi LDK istoriją.
Vienintelis jo vyriškosios linijos tęsėjas – sūnus, o šiuo atveju Jono Karolio tėvas – Jonas Jeronimaitis Chodkevičius yra laikomas giminės politiniu lyderiu ir diplomatijos genijumi. Ši asmenybė yra sulaukusi ne vieno istoriko dėmesio ir plunksnos. Tai buvo ypač pasižymėjęs ir išgarsėjęs LDK valstybės ir karo veikėjas, iškilęs iki Vilniaus kašteliono, didžiojo maršalkos bei Livonijos administratoriaus ir čia 1566 m. metais rugpjūtį buvo paskirtas Livonijos vyriausiuoju kariuomenės vadu. Kartu valdovo buvo įpareigotas rūpintis Rygos pasidavimu ir Livonijos prijungimu prie Lietuvos. Livonijos prijungimo prie LDK idėją, kurios pradininkas buvo Mikalojus Radvila Juodasis, visiškai įgyvendino Jonas Jeronimas Chodkevičius – 1566 m. gruodžio 26 d. Gardino Seime jau buvo patvirtintas Uždauguvio prijungimas prie LDK. Ne veltui Žygimantas Augustas 1567 m. privilegijoje Jonui Jeronimaičiui Chodkevičiui mini, kad šis, pasiųstas į Livoniją, „gerai pasitarnavo valdovui ir <…> mūsų valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, negailėdamas savęs paties ir savo turto <…>, taip pat patarimais ir protingais savo veiksmais tą Livonijos žemę prie mūsų valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvedė ir prijungė<…>“.
Išskirtinės vietos ir dėmesio Chodkevičių giminėje nusipelno Grigaliaus Chodkevičiaus asmenybė, kuri taip pat turėjo didelę įtaką Jono Karolio kaip būsimo karvedžio asmenybės formavimuisi. Grigalius – tai Ūlos pergalės (1564 m.) prieš Maskvą didvyris, LDK didysis etmonas, vienas žymiausių to meto LDK karvedžių ir karo teoretikų. Būtent šiuo laikotarpiu jis pademonstravo karinių reikalų išmanymą – jau 1562 ir 1566 m. Lietuvoje pasirodė šio etmono kariniai nuostatai ir straipsniai. Iš jų ypač reiktų išskirti 1562 m. karinius nuostatus, kuriuos sudarė 23 straipsniai, iš jų 15 buvo susiję su itin svarbia pilių gynyba. Straipsniai išsiskiria originalumu ir neturi jokio ryšio su lenkų (Tarnovskio ir Zebžydovskio) kariniais nuostatais, išleistais 1557–1561 m., nors kita dalis straipsnių „lietė kitus dalykus, kuriuose galima įžvelgti lenkų įtaką“. Etmonų leidžiami karo nuostatai buvo svarbus teisės šaltinis, artimas šiuolaikiniams drausmės statutams, antikos ir amžininkų teoriniams darbams. Taigi, visas LDK didžiojo etmono Grigaliaus Chodkevičiaus nueitas gyvenimo kelias buvo grįstas kariniais žygiais, pasiektomis pergalėmis bei puikiu karinių reikalų išmanymu. Ir šios asmenybės gyvenimo istorija, be abejo, turėjo įtakos Jono Karolio apsisprendimui pasukti karvedžio keliu.
Kitas šios kartos ir giminės atstovas, Jono Karolio dėdė, Jurgis Chodkevičius – ne tokia spalvinga asmenybė, tačiau ir jis pasižymėjo kaip LDK valstybės veikėjas – nuo dvaro pareigūnų iškilo iki Trakų kašteliono. Skiriant į pastarąją vietą, 1566 m. kovo 23 d. privilegijoje teigiamai įvertinama Jurgio (kaip LDK raikytojo ir Bielsko seniūno) tarnyba ir, svarbiausia, jo kaip pasiuntinio į Maskvą, „drąsa bei pasiaukojimas“. Jurgio nuopelnai ypač dideli diplomatijoje – jam buvo pavesta, kaip ir anksčiau, rūpintis ir tvarkyti Rytų politikos klausimus.
Taip pat skaitykite
Chodkevičių vyravimą politiniame elite nutraukė Jurgio (1569 m.) ir Grigaliaus (1572 m.) mirtys. Bet vis dėlto 1566–1572 m. laikotarpis yra labai reikšmingas giminės istorijoje: Chodkevičiai metė iššūkį galingiesiems Radviloms gautais titulais (tiesa, tai buvo ne kunigaikščių, bet grafų titulai), spaustuvių kūrimu (Zabludovas), taip pat konfesinėje erdvėje – juk Šklovo ir Myšo linija nesekė Radvilų (kalvinistų) pėdomis, bet tvirtai laikėsi liuteronybės pozicijos. Likęs vienas giminės atstovas Jono Karolio tėvas Jonas Jeronimaitis naują savo politinės veiklos etapą tęsė pirmuoju ir antruoju bekaralmečiais, ypač ištikimai tarnaudamas valstybei ir gindamas jos interesus.
Taigi ankstyvoji Chodkevičių giminės istorija – ne tik įspūdinga įvairių LDK istorijos procesų atspindžių kombinacija. Chodkevičių giminė lėmė reikšmingus LDK visuomenės ir valstybės procesus – bažnytinės unijos genezę, stačiatikiškos kilmės LDK visuomenės integraciją į LDK politinės tautos procesą, luominės visuomenės formavimosi pavidalus, pagaliau LDK valstybingumo tradicijas. Tai giminė, kūrusi LDK istoriją.
