Nuomonės

2021.03.06 19:54

Vaiva Rykštaitė. Atšaukimo kultūra – teisuolių sportas

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.03.06 19:54

Nepamenu, kodėl prieš keletą metų sėdėjau paišytoje Havajų bažnytėlėje, nes nesu praktikuojanti katalikė. Ta bažnyčia taip ir vadinasi – „The Painted Church“, nes ant sienų yra būtent piešiniai – daugiausia palmių, šiek tiek ir žmonių. Man ten besėdint, užklydo keletas triukšmingų tik bikiniais vilkinčių turisčių. Nedvejojau – tuoj prie jų priėjusi paaiškinau, kokia nepagarba yra nuogais pilvais ir basomis eiti į kitų šventyklą. Kaip joms ne gėda?!

Tiesą sakant, turisčių reakcijos nebeprisimenu, užtat many dar gyvas tąsyk apėmęs itin stiprus jausmas: piktdžiugiškas teisuoliškumas. Nes merginos tikrai elgėsi nepagarbiai, aš tikrai buvau teisi ir gavau progą joms tai pasakyti. Akimirką jaučiausi geresnė už jas, vertesnė. Tas jausmas man patiko taip stipriai, kad tai išgąsdino. Dabar kaskart prisimenu tą jausmą ant ko nors supykusi. Manau, ta pati emocija – teisuoliškumas yra ir cancel, arba atšaukimo kultūros, variklis. Tuo darsyk neseniai įsitikinau bežiūrėdama socialiniuose tinkluose paplitusį vaizdo įrašą, kuriame vyriškis bando kviesti policiją Seimo posėdžio metu neteisingai kaukę dėvėjusiam Vytautui Landsbergiui. Ir nors sutinku, kad politikai ir tam tikras pareigas visuomenėje einantys žmonės turi tapti pavyzdžiu kitiems, tačiau ar reikia skubėti piktdžiugiškai nuteisti suklydusius?

Atšaukimo kultūra – tai reiškinys, itin paplitęs JAV, suklydęs žmogus ar prekių ženklas yra viešai gėdinamas, jo atsisakoma, išsižadama, paprasčiau tariant, jis atšaukiamas socialiniuose tinkluose. Kreivą šypsnį kelia šio reiškinio panašumas į Anos Kareninos ar Veronikos paskenduolės laikus, kai reputacija buvo viskas, o svarbiausias asmenybės vertės matas – „o ką žmonės pasakys“. Atsiradus modernioms technologijoms, apkalbos ir viešas linčas niekur nedingo, tik persikėlė į socialinius tinklus.

Turiu pripažinti, kad iš pirmo žvilgsnio atšaukimo kultūra man pasirodė patraukli. Aš išdidžiai atšaukiau – nebeperku „Hersheys“ ir „Nestle“ prekių ženklų šokoladų, sužinojusi, kad jie naudojasi nelegaliu vaikų darbu besivystančiose šalyse[1]. Geras jausmas suvokti, kad galiu prisidėti prie nedorų ar man tiesiog nepatinkančių prekių ženklų ir asmenybių bausmės. Tai esminis vartotojo galios suvokimas, ir tai nėra vien blogai. Tik itin sąmoninga visuomenė suvokia, kad kiekvienas pirkinys – tarsi pinigų metimas į balsadėžę, palaikant vienokias ar kitokias prekybines praktikas ir produktus. Būtent todėl, pavyzdžiui, renkuosi pirkti tik ekologiškus kiaušinius, nes šitaip parodau, kad esu prieš tai, jog narvuose būtų auginamos vištos ir t. t. Tačiau atšaukimo kultūra susitelkė ties dėmesio ekonomika, kai dažniau atšaukiami ne konkretūs produktai, bet viešos ir žinomos asmenybės.

Vadinasi, visuomenė suvokia turinti galią, jei tik atsiranda kritinė masė. Individai suvokia, kad jų vartojimo ir dėmesio pasirinkimai daro įtaką pasaulyje, kad jų dėmesys turi savo kainą – puiku.

Užtenka vieno neetiško pasisakymo viešojoje erdvėje, ir minia jaučiasi turinti teisę atšaukti žmogų, o tai dažną kartą žmogui reiškia krachą – karjeros pabaigą, pajamų netekimą, viešas patyčias, kurių dažnai nebesustabdo ir prasikaltusiojo vieši atsiprašymai.

Tuo pat metu gąsdina tai, kaip greitai ir negailestingai pasmerkiami suklydę. Ir tai nebūtinai visuomenei žinomi žmonės. Minia vis dažniau nulinčiuoja akiratin pakliuvusius suklydėlius. 2020 m. vasarą Niujorko Centriniame parke baltoji moteris Amy Cooper juodaodžio vyro Christiono Cooperio buvo paprašyta prisegti savo šunį prie pavadėlio. Moteris atsisakė tai padaryti ir iškvietė vyrui policiją, pareigūnams telefonu akcentuodama, kad „juodaodis vyras jai grasina“[2]. C. Cooperis šį incidentą įrašė mobiliuoju telefonu, vaizdo įrašas sulaukė daugiau nei 40 mln. peržiūrų ir milžiniško visuomenės pasipiktinimo. Amy Cooper buvo nuteista ne tik teismo, bet ir minios. Pamatę šį vaizdo įrašą, žmonės tyčiojosi iš Amy Cooper viešojoje erdvėje, ir nors teismo sprendimu moteris išsisuko privalomu kurso apie rasizmą išklausymu, jos gyvenimas smarkiai pablogėjo: moteris neteko darbo[3], jos mylimas šuo atsidūrė prieglaudoje. Akcentuoju, kad darbo ji neteko būtent dėl visuomenės, o ne teisėsaugos įsikišimo.

JAV vis daugėja panašių atvejų, kai viešumoje nepagarbiai besielgiantys nufilmuoti asmenys netenka darbo, o kartais sugriūva ir jų gyvenimai. Tai teoriškai turėtų veikti tartum įspėjimas visiems ir visada elgtis mandagiai. Kita vertus, ar tikrai dėl vieno pykčio protrūkio dera visuotinai pasmerkti žmogų?

Dar griežčiau vertinami vieši asmenys. Užtenka vieno neetiško pasisakymo viešojoje erdvėje, ir minia jaučiasi turinti teisę atšaukti žmogų, o tai dažną kartą žmogui reiškia krachą – karjeros pabaigą, pajamų netekimą, viešas patyčias, kurių dažnai nebesustabdo ir prasikaltusiojo vieši atsiprašymai.

Atrodo, kad pasaulis darosi vis labiau politiškai korektiškas – nuolat džiaugiuosi išmokusi po naują žodį, kuriuo siūloma įvardyti tam tikras etnines ar visuomenės grupes, idant jos nebūtų įžeistos: čigonai tapo romais, invalidai – neįgaliaisiais, pensininkai – senjorais, Gruzija – Sakartvelu, indėnai – autochtonais ir t. t. Paradoksalu, kad tame korektiškesniame, tad, galima numanyti, jautresniame ir sąmoningesniame pasaulyje nebelieka vietos klaidoms.

„Suklydai, ką nors viešai įžeidei, ko nors nesupranti? Mes tave tiesiog atšauksime, mes tavęs nebevartosime” – savo atšaukimais sako šios kultūros propaguotojai. Baisiausias čia rodosi vartotojiškas požiūris į pačias asmenybes, tapusias tik dar viena preke, kurios galima atsisakyti lyg brokuoto produkto prenumeratos, pamirštant, kad tai iš tiesų yra įvairialypis žmogus, savo prigimtimi kompleksiškas ir prieštaringas.

Nuostabus kompozitorius gali būti nejautrus LGBT bendruomenės atžvilgiu, talentingas politikas gali neatjausti moterų abortų klausimais, garsi dainininkė gali ką nors pavadinti „kiaune“ – jie bus neteisūs, bet ar verta dėl to visiškai išsižadėti dešimtmečius trunkančios tų asmenybių veiklos? Vienoje iš savo knygų Dalai Lama siūlė supykus ant įžūlaus vairuotojo kelyje įsivaizduoti, kad jis – geras jūsų draugas. Kaip tada elgtumėtės?

Atšaukimo kultūros kritika nesiūlo toleruoti netinkamą elgesį ar nepriimtinas nuomones. Tačiau, užuot atšaukus, verčiau leistis į dialogą, nors šis ir nesuteiks tokio teisuoliško pasitenkinimo, ištinkančio ką nors viešai pasmerkus. Ir vis dėlto klysti – žmogiška, o atleisti – kaip?

[1]https://www.washingtonpost.com/graphics/2019/business/hershey-nestle-mars-chocolate-child-labor-west-africa/
[2]https://www.nytimes.com/2020/07/06/nyregion/amy-cooper-false-report-charge.html
[3]https://www.mercurynews.com/2020/05/26/amy-cooper-my-entire-life-is-being-destroyed-after-calling-cops-on-black-bird-watcher/

Populiariausi